Balsevičiukai

2016/09/04
Tik atvažiavus atostogų, feisbukas džiugiai pasveikino "Welcome to Perwelk". "Perwelk", - klusniai žymi savo buvimo vietą socialiniuose tinkluose lietuviai.

Pervalkos apartamentų šeimininkai daug draugiškesni (arba pakantesni, bet koks skirtumas, bele tik priima) tokiems kaip mes poilsiautojams su gyvūnais nei Juodkrantės, be to, Pervalkai jaučiu sentimentus nuo studentiškų laikų.

Kasmet atostogaudama Neringoje tikrai nemaniau, kad galiu atrasti ką nors nauja. Bet vieną rytą, po to, kai apartamentų šeimininkas parodė grybingesnes vietas ("jeigu renkate tokius grybus"), pirmą kartą būdama nerijoje išėjau grybauti. Kadangi nėjau gilyn į mišką, tik už kelių šimtų metrų nuo Pervalkos, sugebėjau rasti vieną kitą lepšį, porą ūmėdžių, kalpokų, šilbaravykį ir daugybę simpatiškų rausvų grybukų, kurie akivaizdžiai buvo valgomi, bet nors grybauju nuo vaikystės ir grybus neblogai pažįstu, šituos mačiau pirmą kartą gyvenime. Atsakymą radau internete. Tokie grybai, pasirodo, yra atėjūnai, kitais žodžiais tariant, invaziniai. Kol kas jie net neturi padoraus lietuviško vardo (tikiuosi, VLKK nesugalvos sukurpti kokio infantilaus deminutyvo) ir vadinami baravykūnais arba "balsevičiukais" (pagal šeimą, kuri pirmoji pradėjo juos rinkti). Pastarasis pavadinimas gyvesnis, man labiau patinka.

"Balsevičiukai" prieš keliasdešimt metų pradėjo plisti nerijoje iš Alksnynės ir auga tik nerijoje ir niekur kitur Europoje. Kažkur skaičiau, kad greičiausiai į Lietuvą jų sporos atkeliavo per Klaipėdos uostą, su mediena ar pan. Tai ne tik gražūs, bet ir visai skanūs grybai, tuom gal kažkiek kompensuoja agresyvų plėtimąsi ir kitų grybų stūmimą iš Kuršių nerijos.



Šitų atėjūnų tiek daug, kad netingint ir žinant vietas per valandą galima prigrybauti pilną krepšį, nors pagal paliktus pėdsakus akivaizdu, kad tose vietose grybaujama kiekvieną dieną. Labai nesistengdama, vakarienę susigrybavau per nepilną valandą, kol savaitgaliniai gerų orų gaudytojai stumdė savo mašinas iš sausakimšų parkingų ir skubėjo prie jūros.

Papildymas. Po to, kai įrašu pasidalijau facebook, sulaukiau daugiau įdomios informacijos apie balsevičiukus (ačiū Romui, Agnei, Jolantai, Vaidai).

Grybautojo žinyne užrašytas grybo pavadinimas - "raudonasis baravykas". Bet šis pavadinimas toks pat oficialus kaip ir balsevičiukas,  nes taip grybą vadina Neringos gyventojai. Lietuviško mokslinio pavadinimo dar nėra sugalvota

Invazinis grybas jau rastas ir Lenkijoje bei Latvijoje, o (bloga žinia) Lietuvoje jo randama ne tik Kuršių nerijoje, bet ir pušynuose link Palangos ir Šventosios. Tikėkimės, kad toliau nuo jūros klimatas jam nepatiks, būtų gaila, jeigu per laiką išstumtų mums įprastus grybus :(.

Dar sako, kad Kuršių nerijos gyventojai renka ir valgo tik kepurėles, nes pagal skonį ir kvapą šis grybas geriesiems neprilygsta. Nors, žinoma, skonio reikalas. Man tai jis buvo visai nieko, bet kitąmet pabandysiu pasikepti kepurėlių su grietinėle.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą