Karmazinų pažintinis takas. Žiemos pabaiga

2017/02/27
Nors Gariūnų piliakalnis pareikalavo netikėtai daug fizinių jėgų, mudvi su drauge nutarėme galutinai prisibaigti Neries regioniniame parke, o tiksliau Karmazinų pažintiniame take, kuriame iki šiol nebuvau lankiusis. Nurodomas tako ilgis - 6 kilometrai, greičiausiai tiek ir yra. :).


Neries regioninis parkas dar miega žiemos miegu. Vaikščiotojų tik vienas kitas. Ledu apsitraukęs, vietomis apsemtas takas viliojo pačiuožinėti ir baudėsi įmurkdyti iki čiurnų. Šįkart tik trumpam sustojome ties Karmazinų pilkapiais, nuo kurių ranka pasiekiama iš ledų jau išsivadavusi Neris, trumpam stabtelėjome prie Pirmojo pasaulinio karo apkasų. Medžiai upės link nusvirę kaip Kuršių nerijoje. Spėliojome, ar dėl vėjo, ar kad dirvožemis nedėkingas, bet šis klausimas taip ir liko neatsakytas.


Velniakampio skardį vietiniai žmonės vadina Łysa Góra. Ant jo anksčiau nebuvo medžių, o ir dabar augantieji šaknimis kabinasi į kiekvieną galimybę nenugarmėti velniop su visu taku. Nuo apžvalgos aikštelių atsiveria dalis Didžiosios Velniakampio kilpos. Pasak liaudies kūrybos, čia puotas keldavo velniai ir raganos, bet dabar raganoms rekomenduočiau kitą vietą vakaruškai - kertinę miško buveinę (taip išmoningai vadinamas miško plotas, nepažeistas žmonių veiklos, kuriame yra didelė tikimybė aptikti nykstančių, pažeidžiamų, retų ar saugotinų buveinių specializuotųjų rūšių), kuri labiausiai šitame take primena velnių raistą.


Vieškelis kelionės pabaigoje vis dėlto yra be ryšio. Kurį kartą būtų gerai maršrutą išmėginti prieš srovę. Ne upės, žmonių.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą