Pages

2017/02/18

Umberto Eco "Rožės vardas"

"Įsigeidžiau nunuodyti vienuolį. Tikiu, jog kaip tik tokios mintys pagimdo romanus, o visa kita tėra pakeliui atsirandantis prielipas. Pirma turi būti mintis. Jau vėliau radau sąsiuvinį, datuotą 1975-aisiais, kuriame buvau surašęs kažkokio neapibrėžto vienuolyno vienuolius. Tik tiek."
Rytoj sukanka metai nuo dienos, kai Anapus iškeliavo Umberto Eco, italų rašytojas, semiotikas, medievistas, literatūros kritikas ir vienas didžiausių pasaulio intelektualų. "Rožės vardas" buvo pirmasis jo romanas ir pirmoji mano pažintis su rašytoju. Vėloka, bet, kaip sakoma, viskam savas laikas.

Prieš atsiversdama knygą buvau skaičiusi tik anotaciją ir turėjau keletą draugų atsiliepimų. Taigi, galima sakyti, skaičiau be ypatingų išankstinių nuostatų, išskyrus žinojimą, kad skaitau šedevrą ir tai nėra lengvas pasivaikščiojimas, o greičiau darbas. Paraleliai teko pasigilinti į to laiko aktualijas, asmenybes (Jonas XXII, be kita ko, ne tik nesutarė su pranciškonais dėl Jėzaus neturto, bet ir susirašinėjo su mūsų Gediminu dėl Lietuvos krikšto, siuntė bulę ir legatus, bet Gediminas atsisakė krikštytis; Jono vardas buvo populiariausias iš visų, kuriuos rinkosi popiežiai per visą istoriją, bet po šito Jono kitas popiežius Jono - taigi XXIII - vardą pasirinko tik 1958 metais) bei įvykius, kuriuos asmenybės įrašė į istoriją, nuožmiai kovodamos dėl valdžios ir įtakos.
Romano veiksmas vyksta 1327 metais Šiaurės Italijos kalnuose stūksančiame vienuolyne. Prisidengęs detektyvine fabula, U. Eco įtraukia skaitytoją į filosofines diskusijas, teologinius debatus, į sudėtingą XIV amžiaus gyvenimą su realiais ir išgalvotais veikėjais. Šios knygos skaitymo būdų yra tiek pat kiek skaitytojų; ją galėtume vadinti moderniu „atsakymynu" į viduramžių klausimus. U. Eco čia panašus į raganių, ilgu aristoteliškosios tradicijos samčiu maišantį viduramžius savo postmodernistiniame katile, o skaitytojai kviečiami žavėtis, stebėtis, linksmintis ir šiurpti vienu metu.
Istoriją senų metraščių stiliumi pasakoja Adsas, senas vienuolis vokietis, artėdamas prie savo nuodėmingo gyvenimo saulėlydžio, apie įvykius, nutikusius jaunystėje, kai tėvo valia jis, ramaus Melko benediktinų vienuolyno novicijus, tampa raštininku ir mokiniu (pagal mus, lyg ir praktikantu) vienuolio pranciškono, mokslo vyro Viljamo iš Baskervilio, ir kartu su juo atkeliauja į turtingiausią krikščioniškojo pasaulio biblioteką turinį kalnų vienuolyną su diplomatine misija bei randa čia prasidėjusią velniavą. Nors Umberto Eco postilėje knygos pabaigoje tvirtina kitaip, bet, manau, truputį koketuoja. Detektyvas čia, manau, ne svarbiausia dalis, o labiau pretekstas čiupti skaitytoją ir panardinti į žaidimą pagal savo taisykles.

Nemeluosiu, iš pradžių visai nesinorėjo gilintis į tas nesibaigiančias filosofines diskusijas, lydimas ilgų lotyniškų tekstų, tiksliau, į jų vertimus smulkiu šriftu, ilgus aprašymus, iš kurių ko vertas vien tik penkių puslapių bažnyčios interjeras. O kas sakė, kad bus lengva? Bet paskui kažkaip pavyko įveikti šitą slenkstį ir pradėti mėgautis romano pasakojimo ritmika, skaičiais ir labirintais. Antrą kartą neabejotinai žaisčiau nebe viena, o apsiginklavusi špargalke, tai yra darbais rimtų kritikų, lukštenusių Eco šifrus. Nes paranojiškai atrodo, kad nė vienas romano žodis nėra parašytas šiaip sau, tik reikia mokėti perskaityti.

Dar "Rožes vardą" knieti pavadinti viduramžių vadovėliu, nors autorius toje pačioje postilėje rašo, kad jeigu būtų norėjęs rašyti vadovėlį, tai būtų rašęs apie XIII ar net XII amžių, kurie jam artimesni už keturioliktąjį. Bet romano pasaulyje turėjo atsirasti dalykai, kuriais gyveno realiai aprašomu metu gyvenę žmonės (inkvizitorius Bernardas Gi, brolis Hubertinas Kazalietis, kardinolas Bertranas iš Podžeto, pranciškonų generolas Mykolas Čezenietis) ir apie kuriuos turėjo kalbėti išgalvotieji personažai.

Pagrindinis romano veikėjas Viljamas iš Baskervilio yra fikcija. Autorius, grįsdamas vėlyvųjų viduramžių pasirinkimą, rašo, kad romanui jam reikėjo seklio, nepaprastai pastabaus ir ypač juslaus ženklų interpretatoriaus. Tokias savybes galėjo rasti tik tarp pranciškonų po Rogerio Bacono. Viljamas yra šio mokinys, o vardą ir kai kuriuos biografijos faktus "paskolino" Williamas iš Ockhamo - pranciškonų vienuolis filosofas, kurį filosofijos istorijoje labiausiai išgarsino fundamentalus trijų dalių logikos veikalas "Visos logikos sąvadas". Pastaroji istorinė asmenybė irgi šmėsteli romane. Sykis jau žaidžiame detektyvą, tai įsipina ir nuoroda į vieną garsiausių pasaulyje Arthuro Conano Doyle'o detektyvinių istorijų.

Šiame nuostabiame žaidime yra ir lietuviškas pėdsakas. Mistiniu Algirdo Kluniečio (Algirdas de Cluny), Doctor Quadratus, personažu Umberto Eco referuoja į pasaulyje bene garsiausią lietuvį semiotiką, kalbininką, mitologą, eseistą Algirdą Julių Greimą.

Veiksmas vyksta išgalvotame šiaurės Italijos benediktinų vienuolyne. Pasak interneto, vienuolyno  vaizdus Umberto Eco įkvėpė švento Mykolo vienuolynas Susos slėnyje Pjemonte, Šiaurės Italijoje.

Žudiko, kuriam Viljamas romano pabaigoje ištars Tu esi velnias, vardą ėmiau nujausti gana anksti. Ne banalūs žemiški motyvai suka Umberto Eco detektyvo fabulą, todėl ir žudikas turi būti atitinkamas. Lygus Viljamui ir jo antipodas. Knygos pavadinimo Umberto Eco irgi neslepia beveik nuo pat romano pradžios. Tačiau vardan ko? Atsakymą sunkiai įmanoma suvokti XXI amžiaus skaitytojui, jeigu net amžininko lūpomis skamba kaip beprotybė.
Stat rosa pristina nomine, nomina nuda tenemus.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

Copyright @ Dasein. Blog Design by KotrynaBassDesign