Kas įdomesnio Lukiškių kalėjime? Open House Vilnius 2017

2017/04/30
Patekau tarp 40 laimės kūdikių, kurie balandžio 10 d. sugebėjo pralįsti pro maždaug 3 minučių tarpelį tarp registracija į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą prasidės ir registracija baigėsi. Noriu paneigti kai kurių nepatekusiųjų skleidžiamus gandus, kad registracijos iš viso nebuvo. Tiesiog ji truko tik tiek, kiek užtrunka rankinuke susirasti asmens tapatybės kortelę, suvesti savo asmens duomenis, kortelės numerį ir paspausti registracijos mugtuką. Buvau pasirinkusi kitą laiką, bet kol viską suvedžiau, tas laikas jau buvo užimtas, o kai paspaudžiau registruotis, baigėsi ir antrasis. Tiesa, užsiregistravimas dar nereiškė, kad tikrai pateksime, nes mus tikrino Kalėjimų departamentas. Pvz., į ekskursiją negali patekti teisti asmenys. Tik kažin ar jie ten veršis. :) Galutinis registracijos patvirtinimas kartu su draudžiamų įnešti daiktų sąrašu ir patekimo tvarka į pašto dėžutę įkrito išvakarėse. Buvome informuoti, kad reikia atvykti prieš 15-20 minučių ir kad visus daiktus (rankinukus, pinigines, banko korteles, mobiliuosius telefonus, usb, maistą ir t.t.) reikės palikti saugojimo spintelėse. Leido įsinešti popieriaus ir rašiklį.


Prie kalėjimo durų Lukiškių sk. buvau prieš 20 minučių. "Open House Vilnius" grupė skyrėsi iš aplinkos. Šalia kažkas laukė pasimatymo. Kažką pravedė su antrankiais. Vieną, antrą, trečią, ten arba atgal. Veda dviese. Į pasimatymą praėjo bene garsiausio Lietuvos kalinio sutuoktinė. Išėjo iš matymo žinomas advokatas. Iš pradžių mus sužymėjo ir instruktavo, kad laikytumės grupės, nes yra kalinių, kurie nesėdi kamerose ir vaikščios tarp mūsų, kad neperžengtume geltonų linijų, kad kišenėse nepaliktume draudžiamų daiktų. Viena ponia tikėjosi įeiti neužsiregistravusi ir buvo nusiminusi, kai pasakė, kad kalėjimas jos neįleis. Sakė, kad nori pamatyti cerkvę iš vidaus, bet dabar galėčiau tai poniai pasakyti, kad cerkvėje matyti jau seniai nėra ką. Grupei susirinkus, nusifotografavome kaip pati pirmoji Open House Vilnius 2017 grupė. Po to susiskirstėme po tris, nes į kalėjimą leidžia grupėmis po tris ir trims buvo skirta viena spintelė 20x20x20. Cm. Norėjau eiti su jauna pora, kurią prisiminiau iš praėjusių metų ekskursijų, kad prisiminčiau, pas ką raktai. Bet kai vėluodamos mums atsidarė kalėjimo durys, paaiškėjo, kad kalėjimas po tris šaukia pagal savo sąrašą ir nepriima protestų tipo o mes norime eiti kartu. Mano eilė atėjo negreitai, todėl į kalėjimą patekau žvarbiu oru lauke pralaukusi iš viso kokias 40 minučių. Sušalau į ragą. Įėjus paima asmens dokumentą ir išduoda vienkartinį leidimą, kurį paskui irgi paima - jokių suvenyrų. Po to reikia į spintelę susidėti daiktus. Viena iš mūsų trijų turėjo didelę rankinę, todėl jai teko paskirti atskirą spintelę, o kitą paėmėme dviese. Daiktus buvau kompaktiškai susipakavusi iš anksto. Tuomet mus nukreipė į patalpą, kur likusius daiktus, pvz., paltus, ir mus pačius paleido į patikrą kaip oro uoste. Batų nusiauti nereikėjo. Studijuodami iškabintus pabėgti linkusių kalinių sąrašus, palaukėme, kol susirinko visa grupė, tuomet mus vėl išsivedė į lauką ir šalia garsiai burzgiant produktus atvežusiam "Pontem" sunkvežimiui, o kieme sklandant gardžiam keptos lyg ir skumbrės kvapui, nes kaip tik buvo pietų metas, pasakojo kalėjimo istoriją. Nesileidžiant į smulkmenas, kalėjimas pastatytas XIX a pabaigoje - XX a pradžioje nuošaliame Lukiškių priemiestyje ir tuo metu tai buvo viena moderniausių įkalinimo įstaigų visoje Rusijos imperijoje. Pastatai istorizmo stiliaus, kalėjimo cerkvė neobizantinė. Projektas, beje, nebuvo unikalus - iš esmės pagal tą patį projektą pastatytas ir, pvz., didžiausias Rusijos kalėjimas - garsieji Sankt Peterburgo "Kresty", lietuviškai Kryžiai.

"Kresty"

Tik Lukiškėse korpusai vienas į kitą pastatyti kaip dvi Y - tai labai gerai matyti šioje nuotraukoje iš viršaus - o Sankt Peterburge kaip du kryžiai, iš čia ir kalėjimo pavadinimas. Y raidės forma pastatas statytas saugumo sumetimais - kad kamerų langai iš skirtingų korpusų neatsidurtų vienas priešais kitą ir būtų apribotas bendravimas. Skiriasi ir kalėjimų dydžiai. Lukiškėse, pasak ekskursijos metu išgirstos informacijos, šiuo metu kali apie 700 kalinių, tuo tarpu "Kresty", pasak Rusijos internetų, dabar laikoma net 5000 kalinių.

Kaip ir daugelis senų kalėjimų, Lukiškės turi neoriginalią ir to meto imperijos kalėjimams būdingą legendą, esą kai architektas pastatė Lukiškes, nuvažiavo prisiduoti carui. Sako - pastačiau tau kalėjimą. Caras, aišku, atsakė, kad tu ne man, tu sau kalėjimą pastatei. Ir liepė užmūryti architektą kažkurios kameros sienoje. Sako, jo siela išsilaisvins, kai kalėjimas bus iškeltas iš šitos vietos. Kalbos apie iškraustymą sklando seniai, bet jos kol kas lieka kalbomis. Iš tiesų sunku įsivaizduoti, kad toks objektas stūkso pačiame Vilniaus centre, už kelių žingsnių nuo Seimo, Gedimino prospekto ir Užsienio reikalų ministerijos.

Pagrindinis įėjimas - šalia Šv. Nikolajaus cerkvės, kuri yra bene didžiausias traukos centras ir daugelis, matyt, įsivaizduoja, kad iš vidaus ji taip pat atrodo paslaptingai ir įspūdingai. Nė velnio, viduje originalūs likę tik geležiniai laiptai, turėklai ir metlacho grindų plytelės. Interjere nelikę nieko, kas primintų praėjusio amžiaus pradžios prabangą. 1953 metais cerkvėje buvo įrengtos kameros, kuriose kalinta 300 žmonių - taigi nėra ko norėti, kad būtų likę kas nors iš turbūt puošniausio Vilniuje interjero. Tik pastelinėmis spalvomis išdažytos plikos sienos. Beveik euroremontas. Šiuolaikinės konferencijų salių kėdės. Sakė, kad cerkvė naudojama įvairiems renginiams. Joje eksponuojama kalinių, kurie užsiima menais, darbų, tarp jų ir kalėjimo maketas. Čia straipsnis apie mūsų ekskursiją ir vienoje iš nuotraukų mes nufotografuoti kaip tik cerkvėje tuos darbus apžiūrinėjantys. 

Be stačiatikių cerkvės, kalėjime anuomet taip pat buvo katalikų koplyčia ir žydų sinagoga, tik, suprantama, daug kuklesnės. Buvusi koplyčia man absoliučiai gražiausia ir įspūdingiausia Lukiškių vieta su autentiškomis 1904 m. Akermano perdangomis, daugiau kaip 100 metų išsilaikiusiomis ir kaip naujos, palyginti su nutrintomis naujomis, atrodančiomis metlacho plytelėmis, turėklų ažūru ir - fantastika - iš viršaus nuo kupolo žiūrinčiais angelais. Tikrai labai gaila, kad nebuvo galima fotografuoti. Iš viršaus taip pat žiūri kalėjimo darbuotojai. :) 

Paskui išėjome į kiemą toje pusėje, kur kaliniams įrengta sporto aikštelė. Nuo dirbtuvių mus smalsiai nužiūrinėjo kaliniai. Buvome paprašyti atsitraukti nuo sienų, šalia kurių eina geltonos juostos, kurių peržengti negalima. Kieme mums dar šį bei tą papasakojo, o pabaigoje buvome nuvesti į buvusią sinagogą, kurioje dabar įrengta šiuolaikiška koplyčia, bet ji toli gražu nėra tokia įspūdinga kaip tikroji, kuri paversta kalėjimu. Ten mums papasakojo, kaip kaliniai gali užsisakyti prekes, knygas iš bibliotekos, kaip susirašinėja su mokytojais. Sakė, kad tie, kurie nori mokytis kalėjime, turi labai stiprią motyvaciją. 

Išėjome taip pat, kaip atėjome - drausmingai po tris. 

Dar buvau užsiregistravusi į ekskursijas Vyriausybėje, Seime, Venclovų namuose-muziejuje ir Krašto apsaugos ministerijos Gynybos štabe. Į Vyriausybę nėjau, pamaniau, kad įdomiausia, ką ten galiu pamatyti, rodoma "Silva Rerum III" ekskursijoje. Seime norėjau pamatyti vieną dalyką - Kovo 11-osios Akto salę, kurioje dirbo pirmoji atkurtos Lietuvos Aukščiausioji Taryba. Skonio reikalas, bet man mūsų Seimo pastatas negražus ir iš išorės, ir iš vidaus, ypač kai palygini su Latvijos, Estijos, jau nekalbant apie kokios Vengrijos, parlamentais. Naujieji rūmai modernūs, bet irgi tik tiek. Nuobodu ir neįkvepia.

Įėjusi pastebėjau, kad hole prie įėjimo dega kas antra lemputė. Ornamentiškai. Sako, iš taupumo. :) Iš įdomesnių dalykų hole paliktas nepakeistas stiklas, kurį per 1991 metų riaušes įskėlė akmuo.

Kovo 11-osios Akto salė mažesnė, nei atrodo nuotraukose. Pagal galimybes joje sužymėta, kur, balsuojant 1990 m. kovo 11 dieną, sėdėjo kuris Aukščiausiosios Tarybos narys. Leidžia pasėdėti ir nusifotografuoti Seimo pirmininko kėdėje. Taip pat skambinau varpeliu ir mušiau gongą. ;)

Pati ramiausia ir giliausia ekskursija buvo Venclovų namuose-muziejuje. Sau pavadinau neskubėjimo valanda. Nemažas privalumas, palyginti su kitomis Open House ekskursijomis, kad ją vedė ne savanoriai, o muziejaus vadovė. Ji kažkiek nusistebėjo, kad žmonės taip veržiasi į muziejų, kurį galima nemokamai aplankyti kiekvieną darbo dieną nuo 10 iki 17 valandos.

Moderno / tarpukario racionalizmo architektūros miesto vila Tauro kalno teritorijoje ant stataus šlaito buvo pastatyta prieš pat Antrąjį pasaulinį karą. Jai būdingos lakoniškos formos, jokių įmantrių fasado puošybos elementų. Namą pasistatė Antakalnio karo ligoninės komendantas Antoni Kiakszt. 1940 metais NKVD jį suėmė, o atsilaisvinusiame name buvo apgyvendintas sovietinis partinis funkcionierius Feliksas Bieliauskas. Jų šeima gyveno antrame aukšte (kur dabar įsikūręs Vilniaus etninės kultūros centras), o Venclovos butą čia "gavo" 1946 metais - pirmame. Venclovų buto virtuvėje išlikusi autentiška krosnis, Tomo Venclovos vaikystės kambaryje ir Antano Venclovos kabinete likę daug knygų, autentiškų art deco baldų, tarp jų keletas, kuriuos pagamino garsusis baldų meistras Jonas Prapuolenis, suvenyrų iš kelionių ir t.t. Nemažai tokių knygų, kurias turiu savo namų bibliotekoje, kas paglostė dūšią. Šalia virtuvės buvo įrengtas mažas kambarėlis namų šeimininkei, arba tiesiog tarnaitei, kurios reikėjo poniai Elizai Venclovienei, tačiau normalios vonios bute kaip ir nebuvo. Pagal projektą vonia ir skalbykla name buvo įrengta rūsyje, o Venclovos savo bute kampelį buvo atitvėrę Tomo kambaryje. Venclovos turėjo tam tikrų ginčų gyvenamojo ploto klausimu su Bieliauskais ir šiems kartą išvykus užėmė vieną pirmame aukšte buvusį Bieliauskų kambarį.


Neseniai buvo išsiaiškinta, kad name yra gyvenęs ir dar vienas garsus literatas - nuo 1939 iki 1941 m. name, greičiausiai kažkur antrame aukšte, kambarį nuomojosi Vilniuje tuo metu studijavęs vėliau žymus lenkų rašytojas Leopoldas Tyrmandas.
Venclovų namuose-muziejuje ir jų vadovė man labai patiko. Šią vietą rekomenduoju kitų metų Open House ir šiaip užsukti, jeigu nedirbate arba leidžia darbo grafikas.
Krašto apsaugos ministerijos Gynybos štabas - tas antrasis, naujesnis pastatas tarp Šv. Ignoto ir Totorių gatvių - dar vienas objektas su dokumentų patikra. Ministerijoje, kaip ir Lukiškių kalėjime, negalima fotografuoti. Pastatas statytas daug metų, jo paskirtis per laiką keitėsi. Iš pradžių buvo sumanyta, kad jo kavinė bei muziejus bus prieinami visiems miesto gyventojams, bet dabar kavinė yra uždara ministerijos tarnautojams, o dėl neįvykusio muziejaus labiausiai apmaudu, nes patalpose po žeme slypi trijų čia stovėjusių gotikinių namų pamatai. Gaila, kad juos galima pamatyti tik per tokius renginius. Šalia jų "eksponuojamos" kažkokios kėdės, printerių dėžės ir visa kita, kas priklauso ministerijos sandėliui. Taip pat lankėmės vienoje iš salių, pavadintoje Oršos mūšio vardu, ir kiemelyje, suprojektuotame pagal senamiesčio kiemelių tradiciją. Jame buvo įrengtas fontanas, kad darbuotojai galėtų atsipūsti. Bet fontanas nebeveikia, plytelės nusidaužiusios, na, ir visa kita, kas įvyksta neskiriant paveldui pinigų. Ar bent jau dėmesio. Pvz., hole, iš kurio turėjo atsiverti vaizdas į kiemelį, trūkstant vietos buvo įrengti keli kabinetai, taip architektės  erdvės sumanymas nuėjo šuniui ant uodegos. Bet Elena Nijolė Bučiūtė pastate paliko ženklų, kuriuos pastebėti galima ir iš lauko. Ar eidami Šv. Ignoto gatve pastebėjote musulmoniškus pusmėnulius? Tai atminimo šioje miesto vietoje gyvenusiems totoriams ženklas, jų yra ir namo viduje. O trijų gotikinių namų siluetus? Kaip tik tose vietose, kur namo gilumose slypi tų tikrųjų senųjų namų pamatai. Ketvirtieji pamatai neatverti  ir yra kažkur po gatve - todėl ketvirtasis fasadas tarsi šešėlis, pakibęs virš Totorių gatvės. Paminklas nebesančiam Vilniui.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą