Atostogos ne kontekste. Karvaičiai

2017/09/03

Lygiai prieš savaitę su kate grįžome iš pajūrio po dviejų savaičių tobulo laiko, vadinamo atostogomis, apie kurias beveik nėra ką papasakoti. Dvi perskaitytos knygos, daug vaikščiojimo, daug saulės, mažiau šilumos, vakarai su rausvojo vyno taure, naktys virš galvos siaučiant mažoje kvadratūroje nukvakusiai katei. Vilos šeimininkė sakė, kad Neringoje šiemet nebuvo anei vienos audros su perkūnijomis, kurias šiurpulingai smagu išgyventi ir nulydėti į didžiąją žemę. Tai nieko ir nepraradau, kad su oru visai "pasisekė". Pervalkoje nebeliko suklypusių šaligatvių. Po senosios parduotuvės pamatais šiemet glaudėsi du juodi kačiukai ir ežys, o naktimis kaime, kaip ir pernai, šmirinėjo lapė. Kartą pamaryje su ja prasilenkėme per du žingsnius, tai net nepasivargino atkreipti dėmesį. Rugpjūčio naktys šiemet buvo šaltos ir grybų mažiau nei pernai. Tikri grybai, sakė vilos šeimininkas, auga Preilos pusėje, bet vakarienei pririnkau netikrų. Geriausia dviguba espresso - Juodkrantės "Pamario take". Vakaroti irgi smagiau ten. Pervalka neturi promenados. Vakarais ji kvepia bbq, o dienomis duodasi dviračiais. Jeigu nekuri bbq ir nesiduodi dviračiais, truputį iškrenti iš konteksto, kas nėra blogai, tik reikia saugotis, kad neužvažiuotų. Iki jūros ir atgal - pėsčiomis. Dar galima nueiti pasifotografuoti į Žirgų ragą arba "pasiklysti" tiesioje linijoje tarp Pervalkos ir Preilos.

Jau seniai norėjau aplankyti vietą, kur buvo Karvaičiai. 1797 metais užpustytas senosios nerijos kaimas. Vienas iš tų, virš kurių stūkso mirę smėlynai. Senoji Nida, Preidynė, Agila, Lotmiškis, Kuncai, Gausutė, Nagliai, Pilkopė, Šarkuva, Smiltynė... Užpustyti vardai, virtę pavadinimais kabutėse. Net keturis kaimus ir dvejas kapines po savim priglaudė Mirusios kopos. Kopa ir gūdus miškas plyti ir ant Karvaičių. Tai į gimtuosius Karvaičius nuo Skirpsto kalno Pervalkoje liūdnai žvalgosi Liudvikas Rėza.

Ar jums yra tekę matyti, kaip slenka smėlis? Video paprastas, bet superįtaigus.


Karvaičių kopa arčiau Preilos nei Pervalkos, todėl, kol kartu poilsiavo mano dukra, įkalbėjo nueiti ten iš Preilos. Iš Pervalkos, sakė, per toli. Pati būčiau nė nepastebėjusi sutrūnijusio, kempinėmis apėjusio medinio stulpo prie marių, šalia dviračių tako, Karvaičių kopos papėdėje - dukra parodė. Ženklas, kurį, įtariu, mažai kas ir pastebi. Važiuoja dviračiais ir nuvažiuoja.





Rugpjūčio pabaigoje dukra grįžo į VU fuksų stovyklą, o aš, išlydėjusi ją į Vilniaus autobusą ir pasiėmusi apartamento raktus ir telefoną, kol nesutemo, nutariau pasivaikščioti iki Karvaičių iš Pervalkos. Einu einu, vietos lyg ir nepažįstamos, stulpo kaip nematyti, taip nematyti, taip vingis po vingio atsidūriau... Preiloje. Būčiau grįžusi į Pervalką autobusu, bet kadangi neturėjau nė cento, tik namų raktus ir pakeliui išsikrovusį telefoną, teko sukti atgal pėsčiomis. Įkyrių dviratininkų vakarop sumažėjo iki minimumo, ir šiaip nelabai jaukus miškas tapo kažkoks visai nebejaukus. Stulpą tarp medžių pastebėjau vos ne vos, toje vietoje, kur dviračių takas priartėja prie pat marių. Jeigu kada važiuosite pro šalį, pristabdykite. Čia gyventa žmonių.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą