Lvovas

2017/07/20

Dėl patogaus susisiekimo, mažų kainų, matyt, ir mentaliteto artumo, Vakarų Ukrainos perlas Lvovas tampa vis populiaresne kelionių kryptimi iš Lietuvos. Deja, lietuviams staiga ją "atradus", jokių akcijų bilietams, juo labiau vasarą, niekas nepasiūlė. Be to, skridau ne tiesiogiai iš Vilniaus, kaip visi normalūs žmonės, o per Varšuvą. Papildomą uogą ant kelionės torto uždėjo JAV prezidento Trumpo vizitas, dėl kurio grįžimo dieną Lenkijos padangėje susijaukė visi skrydžiai. Užtat galėjom stebėti, kaip Vokietijos link kyla JAV karinis lėktuvas su ponu prezidentu.

Lvove nusileidome kiek po pietų. "Landing in turbulence". Vakarų Ukrainą prausė didžiulė liūtis. Purtomas lėktuvas važiuoklę skleidė tirštame ir giliame debesyje, kuris, rodės, niekad nesibaigs. Taksistai nepraleido šanso pasinaudoti gamtos dovana ir už kelionę iki viešbučio nulupo 300 grivinų (10 eurų). Apiplėšimas vidury baltos dienos arba Lvovo oro uosto taksistai mokosi iš Vilniaus kolegų. Visa kita mūsų masteliais buvo nepadoriai pigu. Viešbučio iškviestas taksi atgal į oro uostą oficialiai kainavo 77 grivinas (2,5 Eur). Už penkias naktis ekonominės klasės numeryje su pusryčiais viešbutyje Etude miesto centre sumokėjau 170 eurų 48 centus. Pietūs arba vakarienė su vyno taure ar alaus bokalu ir 10 proc. arbatpinigių kainuodavo plius minus dešimt eurų per abi. Bilietai į muziejus atsieidavo iki euro, kaip ir puodelis kavos, geras desertas kavinėje - apie eurą. Apsilankymas tvarkingame mokamame viešajame tualete po Rotuše kainuoja 5 grivinas (apie 17 mūsiškų centų). Tramvajaus bilietėlis iš vairuotojo - 2 grivinas (apie 7 centus). Maisto parduotuvėje kartą grąžos davė kapeikomis, kurias pasilikau kaip suvenyrą, o kai kapeikų neturėjo - porą ledinukų.  

Lvove praleidome šešias nerealias dienas, į kurias sutalpinome neskubrų gatvių šlifavimą ratu aplink Rynok aikštę, reguliarų persivalgymą, atradimus fasadų, interjerų ir skonių, grįžimus prie tų pačių staliukų, karšto šokolado ir wi-fi taškų. Aplėkti Lvovą ir jame nebrangiai pasilinksminti galima ir per savaitgalį, bet tai kažkaip nesąžininga šito lėto miesto atžvilgiu. :) Dukra manęs kartais paklausia, ar nesiilgiu Lvovo. Patyliu. Taip, ilgiuosi.

 
 
 

Tai nereiškia, kad žiūriu pro rožinius akinius ir nepastebėjau surūdijusių senutėlių "Škoda" troleibusų, daugybės elgetų, girtų žmonių, užgesusiomis akimis ekskursijų siūlytojų Rynok aikštėje, močiučių, nutūpusių gatves su centus kainuojančiais pomidorais ir kitokiomis sodo gėrybėmis, o toliau nuo centro - bet kuom, ką galima parduoti... Ne, bet vis tiek tai Lvovas. Miestas, kuris turi savo dvasią. Ne pačius geriausius laikus gyvenantis miestas moka linksmintis pats ir turistams stengiasi duoti visa, ką turi geriausia. Verda gyvenimas, šurmuliuoja minia, senamiestyje vakarais užimti visi staliukai, savo pinigą bando užsidirbti gatvės artistai ir muzikantai, savaitgalį šokių aikštelėje prie Rotušės pagal latino muziką stilingai juda poros.
Lvovo senamiestis, kaip ir Vilniaus, įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Skirtingai nei Vilniaus, jis atrodo mažiau išgriautas karo ir rusų okupacijos metais. Dar nelabai restauruotas, mano akimis - nesugadintas šiukšliamaisčio tinklinių užeigų ir masiškai angliškų kavų išsinešimui iškabų. Žiūrint nuo Rotušės bokšto miestas pilkuoja neįkvepiančiais skardiniais stogais ir fantastiškais bažnyčių bokštais bei kupolais.

Lvovo bažnyčios vertos atskiros dienos. Bernadinų katedra, Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčia, Dominikonų katedra, Armėnų katedra, Lotynų katedra, kas dieną pakeliui, pasibūti ar pasislėpti nuo lietaus. Turint laiko verta nueiti iki rokokinės Šv. Jurgio katedros (Sobor Sviatoho Yura), kuri "pasislėpusi" kiek tolėliau nuo senamiesčio, šalia Ivano Franko parko. Bent jau užsukti į vėlyvojo renesanso stiliaus Boimų šeimos koplyčią, įspūdingą iš išorės, bet dar įspūdingesnę viduje. Vengras György (tarti Diordj) Boimas Lvove apsigyveno XVI amžiuje, Stepono Batoro laikais. Buvo turtingas ir galėjo sau leisti daug, pavyzdžiui, įspūdingą laidojimo koplyčią senosiose miesto kapinėse už Lotynų katedros. Iš kapinių tik ta viena koplyčia ir beliko.

Žmonės ten tikintys. Praeidamas pro bažnyčią dažnas persižegnoja, senas ar jaunas - nesvarbu.  Kartais persižegnoja gatvėje, tuomet reikia pakelti akis - kur nors sienoje rasi beveik nepastebimai nuo senų laikų įtaisytą Dievulį ar šiaip šventą paveiksliuką.


Jau per pusryčius pradėdavome planuoti, kur gersime kavą ir pietausime, o per pietus imdavome strateguoti vakarienę. Lvove viskas, ką ragavome, buvo skanu, šviežas, tikra. Jeigu valgyčiau mėsą ir lašinius, būčiau išragavusi dar daugiau. :) Mums labiausiai patiko Lvovo rankų darbo šokolado kavinė ir parduotuvė Serbska gatvėje 3, legendinė, dar 1979 metais atidaryta ir ne vienos kartos bohemos atstovų pamėgta kavinė Virmenka Virmenska (Armėnų) gatvėje 19, toks fainas kiemuose pasislėpęs jaunatviškas restoranas Пструг, хліб та вино (Trout, bread and Wine Restaurant) Brativ Rogatintsiv gatvėje 49 (užklydome visai atsitiktinai, o kai norėjome nueiti antrą kartą, teko gerokai paieškoti :)), visada žmonių apgultas baras П'яна Вишня Rynok aikštėje 11 (mmmmmm....), Blackwood Coffee & Burger Lesi Ukrainki gatvėje 21, Gasova Lampa restoranas Virmenska gatvėje 20 (skurdus meniu ne mėsėdžiams, bet papildomi taškai už sąskaitų fejerverkus ir nuotaiką!).


Pusdienį skyrėme Lyčiakovo kapinėms. Jas galima palyginti su mūsų Rasomis, tik Lyčiakovo kapinės kur kas didesnės ir tai ne šiaip kapinės, o muziejus, į kurį reikia pirkti bilietą. Palyginti netoli nuo centro - nesunku nueiti pėsčiomis. Nuo 1787 metų Lyčiakovo kapinėse buvo laidojama miesto aukštesnioji ir vidurinė klasė, inteligentai, kultūros, meno, mokslo žmonės, kariai, sukilimų dalyviai, karų ir NKVD aukos. Lenkai, ukrainiečiai... Kartu su bilietu duoda kapinių planą. Pirmas vardas, kurį atradau jame - Maria Konopnicka, lenkų rašytoja, kurios "Nykštukai ir našlaitė Marytė" buvo tarp mėgstamiausių mano vaikystės knygų. Lyčiakovo kapinėse palaidotas ukrainiečių tautos poetas Ivanas Franko, įspūdingas paminklas pastatytas 1979 m. jaunam mirusiam (manoma, kad KGB nužudytam) ukrainiečių kompozitoriui, dainos Červona Ruta, kurią be abejonės prisimena vyresnės kartos tautiečiai, kūrėjui Volodimirui Ivasiukui, ir daugeliui kitų žinomų žmonių.  

Lyčiakovo kapinėse laidojama ir dabar. Čia amžino poilsio gula Rytų Ukrainoje žūstantys ATO kareiviai. Ir mano bendraamžiai, ir labai jauni. Dukra sakė, kad ši kapinių vieta jai paliko giliausią įspūdį. Centrinė dalis puikuojasi prabangiais, kur kas prabangesniais ir įmantresniais nei Rasose, paminklais, šeimų koplyčiomis, tačiau nemaži plotai palikti ramybėje, užžėlę žole bei papartynais. Įdomu nuklysti ir ten.


Muziejai nenustebino. Lankėmės dviejuose. Lvovo istorijos muziejus įsikūręs Rynok aikštėje, buvusiuose Korniakto namuose, kuriuose apsistodavo karalius Vladislovas IV Vaza ir yra gyvenęs karalius Jonas III Sobieskis. Pastatas vadinamas Lvovo renesanso architektūros perlu, turi be galo gražų, į mūsų Alumnato panašų itališką kiemelį, pastarajame irgi veikia jaukus italų restoranas, žmonės labai fotografuojasi. Muziejaus ekspozicijoje yra ir įdomesnių daiktų, baldų, taip pat parketas originalus (dėl tos priežasties be galo saugomas - po muziejų čiuožėme 45 numerio šlepetėmis), bet vat trūksta kažkokios razinkos. Dukra pasiėmė radiogidą, o man darbuotoja, su kuria pavyko susikalbėti ženklais ir gestais, iš kažkur iškrapštė keletą lapų su informacija anglų kalba. Pati stebiuosi, kad toli gražu ne visur galėdama susikalbėti angliškai (nors nemažai jaunimo angliškai kalba) ir iš principo nepradėdama kalbėti rusiškai (o ukrainiečiai, su nedidelėmis išimtimis, rusiškai irgi nekalbėjo iš principo) Lvove neturėjau jokių problemų. :)


Taip pat apsilankėme Lvovo etnografijos muziejuje, kuriame nuo metų pradžios eksponuojama Alfonso Muchos darbų paroda. Muziejus tvankus ir nuobodus, lyg užsikonservavęs kokiuose 1980-uosiuose, bet kadangi mūsų tikslas buvo Alfonsas Mucha, o ne nuolatinės ekspozicijos, tai jas apėjome iš mandagumo, ir tiek. 

Lipti ar nelipti į Aukštutinės pilies kalną? Nekreipiant dėmesio į papėdėje suverstas krūvas šiukšlių, po kurias naršo voveraitės, ir kad vaizdus užstoja medžiai - argi tai, kas matyti, neprimena Vilniaus?


Kituose įrašuose iš Lvovo papasakosiu, kodėl viešbutyje peržiūrėjau visas rusiškojo d'Artanjano ir trjų muškietininkų serijas bei kaip Vakarų Ukrainoje ieškojau karaliaus Jogailos pėdsakų.

2 komentarai:

  1. Ačiū už pasakojimą! Irgi planuoju išvyką į Lvovą. Tad, labai padėjo.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Džiaugiuosi! Geros kelionės ir malonių atradimų Lvove!

      Panaikinti