Pages

2017/04/07

Šilėnų apylinkių takas ir Naujosios Rėvos piliakalnis


Šilėnų apylinkių taką mes su draugėmis išsirinkome kaip vietą, kurioje prognozuojamą šiltą šeštadienį potencialiai galima pasivaikščioti išvengiant masinio vilniečių susibūrimo ir susistumdymo, savaitgaliais būdingo kitoms vietoms 30 km spinduliu. Draugė sakė, kad ankstesnį savaitgalį Dūkštos pažintiniame take pateko į žmonių srautą iš visų pusių, abiem kryptimis, ir nebuvo kur pasistatyti mašinos. Šilėnai bent jau man buvo tik girdėti, todėl slapčia tikėjausi, kad ne tik man, ir šita viltis pasiteisino - žmonių tikrai buvo tik vienas kitas. Įvažiavus į kaimą, kai prasideda akmenimis grįstas kelias, važiuoti reikia atsargiai ir labai saugoti mašinos dugną, kad nekabintų, nes kelyje susislėgusios provėžos. Draugės mašinai truputį kabino. Kelio Šilėnai-Mikališkės akmenimis grįstų ruožų pažintiniame take yra likęs ne vienas.

Šilėnai yra labai seni ir saviti, su gatvine rėžine struktūra ir kai kuriomis senomis ir apleistomis, o kai kuriomis ir labai prašmatniomis ir jau modernizuotomis sodybomis. Kaime kabo dvikalbės oficialios gatvių lentelės. Čia kai Vyriausybės atstovė Vilniaus apskrityje Vilda Vaičiūnienė teigė, kad nuo 2015-ųjų vidurio Vilniuje mero Remigijaus Šimašiaus iniciatyva pakabintos devynios nelietuviškos lentelės prieštarauja įstatymui ir gali kurstyti nesantaiką, ir teismo prašė pripažinti jas neteisėtomis, tai dėl šitų pusiau lenkiškų dabar jau tylu ramu. Dokumentuose kaimas pirmą kartą minimas 1500 metais, kai didysis kunigaikštis Aleksandras Jogailaitis patvirtino Vilniaus katedros kapitulai dovanotas žemes. Šilėnai (vieninteliai Neries regioninio parko teritorijoje) yra paskelbti etnokultūriniu draustiniu. Iš šitų kraštų yra kilusios puikiosios Vilniaus verbos.

Ryškiai geltona liaudies architektūros formų medinė Šilėnų Švč. Mergelės Marijos bažnyčia tapusi šios vietos simboliu. Pirmiausia apie ją ir apėjome. Bažnyčia pastatyta 1725 metais, taigi šiek tiek senesnė nei Palūšės, nors asmeniškai man Palūšės gražesnė tiek iš išorės, tiek iš vidaus. Šalia bažnyčios yra senos kapinaitės ir paslaptinga mergėlės skulptūra, paslėpta tarp tujų. 

Netoli nuo bažnyčios yra šaltinis, kuris laikomas turinčiu galių. Sakoma, kad senieji Vilniaus apylinkių gyventojai šaltinį gerbė ir jo vandenį naudojo gydymui ir užkalbėjimui. Vietos gyventojai šiuo vandeniu eidavę praustis Didžiojo Ketvirtadienio rytą, saulei netekėjus, neatsigręždami ir tylėdami. 2007 m. tyrimų rezultatai rodo, kad šaltinio vandens kokybė yra žymiai aukštesnė už geriamajam vandeniui taikomas normas. Pagal tai, kad prie šaltinio pastatyta abrozdėlių ir paliktas indas vandeniui, tai akivaizdu, kad šaltinis gerbiamas ir naudojamas iki šiol.


Kitą šaltinį radome žygiuodamos taku ir pasekusios pagal rodyklę. Šaltinis vadinasi "Akis", arba "Oko". Jo vandeniu buvo gydomos akys, jis naudotas užkalbėjimams. Užrašytas padavimas, kad kadaise šiame šaltinyje nuskendo jautis, kuris po to išplaukęs Neryje. Kitas padavimas sako, kad šaltinyje nuskendusio jaučio akis vėliau išplaukusi į paviršių. Dėl to šaltinis ir pavadintas "Akimi". Prieš keletą metų, bebrams pastačius užtvanką, šaltinio vietoje buvo susidaręs toks kaip akis apvalus vandens telkinys, po kurio liko keista vieta, primenanti Juodkrantės kormoranų mišką.


Taip pat šalia kelio įrengtas apžvalgos bokštelis, arba Sviliškių kraštovaizdžio draustinio regykla. Nuo jos turėtų atsiverti puiki Neries slėnio panorama ir netgi turėtų matytis Rykantų bažnyčia ir Stirnių piliakalnis. Regykla šiek tiek apaugusi pušimis, bet piliakalnį tolumoje už jų įžvelgėme. Neįtikėtina, kaip tai šalia, kitoje Neries pusėje. 

Bekalbant neprailgo kelias iki Naujosios Rėvos piliakalnio (kuklus pliusas Piliakalnių metų programoje). Tai vienas gražiausių mano matytų piliakalnių. Išlikusi aikštelė nuo greta esančių aukštumų atskirta 6 m gylio grioviu ir kūgio formos pylimu. Nors laiptais apačion lin Neries lipti negalima (savo rizika), bet lipome, nes šlaitu tai slidu, o nenusileisti link Neries - nesąmonė. Kažkur ten turėtų būti senovės gyvenvietės liekanos. Aplinkiniai žmonės pasakoja, kad Naujosios Rėvos kalne yra nuskendusi stačiatikių bažnyčia. Žmonės esą rasdavo ant kalno šlaitų ratu išmintus takus, kiti matydavo tais takais einančias procesijas. Mes girdėjome triukšmingai savo vandenis nešančią Nerį, su trenksmu atsimušančią į tris akmenis, vadinamus Trimis broliais.


Paskui grįžome į kelią ir pasukusios į kairę nužingsniavome iki pat Mikališkių. Pagal žemėlapį susidarė antra tiek atstumo kaip nuo Šilėnų iki piliakalnio. Mintis, kad kažkas negerai, kilo išlodžius visus šunis per sodų bendriją "Kriaušė". Nors parko žemėlapiai aiškūs ir pasiklysti nėra kur, bet mūsų akys pripratusios prie normalių žemėlapių, nestilizuotų. Ir šiaip į žemėlapius pasižiūrim tik tada, kai kyla įtarimas, kad jau pasiklydome :)

Nieko, grįžome prie piliakalnio, radome tako tęsinį. Papildomi penki šeši kilometrai leido pajausti, kad patyrėme bent kažkokį fizinį krūvį.

Kelias nuo Naujosios Rėvos piliakalnio atgal į Šilėnus iš pradžių veda įspūdingais Neries šlaitais, kerta Naujosios Rėvos kaimą su keistu upeliuku ir praeina šalia orchidėjų pelkės. Joje auga 4 skirtingų rūšių retos lietuviškosios orchidėjos, įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą: raudonoji, dėmėtoji, plačialapė ir gelsvoji gegūnės. Tiesa, jos žydės tik nuo birželio iki liepos vidurio. Dabar žydi žibuoklės, viena kita plukė ir žalčialunkis.



Pasinaudojau informacija iš: Vilnijos vartai

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

Copyright @ Dasein. Blog Design by KotrynaBassDesign