Pages

2017/02/15

Piliakalniai

Mūsų protėviai nestatė mūrinių pilių. Gal nematė reikalo, turėjo svarbesnių reikalų, o gal nemokėjo ir nenorėjo mokytis visokių krikščioniško pasaulio išmislų. Ainiams paliko tik daug liūdnų, vienišų piliakalnių. Pagal jų tankumą pirmaujame Europoje. Nurodomas skaičius svyruoja tarp 900 ir 1000 ir nežinia, kiek iki šiol yra brūzgynais apaugusių ir neatrastų. 

2017-uosius Seimas yra paskelbęs Piliakalnių metais. Elė iš mano skaitomo Kūtvėlos kelionių ir klajonių blogo įkvėpė mane ta proga susiskaičiuoti iki šiol aplankytus ir pažadėti sau šiais metais, kad jau tokia proga, piliakalniams skirti daugiau dėmesio, paieškoti mažiau nulaipiotų, nesuturistintų, bet kad būtų su cinkeliu. 

Vilniaus pilių rezervato, Maišiagalos ir Šatrijos - mano mylimiausi piliakalniai. Iš viso, pasirodo, esu aplankiusi tik 20 su viršum. 

Vilniaus pilių rezervato kalvos, kalnai ir piliakalniai


Ne visi Vilniaus kalnai yra piliakalniai, bet man gražu, kad Vilnius lygiai kaip ir Roma, Amanas, Lisabona - miestas ant 7 kalvų. Aukštutinė pilis, Trijų kryžių kalnas (kadaise vadintas Plikuoju, jo viršuje XIV a. stovėjo Kreivoji pilis, sudeginta per Vytauto ir Jogailos tarpusavio kovas 1390 metais, 1916 m. pagal architekto A. Vivulskio projektą buvo pastatyti betoniniai kryžiai, nors trys kryžiai kankiniams pranciškonų vienuoliams, kuriuos 1369 metais nužudė Vilniaus pagonys, čia buvo statomi nuo senų laikų), Bekešo kalnas (savo vardą gavęs nuo kalne palaidoto vengrų karvedžio Kasparo Bekešo, deja, dalis kalno su kapu per kažkurį šlaito slinkimą XIX amžiuje įvirto į Vilnią), Stalo kalnas, Altanos kalnas (kuriame, manoma, nuo 1655 metų rusų tvano buvusi (tebesanti?) masinė laidojimo vieta), Gedimino kapo kalnas (pagal legendą, ant šio kalno buvo palaidotas Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas) ir Piliakalnio kalnas, kuris yra kiek tolėliau link Užupio ir jo reikia truputį paieškoti. Gaila, kad Vilniaus kalnai vasarą būna apžėlę lapuočiais ir miestas nuo jų nebūtinai matosi. 

Šatrija (Pašatrijos piliakalnis) 


"Į Žarėnus miškais nuo Šiaulių / Jei pro Luokę kada bekeliausi, / Nepamiršk sustabdyti arklių / Ir ten kalną užlipti aukščiausį". Tai Maironis.
Iš papėdės vertinant įspūdingą santykinį Šatrijos aukštį (sesės geografijos pamokos nenueina perniek) sunku patikėti, kad ji net 65,84 metro žemiau jūros lygio nei Aukštojas, ant kurio lankėmės prieš savaitę. Nuo Šatrijos turėtų matytis Medvėgalis ir Telšių katedros bokštai. Matyt, nemokėjau pastebėti. Iš įrašo Milkantai kaip iš Silva Rerum ir Žemaitijos širdis - arba kodėl geriau per daug nesitikėti. 

Maišiagalos piliakalnis


Algirdas mirė Maišiagaloje 1377 metais, likus dešimčiai metų iki jo sūnus Jogaila pakrikštijo Lietuvą. Neseniai archeologui Vykintui Vaitkevičiui pavyko patikslinti vietą, kurioje Algirdas buvo iškilmingai sudegintas pagal pagoniškus papročius. Daugiau galima čia pasiskaityti ir taip pat čia įdomus straipsnis iš Delfi.lt. XV amžiaus lenkų kronikininkas Jonas Dlugošas rašė, kad Gedimino sūnus Algirdas, Lietuvos didysis kunigaikštis, Lenkijos karaliaus Vladislovo tėvas, pagoniškoj klaidatikystėje likimo užkluptas žuvo Kukovaičio miške, netoli Maišiagalos pilies ir gyvenvietės, buvo sudegintas kartu su puikiausiu žirgu, uždengtu perlais ir brangakmeniais atausta gūnia, apvilktas aukso apvadais žėrinčiu purpuriniu drabužiu, paauksuotu sidabro diržu perjuostu apsiaustu.
Maišiagaloje mašiną palikome prie bažnyčios, o nuo kalno nusileidus iškart ir nuoroda. Ten pats miestelio pakraštys. Išraiškingas toks piliakalnis, prie tvenkinio, vasarą turbūt labai gražu. Paminklas Algirdui iš kitos pusės nei mediniai laiptai į viršų. Kad kompozicija sudėliota iš lauko akmenų, žiūrėjau į visą šitą reikalą skeptiškai, bet... Visai nieko, gal taip ir turi atrodyti paminklas didžiam kariui? Iš įrašo Kur mirė, buvo sudegintas ir palaidotas didysis kunigaikštis Algirdas.

Ginučių piliakalnis. Du piliakalniai vienas šalia kito. Anksčiau man nepatiko, kad tankiai apaugęs mišku, bet dabar viskas sutvarkyta, o vieta nacionaliniame parke tarp Linkmeno ir Ūkojo ežerų be galo dėkinga apžvalgai. Netoliese ir mano mylimas Ladakalnis. Ginučių piliakalnyje iki pat 1433 metų vasario stovėjo Linkmenų pilis, sunaikinta Livonijos ordino puolimo metu. Toks tad medinių pilių likimas. 1934 metais ant Ginučių piliakalnio prezidentas A. Smetona savo 60-mečio proga, Kirdeikių parapijos klebono Juozo Breivos, kuris buvo prezidento klasiokas, rūpesčiu, pasodino ąžuoliuką. O gal ir ne pats prezidentas, nes tarpukariu tai buvo Lietuvos ir Lenkijos pasienis, todėl dalyvauti pačiam galėjo būti nesaugu. Ne taip ir svarbu. Sovietai pokariu ąžuolą nukirto. 

Bradeliškių piliakalnis ir Buivydų piliakalnis. Vienas šalia kito stūksantys du galingi Vilniaus sargai. Kartu sudarė dalį Kernavės ir Vilniaus gynybinės sistemos. Keliaujant Dūkštos pažintiniu taku jie yra viena įspūdingesnių, bet toli gražu ne vienintelė atrakcija. 

Seredžiaus piliakalnis (Palemono kalnas). Po to sustojome Seredžiuje ir lipome į didįjį piliakalnį, kuris dar vadinamas Palemono kalnu. Ant kalno nuo 1293 iki 1363 metų stovėjo Pieštvės pilis - tai istorinis faktas, o kokie 200 medinių laiptelių netgi labai tikri ir kitą dieną ojojoj kaip primena apie save.
Ar teko girdėti istoriją, kaip prieš kelis dešimtmečius žmonės nuo Seredžiaus leidosi motociklu?
Seredžiuje Nemunas, nors ir tolokai nuo kelio, gražiai su juo lygiuojasi. Iš įrašo Panemunės nestandartas.

Veliuonos piliakalnis. Irgi vadinamas Gedimino kapu pagal senovinę romantišką versiją, kad Gediminas žuvo prie Veliuonos. O koks bevardis kunigaikštis tenais iš tiesų žuvo ar net buvo palaidotas, vargu ar kada sužinosime.
Matyt, ne be reikalo senovės lietuviai supylė Panemunėje tiek aukštų piliakalnių. Nuo jų vaizdas gražesnis. Iš įrašo Panemunės nestandartas, kuriame yra daugiau apie Veliuoną, išskyrus patį piliakalnį. :)
  
Kernavės piliakalniai.

Piliakalnių piliakalnis. Rasos ir Aistės upelių sankryžoje įsikūręs Piliakalnių Piliakalnis.
Tikėjausi daug daugiau. Keli kilometrai žiauriu žvyrkeliu, nuo kurio kaukšėjo dantys ir kruvinom ašarom raudojo mašinos važiuoklė ir dėl kurio ir pats piliakalnis nedžiugino. Laiptai įrengti iš kitos pusės, matyt, kad turistai nerastų ir nenulaužytų. Tiesa, patrūniję, o upeliai užžėlę medžiais. Tai ir nelipome. Iš įrašo 1988 ruduo buvo seniai.
  
Mažulonių piliakalnis. Nesunkiai pasiekiamas, visaip kaip sutvarkytas. Šlaite vasarą gausiai sirpsta  žemuogės. Reikėtų kada sugrįžti. 

Merkinės piliakalnis. Merkinėje buvau trumpai, atmintyje liko tik ilgas lipimas ir gražūs vaizdai. Irgi reikėtų grįžti lankantis vėlesniame Merkinės mieste.

Medvėgalis. Lankiausi 2010 metais, tuo pačiu važiavimu kaip į Kražius ir Varnius. Gaila, kad Žemaitijoje net didesni keliai neasfaltuoti. 

Punios piliakalnis. Senokai jau buvau. Piliakalnis garsus legenda apie kunigaikštį Margirį ir Pilėnus, kurie realiau buvo visai ne Punioje, o gerokai Žemaitijoje.  
  
Vėlionių piliakalnis. Vaikystė. Paskutinį kartą lankiausi penktoje ar šeštoje klasėje. Prieš porą metų rasti nebepavyko, nors yra tik už pusės kilometro nuo Mažulonių. Instrukcija taip kaip iš Browno knygų :): pasiekiamas iš kelio Urviniškė – Senasis Daugėliškis Vėlionyse pasukus į kairę šiaurės vakarų kryptimi į kaimą, už 100 m – į kairę pietvakarių kryptimi lauko keliuku pavažiavus iki sodybos – iš viso 450 m, toliau paėjus 100 m į vakarus nuo sodybos, per pušelėmis apsodinto lauko kampą aukštumoje – yra miško pakraštyje. 

Birštono piliakalnis (Vytauto kalnas). Garsėja fotogeniškais vaizdais į Nemuno vingį. 

Stirnių piliakalnis. Saulė jau buvo beveik nusileidusi, bet dar užlipome ant Stirnių piliakalnio. Žiūrint į įspūdingas formas sunku patikėti, kad piliakalnį viso labo tik prieš 20 metų "surado" profesorius Ričardas Kazlauskas, ilsėdamasis toje dabar apleistoje "Aušveitos" sanatorijoje.  Iš įrašo Saidės takai.

Jurgaičių piliakalnis (Kryžių kalnas). Daily Telegraph išreitingavo kaip vieną šiurpiausių pasaulyje vietų. Pagal vieną versiją, Kryžių kalnas ant Jurgaičių piliakalnio atsirado po 1831 metų sukilimo, kuomet žmonės nešė kryžius, kad pagerbtų žuvusiuosius, pagal kitą - dėkojant Dievui už sugrąžintą sveikatą arba prašant sveikatos. Sovietmečiu kryžiai buvo naikinami, bet žmonės statė jų dar daugiau, stato ir dabar, reikia ar nereikia, iš širdies ir tikėjimo ar dėl mados.   

Senųjų Trakų piliakalnis. Ta pati senoji Trakų piliavietė, ant kurios stovi Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai ir Šv. Benedikto bažnyčia, senesnis vienuolyno pastatas ir kitokių trobesių.

Kuriu naują blogo temą, skirtą Piliakalnių metams. O koks piliakalnis labiausiai prie širdies jums?

2 komentarai:

  1. Klasikinis rinkinys su keliomis razinkomis. :) Piliakalniai niekada nebuvo mano prioritetas kelionėse, teks šiemet pasitaisyti ir razinkų paieškoti daugiau.

    AtsakytiPanaikinti

Related Posts Plugin for WordPress, Blogger...