Pages

2016/10/08

Liepkalnio vandens saugykla. 100 metų senumo Vilniaus vandenys

Kol susiruošiau parašyti apie Liepkalnio vandens saugyklą, atėjo tikras ruduo. Sunku patikėti, kad rugsėjo 30 dienos vakaras labiau priminė vasarą ir geru oru į Rasas sutraukė šimtus žmonių. "Vilniaus vandenys" saugyklą kažkam tebenaudoja ir plačiajai visuomenei ji paprastai neprieinama, todėl sprendimas porą kartų per metus rengti atvirų durų dienas ir atidaryti "cisterną" lankymui labai sveikintinas, net jeigu pirmą kartą visuomenė turėjo susisukti per dvi pasibaigusios darbo savaitės valandas. Prieš mus ten lankėsi žurnalistai ir pačių "Vilniaus vandenų" darbuotojai.

Liepkalnio vandens saugyklai šiemet 100 metų. Daugiau kaip 1500 kubinių metrų (jei gerai nugirdau) talpos, kupolinė, betoninė. Veikė iki praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio.



Į saugyklą yra vieni laipteliai be turėklų, prieblanda. Judėjimas lėtas, nes tai daryti reikia atsargiai - viena grupė užlipa, kita nulipa. Viduje nėra kažkokių atrakcijų, išskyrus savo paties balso pasikartojimą, bet kai matai vandens pėdsakus ant sienų ir supranti, kad stovi dugne talpos, kurioje visiškoje tamsoje dunkso (gal žodis ne visai teisingas, bet geresnio neradau) sunkus tamsus vanduo, truputį šiurpu.


Išėjusi užlipau ir ant saugyklos stogo, kur išliko barokinis saugyklos alsuoklis. Prieš šimtą metų žmonės mokėjo statyti ir vertino grožį.

Vilniaus paslapčių žinovas istorikas Darius Pocevičius pasakojo, kad vien jau tas faktas, kad saugykla buvo pastatyta karo metais, nepaisant to, kad aplinkui švilpė kulkos, rodo, kad ji miestui buvo labai svarbi. Tai buvo viena iš trijų saugyklų, tuo metu pastatytų Vilniuje. Liepkalnio saugykla vadinosi Aušros Vartų gatvės, kuri praėjusio amžiaus pradžioje ėjo iki dabartinio stadiono ir dar toliau. Antroji saugykla yra ant Tauro kalno, o trečioji - Bernardinų sode šalia siurblinės. Siurblinė buvo ketvirtas centralizuotos vandentiekio sistemos elementas, penktasis - nuotekų valymo stotis Jasinskio gatvėje, Tauro kalno papėdėje, bet šios nebėra. Iš esmės ši sistema išliko veikianti iki šiol, išskyrus Liepkalnio rezervuarą.

Dar truputį istorinių detalių. Vilnius vėlavo įsirengti centralizuotą vandentiekio sistemą lygiai kaip ir kitus technologinius dalykus. Europoje bei didžiuosiuose Rusijos imperijos miestuose Maskvoje ir Sankt Peterburge ji atsirado 50 metų anksčiau. Vilniaus vandentiekio sistemą projektavęs Eduardas Šenfeldas pasiūlė siurbti vandenį iš gręžinių, kitaip nei neįvardytas jo oponentas, kurio idėja buvo imti, valyti ir miestiečiams tiekti vandenį iš Neries. Bet projektas imti vandenį iš artezinių gręžinių buvo švaresnis ir pigesnis. Derinimui užtrukus, kertinis Bernardinų sodo siurblinės akmuo buvo padėtas 1912 metais. Be kita ko, tas pats praktiškasis Šenfeldas siūlė rezervuarą pastatyti ant Gedimino kalno, laimei, visuomenė labai pasipiktino ir neleido .

Šį savaitgalį turėdama laiko nutariau pažiūrėti, o kaip atrodo kitos dvi vandens saugyklos, kurios nuo Liepkalnio skiriasi tuo, kad yra keturkampės, mūrinės ir tebetriūsia miestui.


Po šituo keturkampiu kalnu dunkso Bernardinų sodo rezervuaro vandenys. E. Šenfeldas Bernardinų siurblinę buvo suprojektavęs kaip gotikinę, derančią prie šalimais esančių Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčių bokštelių. Bet iki mūsų laikų gotika neišliko. Dabartinė siurblinė paprasta kaip namo kampas.

Spėju, kad Tauro kalno vandens saugyklos tvora matyti dešinėje viršuje kylant Tauro gatve. Kol kas man nepavyko rasti, kaip civilizuotai prasmukti prie teritorijos ir apžiūrėti viską iš arčiau. Jeigu klystu dėl vietos, pataisykit :).

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

Copyright @ Dasein. Blog Design by KotrynaBassDesign