Jaunimo teatro spektaklis "Junas Gabrielis Borkmanas"

2017/03/05
Nuotraukos autorius Dmitrijus Matvejevas. Iš http://www.jaunimoteatras.lt/junas-gabrielis-borkmanas.html

Draugės dėka gavau progą nueiti į teatro premjerą - Gintaro Varno spektaklį "Junas Gabrielis Borkmanas" pagal Henriką Ibseną. Gal ir be reikalo pastaraisiais metais beveik nustojau sekti Valstybinio jaunimo teatro repertuarą. Ibsenas su keturiais Lietuvos teatro grandais - tokios galimybės pas mus nesimėto.

Ką rašo anonsas:
Per sukrečiančią šeimos dramą Ibsenas vaizduoja iš neapykantos gimusių iliuzijų krachą ir susitaikymą su likimu, su artimu žmogumi. K.Smorigino kuriamas bankrutavusio bankininko Borkmano paveikslas įkūnija jaudinantį didelių užmojų žmogaus likimo saulėlydį. Borkmano ir jo gyvenimo moterų seserų dvynių (J.Onaitytė ir D.Overaitė) nuožmioje kovojoje už savo gyvenimo iliuzijas tėvai pasirengę paaukoti vienintelę savo atžala. Ibsenas kelia klausimą – ar vaikai gali būti atsakingi už su jais siejamas tėvų viltis? Ir atsako – ne. Borkmanų sūnus išsilaisvina iš šeimos gniaužtų ir pasirenka laisvą bohemišką gyvenimą, kuris taip pat žada liūdną atomazgą… Palikdamas Borkmanų šeimą ant žlugusių gyvenimo iliuzijų griuvėsių,  Ibsenas suteikia apsivalymo galimybę. Pjesės finalą persmelkia tikrų jausmų ilgesys ir gyvenimo trapumo suvokimas, aplankantis gyvenimo pabaigoje didingos atšiaurios gamtos akistatoje.
Pagrindinių aktorių ketvertukas fantastiškas: Kostas Smoriginas, Dalia Overaitė, Vidas Petkevičius ir mano mylimiausia Jūratė Onaitytė, puiki net iš 11 eilės tolumos (nors šiaip teatre mėgstu būti pirmoje) ir nepriklausomai nuo to, ką manau apie pjesę. Į spektaklį verta eiti vien jau dėl jų.

Patiko scenografija, įdomus vaizdo projekcijų sprendimas, kuris spektaklio finale leido tik stebėti makabrišką jaunystės užmojų ir iliuzijų virsmą nesiklausant net mano ausiai pernelyg oldskūlinio teksto. Tuku tuku - pro šalį pralekia gyvenimo traukiniai, palikdami herojus laukti ištuštėjusioje stotyje, vienus su savo neišnaudotomis galimybėmis, išduota meile ir besibaigiančiais gyvenimais. Ne kartą iš Juno Gabrielio ir fru Grundhildos lūpų nuskamba žodis satisfakcija, kuris teikia vilčių iki tol, kol tasai, į kurį jos dedamos, pasirodo scenoje. Jeigu jaunieji herojai neišsižiotų ar liktų už scenos, efektas, matyt, būtų tas pats, nes dramą tempia keturiese.

Nedžiugina, sakau draugei pertraukos metu eilėje prie deserto su plakta grietinėle (šituo klausimu 11 eilė ir ir miklios kojos pravertė). Turiu omeny ne dukart skambėjusius kažkieno iPhone'us ir kosulio priepuolius už mūsų. Nesuprantu žmonių, kurie eina į teatrą kosėdami ir blaško tiek žiūrovus, tiek aktorius. Draugė buvo pozityvesnė. Ji visiška teatrofilė ir teatro meną išmano kur kas geriau nei aš. O man negėda prisipažinti, kad lyg ir viskas gerai, bet tai, kas vyksta scenoje, manęs pernelyg nejaudina, praslysta, neužgauna stygų ir nepalieka to, ko išsinešti ateinu į teatrą. Šiek tiek smalsu, kuo viskas baigsis.

Kuo baigsis, tai aišku, sako draugė. Ji, žinoma, teisi. Deja, bet šįkart, berods, man neatsirado tarpusavio supratimo su pačiu Ibsenu. Pasitaiko.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą