Pages

2016/12/15

Jašiūnų Balinskių dvare

Į Jašiūnų Balinskių dvaro rūmus, kurie į rūmus pernai atvirto iš vaiduoklio užkaltais langais, atvažiavau tokiu pat metų laiku kaip ir pernai, kai Lietuvoje, atrodo, išvis neprašvinta. Miestelis šalia Vilniaus panašus į daugelį kitų, jei ne dvaras, kuriame jauku, šviesu ir kuriame nesunku įsijausti, kad tavęs laukia.  


Jašiūnų dvaro istorija prasideda nuo Radvilų, bet "profesorių" dvaru jis tapo XIX amžiuje, kai iš Radvilų Jašiūnus nupirko Ignacijus Balinskis, o po jo mirties paveldėjo jaunesnysis sūnus Mykolas Balinskis, kuris 1820 metais vedė Sofiją Sniadeckytę. Sofijos tėvas Andrius Sniadeckis buvo Vilniaus universiteto chemijos ir biologijos profesorius, o šio brolis Jonas Sniadeckis - astronomas, matematikas, Vilniaus universiteto rektorius. Pats Mykolas Balinskis buvo istorikas, vertėjas, rašytojas, publicistas, visuomenės ir politikos veikėjas, šubravcas. Apie šubravcus mokykloje mokėmės, apie Vilniaus istoriografą dvarininką Balinskį - ne. Pabaigoje įdėjau nuorodą į filmuką apie jo gyvenimą, darbus, gimimo ir mirties datų mistiškus sutapimus, šeimą, dvarą. Jeigu sudomins, verta nepagailėti pusvalandžio.

Nenuostabu, kad XIX amžiaus pirmoje pusėje Jašiūnai tapo vienu iš didžiausių kultūros židinių Vilniaus krašte. Dažni Jašiūnų dvaro svečiai buvo Adomas Mickevičius, Tomas Zanas, Povilas Bžostovskis ir daug kitų šviesių to meto žmonių.

Mūsų gidė pasakojo, kad bendro gyvenimo pradžioje jaunieji Balinskiai turėjo finansinių sunkumų. Mykolas planavo dvarelį parduoti, tuomet Sofija parašė laišką savo dėdei Jonui Sniadeckiui, kuriam Jašiūnuose patiko ir už kurio pinigus 1828 metais buvo baigti statyti Karolio Podčašinskio suprojektuoti vėlyvojo klasicizmo stiliaus rūmai. Jonas Sniadeckis su savo biblioteka ir tarnais atvyko čia gyventi, bet pagyveno tik dvejus metus. Jo miegamasis buvo mažiausias ir šilčiausias kambarys antrame aukšte. Po Sniadeckio mirties kambarėlyje buvo įrengta koplyčia, o Balinskiai ir Sniadeckiai kitame Merkio krante nuo tol turi savo atskiras kapinaites. Muziejuje galima paimti seną didelį kapinių spynos raktą ir apsilankyti.

Šiame kambaryje buvo itin turtinga dvaro biblioteka. Ant sienos - Jono Sniadeckio portretas
Julius Slovackis buvusiame Sniadeckio kambarėlyje
 
Sniadeckio kambarėlyje gidė pasakoja muilo operos vertą istoriją. Kartu su kitais Vilniaus universiteto studentais dvare dažnai lankęsis ir kurį laiką statybų metu gyvenęs poetas Julius Slovackis įsimylėjo septyneriais metais už save vyresnę Sofijos Sniadeckytės seserį Liudviką. Bet meilė buvo be atsako. Liudvikos Sniadeckytės širdis priklausė Lietuvos generalgubernatoriaus sūnui Vladimirui Rimskiui-Korsakovui, apie kurį kaipo priešų atstovą šeima stengėsi nekalbėti. Mylimasis dalyvavo Rusijos - Turkijos kare ir 1828 metais žuvo. Tais pačiais, kai buvo baigti statyti naujieji rūmai, o vilties netekęs Slovackis, baigęs mokslus, išvyko iš Vilniaus. O Liudvika po kelerių metų išvyko ieškoti mylimojo kapo, kurio nerado, bet vėliau Konstantinopolyje ištekėjo už lenkų emigranto Michalo Čaikovskio - Sadyk Paša. Lankėsi Jašiūnuose, kol buvo gyvas tėvas, paskui nebe. Konstantinopolyje, prie Bosforo, ir palaidota.

Šiose nuotraukose - vienos iš nedaugelio išlikusių autentiškų detalių.
 

Po Mykolo Balinskio mirties dvaro kultūrinė šlovė ėmė blėsti, nors šeima dvarą išlaikė iki pat karo. Sofija Sniadeckytė su Mykolu Balinskiu turėjo šešis vaikus. Apie juos mažai kas pasakojama, o Vikipedijoje minimas tik Jonas. Du sūnūs, gavę iš Mykolo Balinskio pinigų mokslams, pradėjo lošti kortomis, įgijo visokio plauko draugelių ir turėjo daug skolų. Trečias sūnus mirė dar būdamas vaikas. Vyresnioji dukra Julka dvare lankydavosi labai dažnai, turėjo čia savo kambarį. Antra duktė buvo ištekėjusi ir turėjo penkis vaikus. Sūnus Jonas, žymus gydytojas Sankt Peterburge, psichiatrijos pradininkas Lietuvoje ir Rusijoje, profesorius, buvo šeimos pažiba. Žmonai mirus, Jonas dažnai buvodavo Jašiūnuose, kad Sofija Sniadeckytė padėtų jam auklėti devynis vaikus. 2014 metais ir šiemet į dvarą buvo atvažiavę Balinskių šeimos palikuonys, dabar gyvenantys Kanadoje. Pasakojo, kad išvažiuodami 1939 metais dvare paliko visus savo daiktus, knygas, pasiėmė tik dokumentus, kurių kopijos dvarui atsiųsti nenori. Gal kada nors užsimanys Jašiūnus susigrąžinti.

Savininkams išvykus, apylinkių žmonės, kaip įprasta, viską išdraskė, todėl autentiškų baldų beveik nebeliko. Ko negalėjo išnešti, tą sudaužė - kaip didelį veidrodį antrame aukšte, kur dabar Balinskių šeimos herbas. Kelis dvaro daiktus iš savo senelių palikimo atnešė Jašiūnuose gyvenantys žmonės. Iš gausios dvaro bibliotekos rastos tik septynios knygos. Paskui buvo kolūkis ir apleistas pastatas be langų, kurio nuotraukų prieš penketą metų galite pamatyti čia.

Dvare įrengtas edukacijos kambarys mažiems lankytojams, kuriame galima sužinoti apie vaikų auklėjimą Balinskių šeimoje, gastronomiją bei aprangą XIX amžiuje. Balinskių šeimoje vaikų auklėjimas buvo labai svarbu. Per ekskursiją sužinojome, kad jam buvo skiriama beveik 20 procentų metinio šeimos biudžeto. Čia gyveno mokytojai iš įvairių šalių, vaikai kalbėjo užsienio kalbomis.

Atidengtas autentiškas lubų dekoras

Antrame aukšte įrengta konferencijų salė. Didesniojoje yra baldai, mažesniojoje kol kas ne - laukiama trečiojo rekonstrukcijos etapo, kurio metu, jeigu teisingai supratau, bus atkurtos krosnys. Dar 1998 metų nuotraukose beveik visuose kambariuose ir visuose salonuose buvo tos prašmatnios koklinės krosnys. Ir 2001 metais dar buvo. Paskui krosnis pavogė. Kone per vieną naktį. Gali būti, kad Jašiūnuose ar Gojuje kažkas iš Balinskių dvaro koklių pasistatė židinį. O Sniadeckio knygomis žmonės dvaro grobstymo metu kūreno krosnis. Viena senelė surinko ir išpirko kažkiek knygų bei laiškų ir paliko savo anūkui, kuris pasiūlė jas dvarui nupirkti, bet už tokią didelę sumą, kurios savivaldybė negali sau leisti. 1940 metais šį bei tą surinko Vilniaus universiteto studentai. Tos knygos saugomos VU, bet kadangi dvaras yra ne muziejus, o Šalčininkų kultūros skyriaus padalinys, negali jų palikti ilgesniam laikui. Bet dvare vyksta akyvus kultūrinis gyvenimas, koncertai, kurių anonsus galima sekti feisbuke.

Bloge "Lietuvos kulinarinis paveldas" radau originalų meduolių receptą, kuris, pasak autoriaus, buvo rastas kaip tik tuose Balinskių šeimai priklausiusio Jašiūnų dvaro XIX amžiaus pirmosios pusės dokumentuose, kurie saugomi Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje. Šie meduoliai yra XVIII-XIX amžiuje Abiejų Tautų Respublikoje žinomas patiekalas, paprastai gaminamas per Kalėdas.  
Pasidarykite stipriai saldinto vandens, viename gorčiuje vandens ištirpdykite ne mažiau kaip svarą medaus. Tada į vandenį įdėkite ruginių miltų tiek, kad gautųsi prie rankų nelimpanti tešla. Gerai išminkykite ir plonai iškočiokite. Gautus paplotėlius sudėkite į krosnį, kad tešla gerai sudžiūtų ir tada sutrinkite. Taip gausite miltus, iš kurių gaminami Jašiūnų dvaro meduoliai. Po to į ištirpdytą medų sudėkite susmulkintas džiovintas apelsinų žieveles, imbierą, cinamoną, truputį gvazdikėlių ir kitų įvairių prieskonių, tokių, kokius mėgstate. Su šiais prieskoniais medų reikia ilgai virti, tol, kol jis patamsės ir ims tirštėti. Tada nuimkite medų su prieskoniais nuo ugnies ir po truputį, gerai maišydami, sudėkite iš anksto pasiruoštus miltus. Kai tešla taps tiršta, reikia greitai, kol ji neataušo, išpilti ją į negilų dubenį, o kai sustings – supjaustyti. Peilį, kurį naudosite, patariama vis pavilgyti šaltu vandeniu, nes kitaip jis taps lipnus.
Kaip į mums suprantamus konvertuoti gorčių, svarą ir kitus istorinius mato vienetus, paaiškinta cituojamo blogo pagrindiniame puslapyje, tik reikia paskrolinti žemyn.

Ekskursijos pabaigoje muziejuje besitvarkiusi moteris siūlė mums kavos, bet teko atsisakyti - temo, o su mumis buvo du maži vaikai, kuriems edukacinės programos dar nė motais. :) Po selfių fotosesijos įspūdinguose dvaro veidrodžiuose nuvažiavome į netoliese esančias kapines, kurių raktą visą tą fotosesijos laiką nešiojausi kišenėje. Kadaise nuo kapinių kalnelio anapus Merkio galėjo matytis dvaras, dabar juos skiria industriniai gargarai bei gimnazija. Kapinėse palaidoti Mykolas ir Sofija Balinskiai, jų sūnus dvaro paveldėtojas Konstantinas, dukra Julija, garsusis sūnus Jonas, kuris prieš mirtį pareiškė valią būti palaidotas Jašiūnuose, kiti šeimos nariai ir, žinoma, Jonas Sniadeckis. Jeigu ir neturėsite rakto, pro vartus vis tiek atpažinsite jo iš kitų išsiskiriantį iškilų antkapinį paminklą su kryžiumi.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

Copyright @ Dasein. Blog Design by KotrynaBassDesign