Karšuva

2017/08/07

Šiemet mane apėmusi kokia tai Pilėnų manija. Šią vasarą nuveikiau tiek, kiek vis planavau ir neprisiruošdavau ne vienus metus - aplankiau (beveik) visus piliakalnius, kuriuos istorikai sieja su legendiniais Pilėnais. Bent jau dėl vieno istorikai sutaria - kad Gedimino brolio Margirio pilis buvo jokioje ne Punioje, o Pietų Žemaitijoje, tiksliau - teritorijoje, įvardijamoje kaip Trapėnų žemė. Birželį, važiuodama nuo pajūrio, jau lipau ant Bilionių, Batakių-Aukaimio, Kaltinėnų-Pilių ir Molavėnų piliakalnių. Visi jie palyginti netoli vienas nuo kito ir visi apie Kryžkalnį. Norėtųsi tikėti, kad didžioji - tikiu, kad ne man vienai - Lietuvos istorijos mįslė, ant kurio iš tų didingųjų piliakalnių iš tiesų buvo Pilėnai, kada nors bus įminta, ir aš tos dienos garbingai sulauksiu. ;) 

Tuokart praleidau Karšuvos, arba Ivangėnų, piliakalnį, kurio apylinkėse yra Trepų kaimas, susišaukiantis su Trapėnų žemės pavadinimu. Karšuva - pačiame Žemaitijos vidury, tarp miškų ir pelkių - gi ne be reikalo Pilėnus kryžiuočiai puolė žiemą, tik neperbrendamoms baloms užsitraukus ledu - sostinė žemės, ant kurios dabar nutiestas Karaliaučiaus-Rygos plentas. Yra net įtikėjusių, kad Karšuva, o ne Kernavė buvo senosios Lietuvos sostinė. Jos vardas kai kurių istorikų taipogi siejamas su Pilėnais.

Beje, tai visai netoli nuo autostrados. Ties Kryžkalniu pasukau Tauragės link, tuoj posūkis kairėn į Skaudvilę. Kelias gražus, lyg medžių alėja, kurią, berods, mačiau "Travel Channel" laidos "House Hunters International" reportaže apie lietuvio ir airės šeimą, pirkusią namą Adakave. Pravažiavau posūkį į Adakavą, neilgai trukus navigacija pasakė, kad aš Ivangėnuose. Bet nereikia skubėti sukti į pirmą pasitaikiusią sodybą. Tuoj prie kelio bus rodyklė "Karšuvos piliakalnis". Civilizacija čia, galima sakyti, ir baigiasi. Link piliakalnio veda ganyklos kelias, iš kairės įrėmintas spygliuota viela.

Negaliu pamiršti, kad po labai nesėkmingos Ižiniškių piliakalnio (dar vieno Pilėnų sąraše) vizitacijos servise palikau daugiau kaip 200 eurų. Bet numesti mašiną pilna bagažine tiesiog ant kelio, kai iki piliakalnio dar pusė kilometro, irgi nelabai protinga mintis, todėl surizikavau - vienu ratu šunkelio viduriu, kad nepadėčiau dugno, kitu prie pat spygliuotos vielos tvoros. Vis tiek paskutinės dešimtys metrų įveikiamos tik traktoriais arba džipais. Mašiną teko palikti ganykloje, teoriškai matomoje iš vienintelės aplinkinės sodybos, o piliakalnį radau už kalniuko, tik nežinau, pirmą ar antrą iš dviejų. Laiptų nepastebėjau, o kad labai norėjosi užlipti, tai užsimerkiau ir - į dilgėles, apšienautas kaip tik iki atraitotų džinsų apačios. ;) Žemė minkšta lyg per pelenus, bateliai išsipurvino, pribyrėjo smėlio ir šapų, kojas irgi nusidilgiau kaip reikiant, bet pavyko nenuminti nė vienos varlės ir nepasigauti nė vienos erkės. Piliakalnis formaliai tarsi aptvarkytas, bet senoji Karšuvos žemės sostinė nusipelno daugiau širdies ir meilės, net jeigu čia ir nebuvo Pilėnai. 

 

Viršuje nelabai jauku. Gal kad apylinkėse esu vienui viena, o gal Ivangėnų kalnas slepia tamsių paslapčių. Kas ten žino.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą