Pages

2017/05/24

Ekskursija Vilniaus nuotekų valykloje

Praėjusią savaitę dalyvavau įdomiame renginyje - atvirų durų dienoje Vilniaus nuotekų valykloje. Ekskursija buvo suorganizuota Europos Komisijos iniciatyva. Analogiški renginiai ES fondų projektuose gegužės mėnesį vyksta visose ES šalyse. 

Ta diena darbe buvo labai įtempta, bet mintis, kad galbūt manęs daugiau niekas ir niekad neįleis į tokį objektą, privertė kiek po penktos atsiplėšti nuo ofiso kėdės. O registravausi į ekskursiją pirmiausia norėdama savo akimis pamatyti, iš kur ir kodėl vakariniai Vilniaus rajonai prieš keletą metų buvo kankinami išvietės smarve, kuri politkorektiškai vadinta "dumblo kvapu". Žinoma, kitkas irgi buvo įdomu.

Ankstėliau atvažiavusi turėjau laiko apsižvalgyti - beveik kurortas. Aptvertas skruzdėlynas. Tolėliau Neries vingis, pušynas, už kurio - Gudeliai ir Lazdynai. Kažkur netoli gyvena ministras pirmininkas.


Kvepia nupjauta žole. Tyliai zvimbia įrenginiai. Idilė.

Vilniaus nuotekų valykla yra pati didžiausia iš aštuonių nuotekų valyklų, kurias valdo "Vilniaus vandenys". Kitos yra 50 - 70 kartų mažesnės. Apskritai tai didžiausia vandens valykla Lietuvoje.

"Vilnius vandenų" komunikacijos vadovas Antanas Bubnelis, kuris vedė ekskursiją, sakė, kad pradėjęs dirbti suprato, jog daugelis žmonių, mokėdami už vandenį, mano, kad moka tik už vandenį. Iš tiesų mokestyje už vandenį yra dvi panašaus dydžio dalys - vandens tiekimas ir nuotekų valymas. Už pastarąjį netgi mokame daugiau. Ekskursijos metu įsitikinau, už ką. 

Vilniaus nuotekų valykla buvo pradėta eksploatuoti 1986 metais. Prieš tai ji dešimt metų buvo statoma, o dar prieš tai dešimt metų projektuojama. Seniausią valymo įrenginių dalį numatoma per trejus metus iš esmės renovuoti, tai kainuos 25 mln. eurų, bus panaudoti ir ES pinigai. Plėsti valymo įrenginių nėra reikalo, nes jų projektinis pajėgumas maždaug dvigubai didesnis nei Vilniui reikia šiuo metu. Sovietmečiu nuotekų atitekėdavo dvigubai daugiau dėl trijų priežasčių: tuomet nebuvo vandens skaitiklių, todėl vanduo buvo leidžiamas be skrupulų; tuomet nebuvo indaplovių, kurios gerokai taupo vandenį; tuomet daug vandens sunaudodavo pramonės įmonės.

Valykloje veikia dviejų rūšių įrenginiai – mechaninio ir biologinio valymo. Visos atitekėjusios nuotekos pirmiausia patenka į duobę, kuri matoma pirmame nuotraukos plane (toliau į kadrą pateko (tie apvalūs) pirminiai sėsdintuvai ir biologinio valymo įrenginiai).



Tokia Vilniaus kloaka.


Pirminis mechaninis valymas vyksta pailgame pastate, kuris nuotraukoje už duobės, naudojant groteles, kurios sulaiko nešmenis, pradedant vestuviniais žiedais ir baigiant pampersais bei padangomis.
Su šiais įrenginiais dirbantys žmonės sako, kad neišeidami į lauką galėtų pasakyti, koks metų laikas. Prieš Kalėdas padaugėja mandarinų žievelių, rudenį grybų, o padangų keitimo sezonais, atitinkamai, paduoda padangų. Ir t.t. Viskas, ką vilniečiai sumeta į  kanalizaciją, atkeliauja čia. Kasdien Vilniaus valykloje sulaikoma apie 5 tonas atliekų ir dar 3 tonas smėlio. Duobė dvokia pakenčiamai (jeigu manote, kad stipriai, negyvenote Lazdynuose iki 2012-ųjų).

Mums esant neištraukė nieko įdomaus, šiaip visokias šiukšles.
Po to nuotekos patenka į įspūdingo skersmens penkių metrų gylio apvalius baseinus (juos vadina sėsdintuvais (nes juose nusėda dumblas) arba skaidrintuvais (nes juose vanduo skaidrėja)). Giedrą saulėtą vakarą buvo pilnas tik vienas iš jų. 


Nuotekos teka į pirmuosius sėsdintuvus.


Šiuose sėsdintuvuose į dugną sėda ir yra susiurbiamas dumblas, o nuotekos pradeda po truputį skaidrėti. Antanas sakė, kad pirmuosius baseinus labiau mėgsta žuvėdros, o antrinius kažkodėl antys.

Toliau mechaniškai išvalytos nuotekos keliauja į biologinio valymo įrenginius, kurie pradėjo veikti jau Nepriklausomybės laikais. Iki tol vanduo po pirminio valymo būdavo išleidžiamas į upę. 2002 m. valykloje įdiegta azoto ir fosforo šalinimo technologija, skirta išvalyti mūsų organiką. Toje mūsų organikoje esantis azotas ir fosforas, patekęs į Nerį, maitina dumblius ir bakterijas, vanduo žaliuoja, o žuvys neturi kuo kvėpuoti. Biologinio valymo įrenginiuose bakterijos organika maitinasi vandeniui dar nepatekus į upę. Į įrenginius pučiamas oras, kad bakterijos gautų deguonies, palaikoma tinkama temperatūra, kad bakterijos galetų sėkmingai daugintis sėdėdamos ant azoto ir fosforo dietos.


Keliaujame link biologinio valymo įrenginių. Perėjome virš jų.


Apačioje bakterijos doroja mūsų azotą ir fosforą.



Po biologinio valymo vanduo patenka į antrinius sėsdintuvus, kuriuose dar kartą nusodinamas likęs dumblas ir bakterijos.


Antrinius baseinus kažkodėl labiau mėgsta antys, tądien matėm vieną, bet nepateko į kadrą.
O nuotraukoje žemiau išvalytas vanduo teka į Nerį.


Modernizavus valymo įrenginius, į Nerį grįžo lašišos.

Abejuose sėsdintuvuose susidaro didžiuliai kiekiai dumblo, kuris iš pradžių yra tiesiog murzinas juodas vanduo. Sausų medžiagų kiekis jame būna kokie 3 procentai. Iki 2012 metų dumblas atkeliaudavo į viršų, centrifugos jį išdžiovindavo. Vanduo grįždavo į valymo įrenginius, o sutirštėjęs dumblas būdavo kompostuojamas, t.y. "džiovinamas", arba tiksliau - pūdomas šalia pat valyklos, skleisdamas su niekuo nesupainiojamą Vilniaus vandenvalos aromatą. Vieną vasarą jis kartais jausdavosi net prie Savanorių pr. "Rimi", kuo visai džiaugiausi, nes nuo ten ranka pasiekiama Čiurlionio gatvė, o jos gyventojų ir nuomininkų žodis, kaip tikėjausi, Vilniaus valdžiai bus aiškiau ir greičiau suprantamas nei Lazdynų, Karoliniškių, Vilkpėdės ir Pilaitės kartu sudėjus. Gal ir sutapimas, bet akurat - po ilgą laiką nerezultatyvaus kalbėjimo išeičių ieškojimo 2012 m. nuotekų valykloje pagaliau buvo pastatyti įrenginiai, kurie išgelbėjo mus nuo smarvės.



Įrenginiai kainavo 156 milijonus litų, arba 45 mln eurų. Tuo metu du trečdalius pinigų davė ES. Šie įrenginiai – ne tik pirmi tokie Baltijos šalyse, bet ir vieni pirmųjų Rytų Europoje. Iš viso pasaulyje tokia technologija naudojama tik keliasdešimtyje nuotekų valyklų pažangiausiose šalyse.
Patalpoje kvapas nelabai malonus, norisi prisidengti nosį, bet pakenčiamas.



Po mano kojomis - talpose uždaryta Vilniaus dumblo smarvė.

Su išdžiovintu dumblu (granulėmis) žmonės mėgsta fotografuotis. Šias granules būtų galima panaudoti, pvz, kurui, bet pagal mūsų įstatymus kol kas to padaryti negalima. Kita dumblo dalis, nusausintas dumblas, 3 - 4 mėnesius kompostuojamas už valyklos ir panaudojamas, pavyzdžiui, energetinio miško tręšimui ir pan. Taigi dumblas panaudojamas dar kartą.

Nuotraukoje apačioje - tokiuose "kosminiuose" balionuose kaupiamos biodujos.


Kai kuriose naftos turtingose arabų šalyse vanduo išvalomas tiek, kad jį galima gerti. Ratas užsidaro. Dėl proceso brangumo pas mus tai kol kas nerealu, bet galbūt kada nors? Jeigu ateityje pasitaikys galimybė susipažinti su šiuo "Vilniaus vandenų" objektu, labai rekomenduoju.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

Copyright @ Dasein. Blog Design by KotrynaBassDesign