Undinė Radzevičiūtė "Kraujas mėlynas"

2017/04/22

Dėl Undinės Radzevičiūtės romano "Kraujas mėlynas" turėjau didelių lūkesčių, nors šios autorės iki šiol buvau skaičiusi tik "Žuvis ir drakonus", įvertintą Europos Sąjungos literatūros premija ir Lietuvių PEN centro išrinktą tarp geriausių dešimtmečio knygų, kuri gerai persiskaitė, bet greitai pasimiršo. Matyt, ne mano. Bet man patinka kapotas Undinės Radzevičiūtės stilius, net nežinau, kaip jį pavadinti - gal posmuotas, ironiškas šiek tiek? Gera skaityti. Be to, irgi esu iš tų, kurie neprisiruošia nueiti į archyvus ir pasiieškoti dokumentų apie savo šaknis. Lenkiškas. Su lietuviškomis viskas kaip ir aišku ir nieko pernelyg įdomaus, o kitoje pusėje galima tikėtis kur kas daugiau nei įrašų bažnytinėse knygose, gal net romano vertos istorijos. Arba ne.  ;)

Svarbiausia, kartojau sau, šiukštu nelyginti su "Silva Rerum".

Romano pradžia nuteikia, kad tai bus rašytojos giminės istorija. Pavydėtina. Apie Borgus - Borchus, Burgus, Bordžijas. Kaip bepavadinsi. Trys varnos sidabriniame skyde. Dvi viršuje, viena apačioje. Apie vienos pavojingiausių Europos šeimų šiaurinę šaką, veikusią čia pat už Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sienos, Livonijoje.
Viduramžiais žmonės smarkiai skyrėsi nuo mūsų: emocijų aštrumu, vidiniu ir išoriniu dramatizmu, ypatingu krikščionišku kaltės jausmu, didžiulėmis abejonėmis, blaškymusi tarp tikėjimo ir netikėjimo, hiperbolizuotu įvykio vertinimu ir akimirksnio šuoliu nuo racionalaus mąstymo į emocinę beprotybę. Tai buvo pasaulis, kurio gyventojus dažnai apsėsdavo velnias, o atskyrimas nuo bažnyčios buvo viena didžiausių bausmių. Romane Europos viduramžiai  jau gęsta, o su jais nyksta ir religiniai ordinai; kaip tik tuo metu aštuoniolikmetis Vestfalijos riteris Bernhardas von der Borchas atvyksta į Livoniją ir labai greitai tampa Livonijos Marienburgo pilies komendantu. Bet jo tikslai ir ambicijos – daug didesni. Vienas iš jo prosenelių buvo Livonijos Ordino Magistras, tad Bernhardas von der Borchas yra įsitikinęs, kad vieną dieną jis irgi taps Magistru.
Romano veiksmas sukasi keliolika neįvardijamų metų. Kadangi negaliu ramiai skaityti istorinio romano, nežinodama, kas dedasi už jo ribų, tai pagal Rygos arkyvyskupo Stodevešerio gyvenimo datas sužiūrėjau - XV amžiaus antra pusė. Lietuvoje tuo metu valdė Kazimieras Jogailaitis, paskui Aleksandras. Bet Lietuvos romane nėra. Yra Livonija, Pskovas, Maskva, Roma, Ryga o Lietuvos tik tiek, kad suprastum - autorė yra lietuvė.

"Kraujas mėlynas" - įtaigus viduramžių istorijos vadovėlis. Vėlyvųjų. Livonijos ordino agonija. Kartu su pašėlusiais laisvaisiais Vestfalijos riteriais ir amžinai pasninkaujančiais Ordino riteriais klampoti po Livonijos purvynus. Nuo pilies iki pilies, iš puslapio į puslapį. Per sniegynus ir pelkes. Vėl ir vėl. Užuosti purvą ir prakaitą. Gyventi jų nuovargį laukiant karo. Pilies. Dievo ženklo. Šalti murzių ir burgerių minioje dėl vestuvinio šilingo ir stumdytis laukiant nerealios pramogos - ketvirčiavimo. Ketvirčiuos ne lavoną, o gyvą - toks įdomumas pasitaiko kartą per šimtą metų. Ir negali užsimerkti ir nežiūrėti neskaityti. Tie Ordino riteriai ir laisvieji Vestfalijos riteriai. Ilgi besikartojantys vardai, užimantys nemažą romano dalį. Vienodai beveidžiai, vienodai tolimi, senstantys tik autorės žodžiuose. Ir tie Borchai,  kurie man įdomesni kaip realiai gyvenę istorijoje nei romano veikėjai, palengva, toks jausmas, besikraustantys iš proto.

Įpusėjusi skaityti supratau, kad be reikalo autorė iš karto išsitarė apie Bordžijas ir atėmė razinką. Ir meilės nebebus. Ir nuo įžangos aišku, kuo viskas baigsis. Nes tas senas vyras, kokių keturiasdešimties metų amžiaus, gulėjo mūšio lauke su šarvais ir šarviniais marškiniais ant kairiojo šono, gulėjo, mirė ir verkė. O romano pabaigoje man dėl to buvo vis viena. Neįtraukė, neįjautė, o gaila.

Kita vertus, sužinojau nemažai naujo apie Livoniją. Terra Mariana. Mintyse pasivaikščiojau viduramžių Rygos ir Revelio gatvėmis. Paskui pasitikrinau, kur buvo Borchholmas ir ar būta tokios Skaistyklos pilies Fegefeur, kurią pastatė magistro pusbrolis Simonas von der Borchas. Pilies Dievui. Nedidelės, L formos, iš akmens. Būta - tai Kiviloo pilis dabartinėje Estijoje. Tiksliau, tai, kas liko iš jos. Nebedaug.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą