Pages

2016/10/19

Anykščiuose

Ilgiau nei metus laukėme, kol prie Lajų tako nuslūgo minios psichozė, gamta paįvairino spalvas ir nustojo lyti, kad kelioms šeštadienio valandoms nuvažiuotume į Anykščius. Jie dabar labai ant bangos. Galbūt vertėjo dar luktelti, kol autobusai su triukšmingais arba / arba apyšilčiais kolektyvais išsirinks kitą ošimo objektą. Kad vietinis turizmas atsigauna - gerai, bet truputį kultūros jam irgi būtų ne pro šalį.

Taigi Lajų takas. Nors į stovėjimo aikštelę ir netilpome, bet žmonių skaičiaus nepalyginti su praėjusių metų vasara. Žinojau, kad takas prasideda prie Puntuko, bet neįtariau, kad tiek arti "prie". Gamtos, mitologijos ir istorijos paminklas praktiškai įdarbintas kelrodžiu tako pradžios ieškantiems turistams. Jeigu tuom siekta, kad Puntuką pamatytų kuo daugiau žmonių, tai valio, tikslas pasiektas, bet šiaip liūdna, juo labiau kad tas Lajų takas daugiau išpūstas nei suteikiantis įspūdžių. Aišku, lygumų krašte nėra ko ir norėti wow kaip einant virš Okatse kanjono Gruzijoje.

Paskui lipome į Anykščių Šv. Mato bažnyčios bokštą. Jeigu velnias būtų norėjęs ant jos užversti Puntuką, būtų buvęs visiškas naivuolis. Galinga, neogotikinė, dvibokštė, aukščiausia Lietuvoje - 79 metrų. Apžvalgos aikštelė įrengta "tik" 33 metrų aukštyje. Kol mokėjome po 80 centų už užlipimą į viršų vienai darbuotojai, kita įsiręžusi laikė lynus, nes viršuje kažkas sumąstė paskambinti varpais. Linksma gi, nu. 

Reginys belipant ir užlipus tikrai vertas lengvo mandražiuko, jei kaip ir aš bijote aukščio.


Vos per upę, gerai matomi iš apžvalgos aikštelės, kai žinai, kur žiūrėti - Antano Žukausko-Vienuolio muziejus ir Antano Baranausko klėtelė. Pastaroji yra pirmasis memorialinis muziejus Lietuvoje. Jį įkūrė Antanas Vienuolis, vyskupo Baranausko brolio Jono anūkas, tėvų testamentu gavęs sklypą su visa klėtele kaip palikimą. 1927 m. gegužės 1 dieną Vienuolis padarė pirmąjį įrašą pirmojoje lankytojų knygoje. Tuo metu klėtelei jau buvo 100 metų - staktoje įrėžta 1826. Klėtelė statyta tiktai kirviu, be pjūklo ir be geležinių vinių. Ją supantį gaubtą, kuris irgi pastatytas Vienuolio iniciatyva, atrakino ekskursijos pabaigoje mums ir dar visam linksmam autobusui, o kadangi vietos ten nekažką, tai tą kažką pamatyti nelabai ir spėjome. Bet pasakojo daug, iš širdies. Paleido įrašą, kaip skamba "Anykščių šilelio" giesmė. Gaila, jos nepavyko aptikti youtube'ėj, prigrūstoje visokių mokyklinių darbų šilelio tema. Mokiniai dabar skaityto neadaptuotą aukštaitišką tekstą ir vargu ar dėl to pradeda labiau mylėti Antaną Baranauską.

Kur kas įdomiau buvo žaliajame name, kuriame gyveno paties Vienuolio šeima. Ekskursijoje po jį vaikščiojome tik penkiese ir tai buvo nuostabu. Dokumentai, daiktai, nuotraukos, nuotraukos, nuotraukos... Be rašytojo darbo, Vienuolis tarpukariu Anykščiuose dar turėjo vaistinę, gaila, kad per karą jos pastatas sudegė. Anykštėnų gerbiamas, mylimas mokinių, kuriems dėstė rusų kalbą karo metais, veiklus. Iš dviejų santuokų susilaukė dviejų vaikų. Sūnus Stasys 1941 m. buvo ištremtas į Sibirą, o dukra Laima su vyru vėliau pasitraukė į Vakarus.



Darbo kambaryje antrajame aukšte, kur gyveno rašytojo šeima, viskas liko 100 procentų tikra. Kalendoriaus lapelis rodo 1957 m. rugpjūčio 17-ąją, o laikrodis – 15 val. 50 min. Lovelė, kurioje mirė rašytojas, stalas, ant kurio pradžioje buvo krikščioniškai pašarvotas, net sienų apmušalai tie patys jau beveik 60 metų. Tik daiktus ant rašomojo stalo sudėliojo žmona. Viename kambarėlyje ant aukšto vitražas šviečia trispalve, bet iš lauko jo nesimato.

Draugė pasigailėjo, kad neatsivežėme žvakutės uždegti ant kapo. Mūsų laikais savame kieme turbūt niekaip neleistų laidoti dėl higienos normų reikalavimų ir pan., bet 1957-aisiais dar nebuvo tokie skrupulingi. 

Kad numirsiu, man' pakaskit / Ant Šventosios upės kranto. Vienuolis išrinko vietą ir Jono Biliūno kapui ant Liudiškių piliakalnio. Buvo beveik bendraamžiai, gal net ir pažinojo vienas kitą. Liudiškių piliakalnis seniau vadintas Anykščių „sachara", nes buvo plikas, be medžių. Dabar tai miškas. Šalia laiptų į "Laimės žiburį" kiaulės išsiraususios alternatyvų užlipimą, kuriuo aktyviai naudojasi, ypač jei įkalusios šimtą kitą gramų. Laimei, ne visi pasiekia viršūnę, bet kai pasiekia, tikėtina, uždainuoja "Laimės žiburys nušvito man ir tau". Pokarinio stiliaus monumentas leidžia užsimiršti, kad šiaip ar taip tai yra kapas. Gerai, kad tas už grotelių. Tu, Julyte, mano kapą / Žolynėliais apkaišysi / Tarpu rožių ir lelijų / Man kryželį pastatysi. Tai eilėraščio tęsinys. A. Vienuolio namuose mačiau nuotrauką - jis ir Julija Biliūnienė po perlaidojimo ant Liudiškių piliakalnio. O ant paties Vienuolio antkapinio paminklo kryžius iškaltas tik 1989 metais. Anksčiau gi buvo niekaip negalima.

Ps. Anykščiuose pietavome kavinėje "Erdvė". Mums pasisekė su maistu ir ypač patiko nuoširdus  ir profesionalus aptarnavimas. 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

Copyright @ Dasein. Blog Design by KotrynaBassDesign