Kristina Sabaliauskaitė "Silva Rerum IV"

2017/01/17

Štai ir baigėsi. Seniai taip besimėgavau, besigraudinau, beašarojau ir bepykau kaip skaitydama paskutinius Silva Rerum IV puslapius. Užrašiau kelis sakinius be citatų - nes per ilgos ir, be to, labai sunku išrinkti. 

Aštuoniolikto amžiaus antra pusė, Baroko ir Apšvietos epochų lūžio taškas, kai senoji tvarka griūva, naujoji lygina luomus ir industrišku būdu kapoja galvas, klasikinių proporcijų formoms aukojama barokinė Katedra su altorėliais, antkapiais ir visais prisiminimais, Abiejų Tautų Respubliką dalinasi kaimynai, poetas kunigas Kristijonas Donelaitis lietuviškai rašo poemą, o dvarininkas kunigas Povilas Ksaveras Bžostovskis savo valdose Merkinėje kuria utopiją. Apie du pastaruosius Kristina Sabaliauskaitė tai tikrai nerašo, čia aš šiaip į temą, nes skaitydama mėgstu pasižvalgyti į kontekstą, o jis reikalauja kitokio pagrindinio veikėjo nei Jonas Izidorius, Petras Antanas ar net Tadeušas, kurie, vos gimę, vienaip ar kitaip buvo ruošiami mokėti kainą už savo žemę, turtą ir privilegijas. Tokio, kuris savo darbais ir gyvenimo vingiais įkūnytų Apšvietos idėjas. Pranciškus Ksaveras iš Milkantų Norvaiša idealiai šitam vaidmeniui tinka. Vienas garsiausių to meto matematikų, Vilniaus universiteto profesorius, filosofas, masonas. Kunigas, jėzuitas, vidujai išsilaisvinęs iš griežtų luomo taisyklių, pasaulio pilietis, vadinantis save lietuviu. Ir nuo jaunystės iki dienų galo svarstantis, kaip reikėtų versti žodį aimer - į "mėgti", ar vis dėlto "mylėti", nors turinys tokiu atveju nusikalstamai peržengtų padorumo ribas. Autorė taip skoningai ir subtiliai rašo apie uždraustos ir nuodėmingos meilės reikalus, kad kitam skaitytojui gali pritrūkti veiksmo, lygiai kaip iš kokio nors kito autoriaus būtų galima laukti happyendo, kažkokio gelbėtojo deus ex machina pavidalu, bet tik ne is Kristinos Sabaliauskaitės. Džiaugiuosi, kad Silva Rerum sagoje neliko neužbaigtų siužetinių linijų. Mažute Norvaišų herbine perkirsta strėle autorė - skaudžiai, negailestingai - prismeigia paskutinę, kurios buvau pasigedusi ir slapčia tikėjausi, kad negalima palikti va taip, keliais žodžiais antroje knygoje - Obiit Anno 1697. Dabar, kai sudėlioti visi taškai ant "i", savo dienų pabaigoje išnykusios valstybės subjektas Pranciškus Ksaveras iš Milkantų Norvaiša giminės silva rerum atiduoda pusbrolio žmonai Marcianai, kartu su laikrodėliu ir deimantiniais auskarais - senojo pasaulio paslapčių ir aistrų sergėtojais. Jei tik Marcianos vaikams tos paslaptys bus įdomios.
 
Dabar tai jau tikrai taškas. Kol kada nors pradėsiu Silva Rerum skaityti iš naujo.

2 komentarai:

  1. Niekada negalvojau, kad skaitysiu lietuvių rašytojo knygas po n kartų. Man šios knygos kaip koks Haris Poteris ar Žiedų valdovas, tik daug geriau, nes knygoje aprašomos žinomos vietos ir istorijos pamokose ar knygose girdėti asmenys bei idėjos, kurios per visą šalies istoriją kartojasi ir galima modifikuotai, bet pritaikyti ir šiems laikams. Knyga - topas, o rašytoja - lietuvių literatūros genijus. Taip pat, Daiva, labai faina skaityti Jūsų "postus" ir įžvalgas apie Silva Rerum.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Nuo pradžios iki pabaigos visas keturias knygas kol kas skaičiau tik kartą, bet vis atsiverčiu pasitikrinti, prisiminti - po ekskursijų ar tiesiog, nes sulig kiekviena nauja knyga senoji įgyja kitų prasmių ir atspalvių, ir laikmetis, ne pats įdomiausias, susidėlioja iš atskirų dalių kaip puzzle. Ačiū Jums, Ieva, už gerus žodžius!

      Panaikinti