Gabriel García Márquez "Meilė choleros metu"

2017/04/09

Tai gimtadienio dovana ir paskutinė iš lietuviškai išleistų ir mano dar neskaitytų Márquezo knygų.
Romaną "Meilė choleros metu" rašytojas skiria Mersedesei, savo žmonai, su kuria jį siejo daugybė laimingų ir vargo, ir šlovės metų. Jų meilė atlaikė visus išbandymus, tad nenuostabu, kad šis romanas apie meilę, ištikimą ir ištvermingą, per penkiasdešimt trejus kantraus laukimo metus. Tiek teko laukti savo laimės valandos Florentinui Arisai, romantiškam neturtingam jaunuoliui, kol jo mylimoji Fermina Dasa, palaidojusi vyrą, vėl atkreipė akis į pamirštą mylimąjį, žinoma, per tuos metus turėjusį begales moterų, bet išsaugojusį meilę Ferminai.
Ką galima pasakyti apie romaną rašytojo, kuris nuo studijų metų buvo mano pats mylimiausias ir iki šiol vienas iš pačių pačiausių. Vis tiek bus labai subjektyvu. Su niekuo nesupainiojamas pasakojimas, prisodrintas Kolumbijos kvapų, neskubrumo, kvaitulio ir liūdesio, ir tiesiog puikus vertimo stilius (romaną vertė Valdas V. Petrauskas; mačiau, kad išėjo naujas jo "Šimto metų vienatvės" vertimas, nekantru įvertinti iš naujo, bet niekada negalėsiu atsisveikinti ir su suskaitytu 1991 m. išleistu Elenos Treinienės vertimu). Romanas vyriškai kandus, kaip pabarstytas pipiriukų ar kitokio pikantiško pagardo ant šokolado, tai labai sveika rašant apie jausmus, kad nebūtų per saldu. Visi sako, kad tai romanas apie meilę, o aš sakyčiau, kad apie tai, ką žmonės vadina ar įsivaizduoja esant meile, visomis formomis ir visais atspalviais, nuo pirmosios romantiškos, kurią dažnas išnešioja iki senatvės, tik ne tokia klinikine forma, iki baudžiamojo kodekso. Galiu įsivaizduoti, kaip realistai braukia ašarą, o romantikai griežia dantimis, kai Florentinas Arisa, per 53 metus prirašęs dvidešimt penkis sąsiuvinius su šešiais šimtais dvidešimt dviem nepertraukiamų meilės ryšių įrašais, neskaitant daugybės tumpalaikių nuotykių, tamsoje užčiuopia jos ranką ir supranta, kad ji to laukia.   
Abu mąstė gana blaiviai ir tą trumpą akimirką suvokė, jog, prieš rankoms susiliečiant, nei vienas, nei kitas neįsivaizdavo, kad jų rankos gali būti tokios: kaulėtos senolių rankos.
Skaitydama romaną, kaip ir daugelis turbūt, paklausdavau savęs, ar įmanoma tikros meilės laukti tiek metų ir ar tai tikrai galima pavadinti meile. Mes, paprasti skaitytojai, prieš literatūros kritikus turime šitą pranašumą, kad galime galvoti ir apie paprastus dalykus. Ir dar - o kas po to? Toje humaniškoje ateities visuomenėje dabar jums priklausytų nueiti į kapines ir nunešti mudviem pietums po puokštelę anturijų, - kandžiai taria Florentinas Arisa Ferminos sūnui. Márquezas į šituos klausimus atsako savaip. Romano pabaigoje, kai ateina metas tradiciniam "Ir gyveno jie ilgai ir laimingai", tuomet juk ir prasideda magiškasis realizmas.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą