Jiezno Pacų grafystės muziejus

2016/10/04

Šita nuotrauka daryta Jiezne. Ne, aš ne paauksuoto medžio Venecijos veidrodžiuose Jiezno dvare, kuris turėjo 12 salių, tiek, kiek metuose mėnesių, 52 kambarius, kiek metuose yra savaičių, ir 365 langus. Skamba kaip pasaka, bet taip buvo. 

Jeigu niekad nebuvote Jiezne ir tikitės pamatyti, kaip šiandien atrodo didingasis Pacų dvaras, nusivilsite. Rūmai, kaip žinia, beveik visai sudegė dar užpraeitame amžiuje per Jiezno gaisrą. Dvarvietė šiuo metu apleista, nemylima ir faktiškai atlieka sklypo funkcijas. Vienur kitur kasinėta, matyti (pamatų?) akmenys, bet viskas užmesta. Duobė šiek tiek pridengta pobaisiu šiferiu, neperdaugiausia, kad netrukdytų mesti šiukšles. Tebėra vakarinis rūmų korpusas, bet norint pavadinti jį "dvaro sodybos pastatų komplekso rūmų pastatu", kaip užrašyta nuorodoje rudame fone baltomis raidėmis, reikia turėti audringą fantaziją. Ironizuoju, bet žiūrėti ten iš tiesų nėra į ką.   

Mačiau, kaip dėl to širdį skauda ponui Vytautui Gusui, kuris aistringai saugo Pacų dvasinį paveldą. Pono Vytauto dėka pasisekė pažinti kitokį nei 1953 metų stiliaus Jiezną.

Jo namai šitame miestelyje yra buvusi dvaro karietinė, kurią Vytautas Gusas įsigijo Nepriklausomybės laikais. Nereikėtų apsigauti dėl žodžio karietinė, nes tai apie labai senus laikus. Nuo 1909 iki 1941 metų tose patalpose veikė motorinis malūnas, o vėliau sovietmečiu - Kauno "Elektros" variklių pervyniojimo cechas (ne, nu sovietikams galvose visiškas minkštimas buvo, faktas). Galite įsivaizduoti, kaip viskas atrodo.

Patalpų įrengimas yra procese, kuris vyksta ponui Vytautui čia pat gyvenant ir savomis rankomis, ne pagal standartus ir taisykles, kuriant Jiezno Pacų grafystės muziejų. Pirmajame namo aukšte dar liko daug darbo, bet šeimininkui pakvietus į vidų jį jau galėjome apžiūrėti. Beveik spartietiška buitis - lova, televizorius, viryklė - ir šalimais nuotraukos, rūmų maketas, veidrodžiai, knygos, paveikslai, drožiamos nesančių rūmų detalės, rūmų statybos peripetijos ir Pacų vardai bei likimai, kurie įtraukia, lyg ponas Vytautas asmeniškai būtų pažinojęs ir Antaną Mykolą, ir Liudviką Mykolą, ir jų žmonas bei uošvienes.






Prisipažinsiu, kad daugelio iš to, ką muziejuje mums pasakojo Vytautas Gusas, jau neprisimenu, bet ir maža dalelė yra daug. Dar džiaugėsi, kad domimės ir daug žinome (nors Pacų istorijos klausimais jaučiausi visiškai beviltiška).

Savo eilės laukia antrasis namo-muziejaus aukštas. Duok Dieve ponui Vytautui sveikatos ir ačiū už nerealią istorijos pamoką.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą