Pages

2017/05/29

Neravų piliakalnis ir kilometrai smėlyje


Pastaraisiais metais buvau užmetusi žygius su klubu. Pasiilgau jausmo prisijungti prie "savų" būrio kur nors autobusų stotelėje. Buvo smagu, kad kai kurie senieji žygeiviai prisiminė mus ir teiravosi, kur buvome dingusios. Ano sekmadienio žygyje sudomino ne tiek visai naujas maršrutas Grigiškių apylinkėse, kiek galimybė pamatyti Neravų piliakalnį, kuris yra vienas artimiausių mūsų pavasarį aplankyto Gariūnų piliakalnio kaimynų. Susirasti jį savarankiškai pagal aprašymą Vikipedijoje būtų komplikuota, o pagal patirtį, atvirai pasakius, nelabai ir jauku tuose miškuose.

Žygį pradėjome prie statomos Grigiškių bažnyčios, po to tiltu pakilome virš greitkelio ir iš pradžių pasukome į kairę ir buvusio didžiojo kanalo dugnu (kuris dabar atrodo kaip didelis negilus griovys, besitęsiantis tarp greitkelio ir kažkokio atviro vamzdžio, kokie paprastai būna Rusijoje, dar esu mačiusi Visagine, bet prie Vilniaus atrodo, švelniai tariant, keistai) nuėjome prie "Grigeo Grigiškės" tvoros, kad per skylę pasižiūrėtume į akveduko fragmentus. Juos, be kita ko, matome kaskartą, kai važiuojame per Grigiškes, todėl nuotraukų, kurios su telefonu blogame apšvietime išėjo nelabai kokios, nekelsiu. Grigiškių akvedukas yra vienintelis Lietuvoje akveduko statinys. Jį 1930 metais pastatė Grigiškių popieriaus fabriko savininkas Grigas Kurecas. Va iš kur Grigiškių pavadinimas. Didžiuoju kanalu ir akveduku tekantis vanduo buvo naudojamas hidroelektrinei, o mažasis kanalas tiekė vandenį į fabriką, popieriaus gamybai, taip pat buvo naudojamas vandens lygiui reguliuoti.

Po to šiek tiek grįžome tuo pačiu didžiuoju kanalu atgalios, kirtome automoto trasą, kurioje dulkes kėlė keturratis, kažkokią vienišą geležinkelio liniją, kuria, matyt, retai bevažiuoja sąstatai, mišku nusileidome prie upės ir paupiu pasiekėme Neravų kaimą, šalia kurio pakrantėje kiek atsikvėpėme. Nepaisant to, kad šalimais teka Neris, apylinkės man nepasirodė labai tapybiškos. Gal dėl to, kad buvo karšta, o kiekvienas priešais einančio žygeivio žingsnis gausiai pudruoja veidą kelio dulkėmis ir smiltimis. Vietos labai smėlingos, ir keliai - vienas smėlis. Kirtę Neravų kaimą, pieva ir mišku netrukus pasiekėme nuošaliau užkištą folksvageną. Žmogus gal norėjo ramiai pabūti, nesitikėjo, kad mūsų tiek atsibels. Vadovas sako - stovime ant Neravų piliakalnio. O geras, niekad nepasakytum! Tiesa, iš kitos pusės piliakalnį supantis gilus griovys ir atsiveriantys statūs šlaitai tikrai įspūdingi, bet kadangi viskas apaugę mišku, didybę įžvelgti reikia pastabumo. Besitikintis pamatyti ką nors panašaus į išvalytus, išraiškingus, lankyti paruoštus piliakalnius su laipteliais, ko gero, nusivils.
Žemiau kelios nuotraukos nuo Neravų piliakalnio.




Nuo piliakalnio ilgai ėjome Neravų mišku. Vadovas sakė, kad eisime palei Grigiškių pilkapyną, kuris yra netoli nuo miestelio kapinių, o šiosios prie greitkelio. Deja, kur ten miške buvo pilkapynas, nesupratom, o vadovas ėjo per toli priekyje, kad paklaustume. Vėl kirtę tą pačią vienišą geležinkelio liniją ir kurį laiką paėjėję palei greitkelį netrukus pasiekėme tiltą, kur mūsų žygis, su stabtelėjimais trukęs apie pustrečios valandos, baigėsi.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

Copyright @ Dasein. Blog Design by KotrynaBassDesign