Pages

2017/09/10

Mara Meimaridi "Smirnos burtininkės"


Atostogoms A. Mickevičiaus bibliotekoje nepavyko gauti jokios Elenos Ferrante knygos, todėl paėmiau graikų rašytojos Maros Meimaridi romaną "Smirnos burtininkės", kuris lietuviškai išleistas prieš dešimt metų ir turbūt visų jau perskaitytas bei apkalbėtas. Iš graikų kalbos jį išvertė mano draugė, kuri Graikiją ne tik puikiai pažįsta, bet ir labai myli. Kai prieš pat atostogas nuėjome kavos ir pasigyriau, kad į Pervalką vežuosi jos verstą romaną, draugė dar nusijuokė, kad šitas man kažin ar patiks. Na taip, po "Fuko švytuoklės" "Smirnos burtininkes" skaityti - tarsi braukti peiliu per minkštą sviestą, bet, nelyginant su Eco intelektualiniais viražais, šis romanas tikrai nėra paprastas skaitalas. Aš labai reikli vertimų kokybei, menkiausios jų kliaudos man kaip akmenukas batuose, tačiau skaitant "Smirnos burtininkes" visiškai nesijaučia, kad knyga versta - kalba graži, sodri leksika, sklandi sintaksė - buvo miela malonu skaityti! Turinio sau taip pat radau daugiau nei tikėjausi iš moteriško romano. Mara Meimaridi yra antropologė, mokslų daktarė, dirba Atėnų universiteto medicinos mokykloje. "Smirnos burtininkės" - jos pirmas romanas.
Maivykis, vaidink neprieinamą ir verkšlenk kaip skaistuolė tik kol liksite vienu du. Dulkinantis nereikia varžytis. Nesugadink tos šviesios valandos. Niekas jūsų nemato, niekas jūsų negirdi.  
Tai pasakojimas apie gudrias, stiprias ir seksualias Rytų moteris, ne kokias nelaimingas užguitas vargšes po čadromis, kurių veidmainiškai gaili mūsų veronikos ir katrės.
Atrodo, kad kiekviena bent kiek sėkmingesnė ar apsukresnė Rytų moteris, ar tai su čadra, ar europietiška skrybėlaite, yra įvaldžiusi bent jau kerėjimo pagrindus lygia greta su mokėjimu paruošti balandėlius ir baklavą bei pamaloninti savo vyrą.
Eftalija ne itin mėgo savo katę. Laikė ją dėl patogumo. Kad nereikėtų bėgioti pas kaimynes juodos katės plaukų burtams, turėjo ją po ranka ir pešė, kada tik reikėjo. Kaip ant lentynos laikome dubenį su padažu suktinukams. Visai taip pat. Paėmusi indą įdedi šaukštą pomidorų tyrės. O gamindama eliksyrą mergišiams vyrams prie namų pririšti iš po lovos ištraukti kačiuką, įmuši kiaušinius ir įmeti juodų jo plaukų. 
 Stebuklinė pasaka didelėms mergaitėms, kurioje aprašomus metodus pagunda išbandyti buityje. ;)

Pasaka, kuri baigiasi ne "ilgai ir laimingai", o prasideda "turėjo penkis vyrus, vieną geresnį už kitą, vieną gražesnį už kitą, vieną turtingesnį už kitą". Nelengva, bet nėra neįmanoma, kai žinai, kaip.

Dar tai pasakojimas apie daugiatautį miestą Smirną, kuriame Osmanų laikais maišėsi turkų, graikų, armėnų, žydų, krikščionių, musulmonų katilas, ir apie jų buitį, gyvenimo būdą, vargus ir džiaugsmus, sugyvenimus ir raganavimus daugiau nei prieš šimtą metų iki 1922-ųjų didžiosios Smirnos katastrofos ir mūsų laikų Graikijoje po šimto metų, 1988-aisiais, kai, vykdant burtininkės Katinos valią, atidaroma dėžutė su jos užrašais. Katinos dukterėčia Marija paveldi juos, o kartu ir galias, perduodamas iš moters moteriai, iš turkės motinos Atartės - dukterims.


Lietuviško "Smirnos burtininkių" leidimo viršelis labai hmmm lietuviškas. :)
Štai koks buvo itališkojo.
Maždaug taip aš ir įsivaizdavau didžiąją Katiną Karamanu.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

Copyright @ Dasein. Blog Design by KotrynaBassDesign