Pages

2016/10/01

1988 ruduo buvo seniai

Turiu vilties, kad tarp skaitančiųjų bus 1988 studentų, romuviečių arba korporantų, su kuriais pilnu autobusu su kėdžių eile per vidurį rudenį važiavome į ekskursiją po Suvalkiją. Gal netgi prisiminsite dvi fukses, sėdėjusias autobuso dešinėje, mano draugė šalia būsimojo pirmojo kultūros ir švietimo ministro, o aš greta jos su šermukšnių puokšte prie lango. Šokam šokam hopaką hopaką / Visi žmonės taip sako taip sako... Prisimenate? O saula šviesi, saula brungi?

Truputis priešistorės iš straipsnio "Sąjūdis universitete. Kam skambina varpas" ("Postscriptum"):
1989 m. sausį „Universitas Vilnensis“ (UV), dar praėjusiais metais buvęs tiesiog „Tarybiniu studentu“, paskelbė, kad „daugelis rankų kėlė varpą, suskambusį vėjuotą paskutinę senųjų metų dieną Sarbievijaus kieme“. Trumpa žinutė papildoma nemaža nuotrauka su minėtuoju varpu. Trumpame komentare nurodoma, kad varpo atsiradimo istorija bus papasakota viename iš artimiausių numerių.

Iš tiesų, po kelių mėnesių tame pačiame UV išspausdinamas straipsnis ir pokalbis su Valentu Šimonėliu, asmeniu, padovanojusiu varpą Universitetui. Pasirodo, jis jau nuo 1976 m. savo namuose, Sirutėnų gyvenvietėje, kolekcionuoja varpus ir mūsiškis – vienas iš jo kolekcijos eksponatų. Pasirodo, varpas nebūtų atsiradęs be tuometinio Baltų kalbų katedros docento Jono Balkevičiaus pastangų. Pasirodo, net tie varpai buvo sovietinės nomenklatūros nepasitenkinimo objektu ir mažu lietuvių išeivių džiaugsmu: „Tegul laisvės varpai skamba visados” – apsilankęs pas V. Šimonėlį atsiminimų knygoje parašė Amerikos lietuvis Tadas Bliudžius.

Tačiau įvadas į varpo istoriją čia nesibaigia. UV tąkart nutylėjo, kad keliant varpą viena iš didžiausių šios iniciatyvos šalininkių buvo nauja filologų organizacija – korporacija „Varpas“. Jos dalyvavimas nebuvo atsitiktinis. Viena vertus, būta simbolinio momento – korporacija buvo įsipareigojusi populiarinti V. Kudirkos idėjas. Tad varpas – nuoroda į V. Kudirką ir priminimas apie „Varpo“ laikraštį kaip lietuviškumą puoselėjusį leidinį. Kita vertus, taip korporacija pati įsiamžino kaip Universiteto ir Lietuvos studentų judėjimas susikūręs Sąjūdžio metu.

Tai, kas yra „koduojama“ varpe, kurį laiką gyvai skleidėsi ir Universitete. Apie korporacijos „Varpas“ susikūrimą ir pagrindines idėjas „Tarybinis studentas“ pranešė dar 1988 metų rugsėjį: „studentai lituanistai rinkosi į 118 auditoriją, patys nelabai teįsivaizduodami, kas ten vyks. […] Apie 60 susirinkusių buvo daugiausia III ir IV kursų lietuvių kalbos ir literatūros specialybės studentai, kartu – doc. A. Stundžia, dėst. A. Žentelytė, D. Kuolys, A. Judžentis. Netruko paaiškėti susirinkimo tikslas – susirinkusiems pasiūlyta įkurti „Varpo” korporaciją. Ir – tuojau pat, nedelsiant nė minutės, imtis kultūrinės-šviečiamosios veiklos“.

Ta „kultūrinė – šviečiamoji veikla“ pirmiausia buvo nukreipta į V. Kudirkos gimimo 130-ųjų metinių jubiliejaus paminėjimą (ne veltui varpas iškeltas paskutinę metų dieną – per V. Kudirkos gimtadienį). Taip pat įsipareigota „kelti tautinę savimonę, supažindinti moksleivius su tautos praeitimi, literatūra, dvasinėmis vertybėmis, padėti suprasti, kas jai buvo ir tebėra skaudžiausia“. Kaip nurodė jos veikloje dalyvavę amžininkai, tai buvo daroma važiuojant į provincijos miestelius, pirmiausia Vilnijos kraštą, ir vedant paskaitas apie V. Kudirką, skaitant jo paties ir jaunųjų filologų kūrinių ištraukas, dainuojant liaudies dainas. Atrodo, kažkiek veikta ir Universitete – jaunieji korporantai bandė skelbti apie savo veiklą, suorganizavo ekskursiją į V. Kudirkos gimtinę ir UV parašė nemenką straipsnį, pasakojantį apie V. Kudirką.
Mano dalyvavimas korporacijoje truko trumpai ir baigėsi ne tai kad nieko reikšmingesnio, bet nieko nenuveikus, tik liko geras jausmas apie ekskursiją, nors išskyrus kelis fragmentus ji visiškai išsitrynusi iš atminties. Apsidžiaugiau, kai prieš kurį laiką tėvų namuose ant aukšto radau knygelę su kelionės užrašais, skurdžiais, bet pasistengus įmanoma apvažiuoti Suvalkiją tuo pačiu maršrutu. Draugės įkalbinėti leistis į déjà vu avantiūrą nereikėjo, tik užtruko suderinti laiką. Mano dukra taip pat prisijungė, ji kaip tik tokio amžiaus, kokio mes tuomet buvome; sakė, kad negali praleisti galimybės, nes daugiau tokių trenktų kelionių organiztorių kaip mudvi su drauge neras.  
Stakliškės. Čia pradžios mokyklą baigė L. Gira ir J. Kazlauskas.
Bla bla bla bla nežiūrėdamos į kelio ženklus atsipeikėjome prie Birštono. Teko apsisukti ir kaip stalo žaidimuose išmetus blogą kauliuką pro Jiezną grįžti į pradinį tašką, bet tik tam, kad užsidėtume pliusiuką. Stakliškėse net šventoriaus vartai buvo užrakinti, tiek žinių. 
Prienų kapinėse palaidotas poetas, aušrininkas Jonas Mačys-Kėkštas.
Iki radau užrašus, galėjau galvą guldyti, kad niekad nebuvau Prienuose (nei Šakiuose, nei Vilkaviškyje). Pirmiausia mums kelią nurodė link senųjų kapinių, bet iš toli buvo aišku, kad ne tos. Senosios Prienų kapinės uždarytos daugiau nei prieš 50 metų. Kol mano draugė klausinėjo, ką apie Mačį-Kėkštą žino mamos, žaidimų aikštelėje prie senųjų kapinių ganiusios vaikus, aš šiek tiek pagooglinau apie aplinkybes. Knygnešys Jonas Mačys. Gimė 1867 m. Ingavangio k., Šilavoto a., Prienų r. Mirė 1902 m. gruodžio mėn. 15 d. Niujorke, JAV. Palaidotas Prienuose. Jono Mačio-Kėkšto biografija marga garsiomis to meto pavardėmis. Pavyzdžiui, vienas iš jo mokytojų Marijampolės gimnazijoje buvo Petras Arminas-Trupinėlis, o besimokydamas rankraštinį mokinių laikraštuką "Prieszauszris" redagavo drauge su būsimuosu Lietuvos prezidentu Kaziu Griniumi. Atsisakęs mokytis kunigų seminarijoje, neteko tėvų ir giminaičio kunigo paramos. Dirbdamas caro valdžios įstaigose, bendradarbiavo "Aušroje", padėjo leisti "Varpą", "Ūkininką". Emigravęs į JAV, po dvejų metų mirė nuo džiovos. Tolesnė istorija truputį makabriška. Prieš karą urna su Mačio-Kėkšto palaikais buvo atvežta į Lietuvą ir saugoma Kauno karo muziejaus seife, karas ir visa kita - ilgai niekas nežinojo, kas ten saugoma, kol neišlaužė seifo durų. Prienuose palaidojo 1974 m. 

Be kita ko, kapinių labai gerai ieškoti su google maps. Uždegėme jam žvakelę.
Pilotiškės. Aušrakalnis. Vinco Mykolaičio-Putino gimtosios vietos.
Mėlynas "Belorus" traktorius prie Putino gimtosios sodybos. Kaip keista, iš anos kelionės prisimenu nedaug, bet kad Pilotiškėse prie ūkinių pastatų stovėjo mėlynas traktorius - prisimenu. Vėliau paklausiau šeimininkų, ar gali būti, kad traktorius tas pats,  bet jie suabejojo. O kitoje kelio pusėje už pievos Aušrakalnis.

Nors internete rašo, kad dėl muziejaus lankymo reikia iš anksto susitarti telefonu, šeimininkai niekaip neparodė, kad sudarome jiems nepatogumų. Kieme mus pasitiko stulbinamai į poetą panašus vyras, Putino brolio sūnus, o paskui "perėmė" ir muziejų aprodė moteris, kurios giminystės ryšį, deja, praklausiau. Ji minėjo, kad dirba puse etato muziejinėje savo namo pusėje.

Mykolaitis-Putinas namų slenkstį paskutinį kartą peržengė per mamos laidotuves 1938 metais. Vietos kunigo priekaištai, kad mamos mirtį pagreitino kunigystės atsisakymas ir vedybos, įskaudino rašytoją, todėl į Pilotiškes jis niekada daugiau nebeatvažiavo.


Muziejinėje namo pusėje yra du kambariai. Mažajame stovi lova, kurioje miegodavo Putinas, ant sienos kabo jo pieštas Gediminas. Didžiajame kambaryje ant stalo - puokštė katpėdėlių (iš Dzūkijos, o ne nuo Aušrakalnio, nes ant jo katpėdėlės nebeauga, tik čiobreliai). Ant Aušrakalnio tebelinguoja du Putino sodinti beržai. Anksčiau buvo trys, bet vieną kažkas kažkada numarino. Prieš palikdamos šituos šviesius ir tikrus namus buvome nulydėtos į sodą, apglostėme šimtametes obelis, kurios gerai pasistengusios dar prisimena Putiną, prisirinkome pilnas kišenes obuolių ir nuniurkėme nerealaus meilumo šeimininkų kačiuką, kuris ant rankų (iš tų, kur tik nešiok) mus nulydėjo iki pat Aušrakalnio. Rusnė vadino jį Vincuku.
Kapsukas. Kapinėse palaidoti Žemaitė ir P. Arminas - Trupinėlis. Bažnyčios altoriuje palaidoti iš Romos perkelti arkivyskupo Jono Matulaičio-Matulevičiaus palaikai. J.Jablonskio vid. mokyklos muziejus, V. Mykolaičio-Putino mokyklos-internato muziejus. Senamiestis.
Prie Igliškėlių suvalgėme sumuštinius. Marijampolėje atsidūrėme ankstokai, mokyklų muziejų ieškoti neplanavome, todėl kirsdamos miestą nukandome dalį sekmadienio "programos". 
Kazio Borutos gimtinė
Kūlokai už Liudvinavo. Sodyba labai tvarkinga ir gyvenama. Gaila, kieme nebuvo nė gyvos dvasios, todėl nors nesame iš kukliųjų, bet be leidimo brautis nedrįsome. Prisirinkome kaštonų, apžiūrėjome maudymukų džiovyklą kitapus tvoros ir išvažiavome.



Šunskų kaimo kapinaitės. Jose palaidotas Lietuvos mokytojų tėvas Ferdinandas Žilinskas, 1866-1903 m. mokytojavęs Veiveriuose
Šunskų bažnyčia. Čia krikštytas V. Pietaris. Ant akmens, esančio prie banyčios, kalbą sakė V. Mickevičius-Kapsukas.
Pirmiausia privažiavome prie bažnyčios. Pietaris gimė 1850 metais, o bažnyčia statyta kiek vėliau, tad turėjo būti krikštytas ankstesnėje Šunskų bažnyčioje.

Vincas Mickevičius-Kapsukas, kuris sakė kalbą ant akmens prie bažnyčios vartų (kada? kokia proga?), prieš tapdamas komunistu buvo aktyvus varpininkas ir lietuvių tautinio sąjūdžio dalyvis, ir slapyvardį pasirinko atitinkamai - Kudirkos vienas iš slapyvardžių buvo Kapsas, o šitas tapo Kapsuku. 

Lietuvos mokytojų tėvu vadintas Tomas Ferdinandas Žilinskas sudėtingu spaudos draudimo laikotarpiu atmokytojavo ir išlaviravo net 37 metus. Plačiau apie jo gyvenimą ir veiklą galima paskaityti čia. Prie Marijampolės  atsidūrė senatvėje, norėdamas pagyventi kuo arčiau tėviškės. Jo antkapis išsiskiria kapinėse, surasti nesunku.
Nakvynė pedagoginės mokyklos bendrabutyje.
Per booking.com užsisakėme trivietį kambarį svečių namuose "Keta". Labai jaukiai pailsėjome, keblumų sukėlė tik negalėjimas vienu kartu pasikrauti tris telefonus. Prieš tai iki sutemų stengėmės spėti suvaikščioti uždegti žvakutes Petrui Arminui-Trupinėliui ir Žemaitei. Kiek Marijampoles pakraščiai industriniai ir negražūs, tiek jaukus senamiestis, kuriame šeštadienio vakare žmonių panašiai kaip Vilniuje. Kapines radome jau Prienuose ir Šunskuose išbandytu būdu su google maps. Arminas-Trupinėlis palaidotas prie pat šoninių vartelių, o jei ieškosite Žemaitės, šios nepaprastos moters kapas yra Marijampolės senųjų kapinių pagrindinio tako kairėje.

Sekmadienį gulinėdamos pataluose užbaigėme vakarykštę dar apyšiltę kavą ir šiaip taip sulaukėme labai vėlyvų pusryčių, kažkiek save durnindamos, kad iš anksto ryto patingėjome išeiti į miestą. Po pusryčių patraukėme į Paežerius ir mums viskas susidėjo atvirkščia tvarka, nei užrašyta mano knygelėje.
P. Rimšos gimtinė (klėtis).
Kaip ir Kazio Borutos gimtinėje, sodyba graži, prižiūrėta ir gyvenama. Eiti mums nedraudė, bet ir nekvietė, tai tik pastoviniavome ir palodėme šunį. 
Paežeriai. Kudirkos gimtinė (klėtelė) (gilės)
Vinco Kudirkos klėtelė dabar taip pat atsidūrusi privačioje žemėje, kur džiaugiesi sutikęs gyvą dūšią, šiuokart renkančią obuolius, kad paklaustum leidimo įeiti. Kieme iš mašinos atidarytomis durelėmis su aplinka garsiai ir nesvetingai pjovėsi Aslan feat Misty - Знаю Знаю.



Tai va, o prieš 28 metus Kudirkos klėtelėje "Lietuva, Tėvyne mūsų" Kudirkos smuiku mums griežė Mokytojas Stasys Ankevičius, šviesuolis, patriotas, tremtinys, unikalaus likimo žmogus (čia apie jį galima daugiau paskaityti). Tuo metu Ankevičiui buvo jau daugiau nei 8o metų, o nugyveno be trejų šimtą. Jo iniciatyva buvo įkurtas ir šitas muziejus, jeigu jį, kad ir kaip būtų gaila, dabar dar galima vadinti muziejumi. 

Vėl prisirinkome gilių, prisifotografavome. Beje, jauki sodyba.
Paežerių kapinaitės. Skulptoriaus P. Rimšos šeimos kapas. V. Kudirkos tėvų ir sesers kapas. (Tikros rūtos)
Taip pat ir Mokytojo Stasio Ankevičiaus kapas. Jį parodė artimųjų kapines lankiusi pora. Mes pačios niekaip neradome, kur palaidoti V. Kudirkos tėvai (tėvas su pamote?) ir sesuo (Ona?), todėl paprašėme padėti. Jeigu mano pastabos skliausteliuose teisingos, tai žvakutę degėme ant to kapo, o jei ne - vis tiek jų atminimui. Tie gerieji žmonės (taip, Suvalkijoje mums sekėsi sutikti labai šviesius žmones) ne tik patys blaškėsi kartu su mumis per kapines, bet ir skambinėjo giminėms, klausinėjo, sakė, kad rūpi.

Ką reiškia "tikros rūtos"?
Sodyba, kur buvo pastatytas pirmasis lietuviškas spektaklis "Amerika pirtyje". 
Kodėl mano konspektai tokie skurdūs, be adresų? Nežinojome, kur ieškoti, neradome. Neradome ir V. Pietario tėviškės, nes Gudelių-Žiūrų nėra man prieinamuose žemėlapiuose. Ar skaitėte "Algimantą"? Nepažįstu nė vieno, kuriam patiktų, bet 1988 jis buvo ant bangos.

Dar vienas lakoniškas įrašas knygutėje: Lietuvių karo lakūnų Jono Vidūno ir Juozo Vilkaičio žuvimo vieta (1938 m.)

Katastrofa įvyko 1938 metų birželio 2 dieną. 
Lėktuvo pilotas J.Vidūnas gimė 1913 gruodžio 15 d. Veršvų kaime, netoli Leipalingio. 1935 m, baigęs Marijampolės Rygiškių Jono gimnaziją, įstojo aspirantu į Kauno karo mokyklą, stažavosi karo aviacijoje. 1938 m. gegužės 14 d., baigęs mokslą ir gavęs jaunesniojo leitenanto laipsnį, J.Vidūnas buvo paskirtas mokiniu lakūnu į 2-ąją oro eskadrilę.

Antrasis pilotas J.Vilkaitis gimė 1916 m. vasario 6 d. Bartininkuose. 1933 m. jis taip pat baigė Marijampolės gimnaziją. Kitais metais buvo priimtas į Kauno aviacijos puskarininkių mokyklos mechanikos skyrių, vėliau perėjo į lakūnų skyrių. Baigęs mokyklą, 1937 m. spalio 30 d. išlaikė lakūno karo lakūno egzaminus. Vėliau tarnavo 2-je oro eskadrilėje. Skaudžiausia tai, kad lakūnas J.Vilkaitis žuvo virš savo tėviškės. (Šaltinis - "Plieno sparnai")
22 metų jaunesnysis puskarininkis Juozas Vilkaitis kartu su jaunesniuoju leitenantu 25 metų Jonu Vidūnu lėktuvu ANBO 69 skrido virš savo tėviškės. Žmonės pasakojo, kad, prieš atlikdami nesėkmingą kilpą, kieme stovėjusiai Vilkaičių šeimai jie išmetė laišką, prikabintą prie smėliu pripildyto šilkinio maišelio - "Matėte, ką mes esame išmokę". Šeima būtų didžiavusis. Prieš tai abu skrido virš Vidūno tėviškės prie Kalvarijos, tada sėkmingai, o Bartninkuose visų akivaizdoje lėktuvas kliudė kalvelę prie vieškelio.

Labai abejojau, ar po beveik 80 metų mums pavyks rasti lakūnų žuvimo vietą. Susikaupusios važiuodamos link Bartninkų sekėme kiekvieną ženklą. Pirmiausia stabtelėjome prie kryžiaus, bet tas pastatytas (gal išnykusių, gal numelioruotų?) kaimų gyventojų iniciatyva. Paskui prie Bartninkų privažiavome ženklą, rodantį vietą Budavonės miške, kur 1941 metų birželio 22 dieną sužvėrėję rusų kareiviai nukankino katalikų kunigus V. Balsį, J. Petriką ir J. Dabrilą.

Miestelyje prie parduotuvės mašinoje mano užklupta močiutė net nustebo, kad klausinėju, sako, taigi paminklas yra, nu, ir parodė priešingą miestelio pusę. Ok.

Bet tuoj vėl dėjau ant stabdžių.



Vėliau Ožkabaliuose mums sakė, kad per šias vietas karo metais ėjo fronto linija. 1944 metais senoji Bartninkų bažnyčia buvo stipriai apgriauta, o leidimo ją atstatyti valdžia nedavė, tai taip ir liko. Įspūdinga vieta.

O pietiniame miestelio pakrašytyje prie kelio iš tiesų stovi paminklas.



Vėliau, jau grįždamos nuo piliakalnių, užvažiavome į Bartininkų kapinaites ir uždegėme žvakelę ant Juozo Vilkaičio kapo. Jei norėsite padaryti tą patį, kapelis kairėje netoli prie tako.
Rasos ir Aistės upelių sankryžoje įsikūręs Piliakalnių Piliakalnis.
Tikėjausi daug daugiau. Keli kilometrai žiauriu žvyrkeliu, nuo kurio kaukšėjo dantys ir kruvinom ašarom raudojo mašinos važiuoklė ir dėl kurio ir pats piliakalnis nedžiugino. Laiptai įrengti iš kitos pusės, matyt, kad turistai nerastų ir nenulaužytų. Tiesa, patrūniję, o upeliai užžėlę medžiais. Tai ir nelipome.
J. Basanavičiaus gimtinė
Puikiai sutvarkyta ir labai reprezentacinė vieta. Sukirbėjo įtarimas, kad mano prisiminimai kuklesni, kurį patvirtino muziejaus darbuotoja, kai pravėrėme (netyčia pastūmiau, ėmė ir atsidarė) muziejaus duris. Beveik visa sodyba, išskyrus tvartelį, rūsį ir šulinį, buvo atstatyta Nepriklausomybės laikais, taigi tautos patriarcho pėdsakų čia nėra, daiktai, liudijantys, kad sodyba buvo turtinga, įskaitant pianiną, surinkti iš apylinkių. Pelargonijos tikros :). Ožkabalius pavadinčiau paminklu tautos atgimimui. Ąžuolynas, arba Tautos atminties giraitė, pasodinta 1989 metais.

Labiau už visus eksponatus man patiko, kad muziejaus moterys šeria apylinkės kačiukus. Dabar važiuodama į Ožkabalius įsimesčiau į bagažinę maišą kačių maisto.
Vilkaviškis. Įstrigimas 
Déjà vu. Neprisimenu ano strigimo priežasties, bet dabar valandai strigome kavinėje ir nesulaukdamos savo pietų jau buvome pradėjusios lengvai panikuoti.
Kudirkos Naumiestis. Paminklas Kudirkai
Buvę arčiau Vilkaičių sodybos ir viską matę žmonės vėliau pasakojo, kad prieš tą nesėkmingą oro akrobatikos kilpą, pasibaigusią katastrofa, lakūnai išmetė laišką ant kiemo stovinčiai Vilkaičių šeimai. Laiškas buvo prisegtas prie smėlio pripildyto šilkinio maišelio – tikriausiai tam, kad vėjas nenuneštų jo į šalį. Sakė, kad ten buvę parašyti tokie žodžiai: „Matėte, ką mes esame išmokę“... Tai buvo ne tik asmeninis lakūnų pasididžiavimas – jie labai norėjo pasididžiuoti Lietuvos karo aviacijos pasiekimais.

Lakūnai prieš tai jau buvo aplankę vieno iš jų – Jono Vidūno – tėviškę, kuri buvusi netoli Kalvarijos. Ten jiems viskas vykę sėkmingai. Skrydis virš Vilkaičių sodybos buvo nesėkmingas. - See more at: http://www.santaka.info/index.php?sidx=14506#sthash.u685g2DZ.dpuf
Buvę arčiau Vilkaičių sodybos ir viską matę žmonės vėliau pasakojo, kad prieš tą nesėkmingą oro akrobatikos kilpą, pasibaigusią katastrofa, lakūnai išmetė laišką ant kiemo stovinčiai Vilkaičių šeimai. Laiškas buvo prisegtas prie smėlio pripildyto šilkinio maišelio – tikriausiai tam, kad vėjas nenuneštų jo į šalį. Sakė, kad ten buvę parašyti tokie žodžiai: „Matėte, ką mes esame išmokę“... Tai buvo ne tik asmeninis lakūnų pasididžiavimas – jie labai norėjo pasididžiuoti Lietuvos karo aviacijos pasiekimais.

Lakūnai prieš tai jau buvo aplankę vieno iš jų – Jono Vidūno – tėviškę, kuri buvusi netoli Kalvarijos. Ten jiems viskas vykę sėkmingai. Skrydis virš Vilkaičių sodybos buvo nesėkmingas. - See more at: http://www.santaka.info/index.php?sidx=14506#sthash.u685g2DZ.dpuf
Buvę arčiau Vilkaičių sodybos ir viską matę žmonės vėliau pasakojo, kad prieš tą nesėkmingą oro akrobatikos kilpą, pasibaigusią katastrofa, lakūnai išmetė laišką ant kiemo stovinčiai Vilkaičių šeimai. Laiškas buvo prisegtas prie smėlio pripildyto šilkinio maišelio – tikriausiai tam, kad vėjas nenuneštų jo į šalį. Sakė, kad ten buvę parašyti tokie žodžiai: „Matėte, ką mes esame išmokę“... Tai buvo ne tik asmeninis lakūnų pasididžiavimas – jie labai norėjo pasididžiuoti Lietuvos karo aviacijos pasiekimais.

Lakūnai prieš tai jau buvo aplankę vieno iš jų – Jono Vidūno – tėviškę, kuri buvusi netoli Kalvarijos. Ten jiems viskas vykę sėkmingai. Skrydis virš Vilkaičių sodybos buvo nesėkmingas. - See more at: http://www.santaka.info/index.php?sidx=14506#sthash.u685g2DZ.dpuf
Visiškas Lietuvos pakraštys, kuris iki 1934 metų vadinosi Naumiestis (buvo ir kitų vardų, man labiausiai patinka pats pirmas - Duliebaičiai) , o Kudirkos tapo 1934 m. birželio 10 dieną, atidengiant skulptoriaus Vinco Grybo paminklą Kudirkai. Šalimais Antanas Smetona pasodino ąžuolą. Pasirinkau vėjo nulaužtų šito ąžuolo šakų ir namie sukišau į vazą. 
Arklių ir gerų žmonių skulptūrų parkas.
Tai absoliučiai unikalus ir vienintelis Lietuvoje primityviojo meno skulptūrų ansamblis ir tiesiog privaloma aplankyti vieta.


Garsių žmonių - nuo Maironio su P. Vaičaičiu iki Dž. Kenedžio - ir gigantiškų arklių skulptūras 1951-1979 metais sukūrė savamokslis skulptorius Pranas Sederavičius. Kol buvome, prie namo tvoros viena po kitos stojo mašinos, tik gaila, kad neina suprasti, ar galima įeiti į kiemą, nes name gyvena kiti žmonės. Tai jau buvo kelintas kartas per savaitgalį, kai susidūrėme su privačioje valdoje atsidūrusiu paveldu ir jautėme nepatogumą lįsdamos pro vartus.
Kapinaitės. V. Kudirkos kapas ir dar sykį - tautiška giesmė
Buvę arčiau Vilkaičių sodybos ir viską matę žmonės vėliau pasakojo, kad prieš tą nesėkmingą oro akrobatikos kilpą, pasibaigusią katastrofa, lakūnai išmetė laišką ant kiemo stovinčiai Vilkaičių šeimai. Laiškas buvo prisegtas prie smėlio pripildyto šilkinio maišelio – tikriausiai tam, kad vėjas nenuneštų jo į šalį. Sakė, kad ten buvę parašyti tokie žodžiai: „Matėte, ką mes esame išmokę“... Tai buvo ne tik asmeninis lakūnų pasididžiavimas – jie labai norėjo pasididžiuoti Lietuvos karo aviacijos pasiekimais.

Lakūnai prieš tai jau buvo aplankę vieno iš jų – Jono Vidūno – tėviškę, kuri buvusi netoli Kalvarijos. Ten jiems viskas vykę sėkmingai. Skrydis virš Vilkaičių sodybos buvo nesėkmingas. - See more at: http://www.santaka.info/index.php?sidx=14506#sthash.u685g2DZ.dpuf
uvę arčiau Vilkaičių sodybos ir viską matę žmonės vėliau pasakojo, kad prieš tą nesėkmingą oro akrobatikos kilpą, pasibaigusią katastrofa, lakūnai išmetė laišką ant kiemo stovinčiai Vilkaičių šeimai. Laiškas buvo prisegtas prie smėlio pripildyto šilkinio maišelio – tikriausiai tam, kad vėjas nenuneštų jo į šalį. Sakė, kad ten buvę parašyti tokie žodžiai: „Matėte, ką mes esame išmokę“... Tai buvo ne tik asmeninis lakūnų pasididžiavimas – jie labai norėjo pasididžiuoti Lietuvos karo aviacijos pasiekimais.

Lakūnai prieš tai jau buvo aplankę vieno iš jų – Jono Vidūno – tėviškę, kuri buvusi netoli Kalvarijos. Ten jiems viskas vykę sėkmingai. Skrydis virš Vilkaičių sodybos buvo nesėkmingas. - See more at: http://www.santaka.info/index.php?sidx=14506#sthash.u685g2DZ.dpuV. Kudirkos kapas beveik civilinių kapinių vidury.
Pagal programą tai ir viskas, nors pagal užrašus turėjome rasti mokyklą, kuri stovi vietoje, kur stovėjo namelis, kuriame Kudirka praleido paskutines dienas ir kažkokį tiltą į Karaliaučiaus sritį, bet laikas spaudė grįžti į Vilnių. Paskutines žvakutes sudeginome Sintautuose ant draugės artimųjų kapų ir Pranui Vaičaičiui. Pakeliui draugė skaitė Yra šalis, kur upės teka / Linksmai tarp girių ūžiančių / Ir meiliai tarpu savęs šneka / Prie giesmininkų vėversių. / Ten prakaitas aplieja žmones / Prie vasaros darbų sunkių / Ir prastas aprėdas marškonis / Apdengia sąnarius visų. Ar neperspėjau, kad įrašas bus truputį senamadiškas? Bet 1988 ruduo buvo seniai.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

Copyright @ Dasein. Blog Design by KotrynaBassDesign