Pages

2017/02/23

Žiemiškas šeštadienis Trakų Vokės dvare


Įrašas apie dar vieną šviesią vietą pabėgti nuo miesto šurmulio, granitinių šaligatvių ir pagundos šeštadienį strigti prekybos centre. Trakų Vokė kartu yra ir pats tikriausias Vilnius, ir užmiestis, pro kurio antro aukšto langus gal ir galima įžiūrėti miesto kaminus. Dažną šeštadienį dvare organizuojamos atviros ekskursijos visiems norintiems už simbolinį trijų eurų žmogui mokestį.

Trakų Vokėje esu lankiusis prieš daugiau kaip dešimtį metų, kai rūmuose šeimininkavo Lietuvos bajorų karališkoji sąjunga. Dabar čia tvarkosi viešoji įstaiga, siekianti prikelti Trakų Vokės dvarą iš tikrųjų. Filmuotojai ir fotosesijos, beje, dvarą mėgsta ir tokį, koks yra dabar. Pastarąjį kartą jame buvo filmuojamas BBC šešių serijų televizijos filmas "Karas ir taika". O Trakų Vokės atsigavimo viltis - ES struktūrinių fondų pinigai.

Privažiavus nuo Vilniaus, pirmiausia į akis krenta išraiškingi raudoni neogotikiniai vartai. Šalia rūmų vis dar riogso sovietinio stiliaus pastatas vaiduoklis išdaužytais langais.


Dvaro istorija ilga, bet tai, kas susiję su dabartiniais rūmais, prasidėjo XIX amžiaus viduryje, kai Trakų Vokę nupirko Tiškevičių šeima, padovanojusi dvarui nelabai ilgą klestėjimo laiką. Ekskursijos metu mūsų mažą grupę (vienu metu manėme, kad būsime tik trise, bet vėluodami prisijungė dar keli žmonės) vedžiojusi darbuotoja pasakojo, kad Trakų Vokės dvare yra išlikę net 16 autentiškų pastatų - arklidės su pasagų formos ornamentu - vienos didžiausių arklidžių Lietuvoje, vandens bokštas su musulmoniško stiliaus "kepure" kaip pagarbos ženklas dvare dirbusiems ir labai gerbtiems totoriams (pasakojama, kad bokšto pirmame aukšte iki Antrojo pasaulinio karo vyko musulmonų religinės apeigos), tvartas, varteliai į Leipalingį, kurie mena dar ankstesnių savininkų Sapiegų laikus, jau minėti raudoni vartai link Vilniaus, virtuvė, kumetynas, koplyčia, sargo namelis ir t.t. Taigi teoriškai dvaro sodyba neišdarkyta, bet praktiškai parceliuojant per privatizaciją įgijo daug šeimininkų, kas labai komplikuoja tvarkymąsi ir tvarką.


Rūmai, palyginti su kitais Tiškevičių dvarais kaimyniniuose Lentvaryje ir Užutrakyje, buvo tikri šeimos namai su gera aura. Šiame dvare nesivaidena. Tiesa, itališkas stilius su aukštomis lubomis, didžiuliais langais nelabai pritaikytas Lietuvos klimatui. Nuo centrinės salės į abi puses eina dar po dvi sales - po mažą ir didesnę, vyrų ir moterų, į kurias po pokylio išsiskirstydavo svečiai ir viešnios - griežtai pagal etiketą. O pagrindinė šokių salė buvusi nepaprastai puošni. Priešais - oranžerija su egzotiškais augalais - irgi buvusi, kurioje, vasarą augalus išnešus į pievą, ponios gerdavo arbatą ir fotografuodavosi. Grindys originalios, XIX amžiaus pabaigos.


Pastarąjį kartą rimta rekonstrucija Trakų Vokės dvaro rūmuose buvo atlikta 1970 metais. Tuomet sovietiniu papročiu pridaryta daug pertvarų, perdangų ir kamurkių, todėl rūmų atkūrėjų laukia ilgas darbas rasti, kurios sienos yra netikros. Tuo metu pagaminti ir šviestuvai, mano akiai tai akivaizdi brežnevinio stiliaus pretenzijų į senovę išraiška. Aišku, gražiau nei Iljičiaus lemputės, bet netikra. Tuo metu buvo atrastos ir nuostabios lubos "vyriškoje" pusėje, kurias karo metais, patys to neįtardami, patikimai "paslėpė" dvare apsistoję olandų nacių kariai, šilumos taupymo sumetimais po senosiomis pakabindami naujas, žemesnes lubas. Sovietmečiu lubų grožių tai tikrai nebūtų likę.

Vienoje iš "moterų pusės" salių lubas puošiantys mėnulis ir žvaigždė atsikartoja Tiškevičių Leliwa herbe. Žvaigždė, žinoma, turėtų būti šešiakampė. Penkiakampe tapo per sovietmečiu atliktą rekonstrukciją.


Tiškevičių vyrai anksti mirdavo, moterys anksti likdavo našlės. Sako, buvo labai dievobaimingos - galbūt malda padėdavo atlaikyti likimo iššūkius. Tarpukaryje moterys su vaikais jau naudojosi tik moterų puse, o vyriškoji buvo užkonservuota. Grafienė viename laiške rašiusi neturinti nei jėgų, nei pinigų dvarą išlaikyti. Teisybės dėlei reikia pridurti, kad tų dvarų jie turėjo ne vieną. Paskutinis Trakų Vokėje gyvenęs Tiškevičių giminės atstovas grafas Jonas Mykolas Tiškevičius, sulaukęs vos 43-ejų, 1939 metais žuvo Lenkijoje per aviakatastrofą. Jis palaidotas šalia koplyčios (kuri yra gretimais su raudonaisiais vartais), prie kurios nuėjome po ekskursijos. Grafienė Ona Radvilaitė-Tiškevičienė tais pačiais metais, vokiečiams okupavus Lenkiją, tolyn nuo karo išvažiavo į Europą. Skaičiau, kad ji mirė 1983 metais Jungtinėje Karalystėje. Emigracijoje prižiūrėjo žirgus.


Trakų Vokės dvare galima pamatyti ne vieno stiliaus apraiškų. Per aštuoniasdešimt gyvavimo metų dvaras nuolat keitėsi, ypač nuo 1918-ųjų. Sovietmečiu kentėjo, bet, palyginti su daugeliu kitų dvarų, niekada nebuvo apleistas, jame niekad nebuvo internato, kolchozo kontoros ir pan. Čia dirbo mokslininkai, kurie gerbė paveldą, pavyzdžiui, salės buvo išlaikytos kaip reprezentacinės erdvės. Tiesa, antrame aukšte, kur Tiškevičių laikais gyveno vaikai, guvernantės bei apsistodavo svečiai, nebėra nieko autentiška. Galėtų atsiverti puikus vaizdas į Vilnių, tik kad Vilnius toje pusėje pernelyg industrinis. Sako, per korporatyvinius balius vis atsiranda norinčių pasivaikščioti stogais. Taip pat dvare galima aplankyti didžiulį rūsį, kuriame eksponuojamos įdomios parodos, bei pamatyti išlikusį tunelį. Ekskursijoje gerai turėti prožektorių.

Apie būsimas ekskursijas bei kitus renginius Trakų Vokės dvare lengviausia sužinoti Facebook paskyroje. Rekomenduoju.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

Copyright @ Dasein. Blog Design by KotrynaBassDesign