Apie neperskaitytą knygą. Grigorijus Kanovičius "Žvakės vėjyje"

2017/06/03
Grigorijaus Kanovičiaus trilogiją "Žvakės vėjyje" rusų kalba gavau kaip prizą rajoninėje rusų kalbos olimpiadoje už geriausią rašinį literatūrine tema. Tuomet mokiausi vienuoliktoje klasėje, tai galite įsivaizduoti, kiek laiko jau turiu šitą knygą ir kokius rimtus prizus teikdavo septyniolikiniams literatams. Maždaug ką gaudavo, tą ir teikdavo. Knyga sugelto nuo laiko laukdama mano dėmesio, kraustoma pradžioje iš vieno studentiško bendrabučio į kitą, paskui iš namų į namus, iš lentynos į lentyną. Į mano dėmesio lauką ji papuolė šiemet žiemos pabaigoje, o prabudus nostalgijai ir sąžinei neliko nieko kita kaip pasidėti į šiemet skaitytinų knygų stirtą.   

(Anotacijos laisvas mano vertimas) romano veiksmas apima dramatišką Lietuvos istorijos laikotarpį - 1937-1943 metus. Rašytojo dėmesio centre - provincijos miestelio gyvenimas. Įvykiai perteikiami per žydų berniuko, o po to jaunuolio Daniilo suvokimą, o romano struktūra ir stilius kartais primena dienoraštį. "Žvakės vėjyje" - viena iš tų knygų, kurios rašo kaltinamąjį žodį fašizmui ir visiems jam prijaučiantiems. Dėl tokios anotacijos iš karto nusiteikiau, kad skaityti gali būti sunku, bet pradėjusi įsitraukiau ir pirmąjį slenkstį pavyko peržengti. Patiko. Karo temos slenksčio - ne. Perskaičiau tik pirmąją iš trilogijos dalių, kuri vadinasi "Paukščiai virš kapinių".

Lietuvos miesteliuose man akis vis dažniau užliūva už apleistų, apgriuvusių, perstatytų sinagogų. Atpažįstu. Pirmoje romano dalyje šiltai ir jautriai liečiamos prieškario Lietuvos žydų kultūros, pasaulėžiūros, sąveikos su lietuviais temos be perdėto politikavimo, kurio būtų galima laukti atsižvelgiant į romano išleidimo laiką. Jeigu berazumis komunistuojantis tėvas yra duoklė sovietinei cenzūrai, tegul, jis tinka tokiam vaidmeniui. Pagrindinis veikėjas Daniilas, žinoma, skurdus kaip bažnyčios pelė, bet autorius tuom pernelyg negrūzina. Rašyti apie pasaulį šviesaus fantazuotojo vaiko akimis dėkinga, kaip ir graudus Kanovičiaus humoras, kuris geba išspausti šypsnį dažnoje ašaringoje scenoje, kaip kad senelio su Daniilu dialogas kapinėse arba kaimynų Pranuko "nelegali" kelionė traukiniu į miestą su dviem žuvim krepšy. Talentingai išjaučia rašydamas ir už vienakojo Josifo ištikimybę, ir už senio Leizerio pirštų nelankstumą, net, rodos, už močiutės nupeštas žąsis. Ir svajonę.
— А я вообще не умру.
— Глупости, — заспорил Шимен. — Никто не живет вечно. Не правда ли? — он попытался найти заступника в госте.
— Правда, — пробормотал мой опекун.
— А я не умру. Я стану птицей.
— Так не бывает, — отрезал сын доктора. — Не правда ли? — он снова обратился за поддержкой к Иосифу.
— Почему не бывает? — вспомнил о своих опекунских обязанностях Иосиф. — В жизни всякое бывает. Если господу угодно, человек может стать и змеей, и птицей. 
Už lango tenais, berods, trisdešimt devintieji. Kitų dviejų trilogijos dalių, "Palaimink ir lapus, ir ugnį" ir "Lopšinė seniui besmegeniui", perskaityti kol kas neįtengiau. Galbūt kada nors vėliau.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą