Trumpos atostogos Vroclave

2016/07/10
Per nepilnas dvi atostogų savaites beveik 1000 km per Latviją, pora beveik darbo dienų ir beveik 28 valandos autobuse. Perskaitytų knygų - 0. Pamuko "Sniegas" antras mėnuo guli prie lovos, nes neprisiverčiu perskaityti paskutinių šimto puslapių.

Kai jau turėjau autobuso bilietus į Vroclavą, paskaičiau atsiliepimus. "Mes pernai buvom. Sakyčiau nieko ypatingo. Antrąkart tikrai nebenorėčiau. Pasivaikščiojom šiek tiek ir nutarėm važiuot tolyn. Apart, kaip aš sakau, spalvotų namelių nieko įdomaus nematėm. O štai pakeliui tokių spalvotų senamiesčių dar ne vieną ir ne du matėm. Žodžiu, mums nepasirodė vertas dėmesio." Blemba, galvoju, tai ką mes ten veiksime ištisas keturias dienas? Na gerai, tris, nes turėjau viziją dienai išvažiuoti į Žemutinę Sileziją. Bet neišvažiavau, ir Vroclave man nei sekundės nebuvo nuobodu. Aiškiausias įrodymas, kad reikia rūpintis tik panašios patirties ir mentaliteto žmonių nuomone, o visa kita - ai... Šitas įrašas jums turbūt irgi nepatiks, jeigu ieškote informacijos apie Vroclavo naktinį gyvenimą arba gurmaniškus potyrius. Svetimuose miestuose mėgstu vaikščioti, landžioti, nuklysti, daug kartų grįžti į tas pačias vietas, atrasti mėgstamus kelius, kol svetimas miestas per trumpą laiką tampa bent truputį savu ir pažįstamu.

Kodėl Vroclavas? Nes skrydžių iš Vilniaus nedaugėja, atostogos neilgėja, užtat daugėja pliusiukų prie aplankytų must see. Akis užkliuvo už straipsnio apie penkis puikius, tačiau nepastebėtus Europos miestus, į kuriuos verta nukeliauti šiandien. Lenkija? O kodėl ne. Iš Lietuvos į Vroclavą veža "Ecolines". Kelionė naktinė. "Ecolines" masteliais keturiolika valandų yra "tik", nes, pavyzdžiui, kelionės į Prahą trukmė apie 20 valandų, o į Roterdamą apie trisdešimt, bet jeigu autobusas išvažiuotų ankti ryte ir kelionės tikslą pasiektų vėlai vakare, asmeniškai man būtų daug patogiau.

Iki Varšuvos buvo visai nieko. Suvalkai, Balstogė, pakankamai šviesu pasidairyti į tvarkingas pakeles, išgėrėme kavos ir galėjome ištiesti kojas per dvi sėdynes. Wi-fi autobuse jau kaip ir norma, nebe joks wow. Po vidurnakčio pasiekėme nykią Varšuvos "Zachodnia" stotį (dieną ji atrodė dar nykesnė), kurioje prilipo belenkiek žmonių. Sėdint miegoti sunku ir juo labiau kai aplinkui knarkia keliais balsais, todėl, kai miegas visai užlenkė, tik šiek tiek prisnūdau įkišusi galvą tarp sėdynių. Likus šimtui kilometrų iki Vroclavo, jau švintant, abi su dukra būtume mielai išgėrusios kavos, bet stiuardesė miegojo susirietusi varganiau nei keleiviai, o kadangi šita stiuardesė buvo visaip faina (ko nepasakysi apie kitas dvi, kurios lydėjo atgal), pagailo žadinti. Penktą ryto Vroclavas buvo įtartinai žvalus ir darbingas. Gauti kambarį tokiu metu (už pusę paros kainos) buvo sėkmė, kuri reiškė galimybę kelias valandas pamiegoti prieš išeinant pažindintis su miestu.
 Miestas apsimetėlis. Dukra sakė, kad jai panašus į Prahą ir Rygą, man dar į Taliną ir Berlyną. Per ilgą istoriją Vroclavas priklausė Lenkijos karalystei (Piastų dinastijai), Bohemijos karalystei,  Austrijos ir Vengrijos imperijai, Prūsijos karalystei, Vokietijai ir Trečiajam Reichui. Ir nors 1945 metais, perbraižius Europos sienas, iki paskutiniųjų nepasidavęs ir sugriautas vokiečių miestas grįžo į Lenkijos teritoriją ir buvo apgyvendintas lenkais, nenuostabu, kad kas vokiška jam nesvetima, o man, kaip žinia, labai miela. Vokiečių turistai nešiojasi kelionių vadovus su pavadinimu "Breslau". Miestas ir jo turizmo informacijos centras pilnas turistų, o penktadienio vakarą didžiulėje Turgaus aikštėje jaučiuosi kaip Vilniuje per Naujųjų sutikimą.

Daug kur centre veikia nemokamas viešasis wi-fi tinklas. Lėtas, tas tiesa - bet veikia. Nemokamai!

Pažintį su miestu visi turistai pradeda nuo Turgaus aikštės, lenkiškai Rynek, mes irgi ne išimtis. "Spalvoti namukai" daugiausia spiečiasi apie šitą aikštę, kitur senamiestyje labai daug pokarinių namų, kuriais užlopytos karo skylės. Čia kas rytą arba vakare būtinai išgerdavome kavos "Starbucks" (nuostabu, ketvirtame pagal dydį Lenkijos mieste, šimtu tūkstančių gyventojų didesniame už Vilnių, yra "Starbucks"). 

Dar Vroclave galima skaičiuoti nykštukus. Netyčia aptinki vieną, antrą, paskui truputį užsikabliuoji jų ieškodamas, trumpam. Norint rasti visus nykštukus galima nusipirkti specialų žemėlapį. Vaikams ir turistams iš tolimų kraštų daug džiaugsmo.



Vroclave nykštukų apie tris šimtus. Sako, jie atsiranda ir dingsta kada panorėję, bet aš kažkodėl netikiu tokia miesto planavimo laisve.



Miestą patogu apžiūrėti iš aukštai. Galima užkilti net į trijų bažnyčių bokštus. Pradėjome nuo Šv. Elžbietos bazilikos, aukščiausio pastato senamiestyje, kuri stovi Turgaus aikštės kampe. Bažnyčia ne iš tų, kurioms sekėsi, buvo sugriauta ir 16 amžiuje, ir per Antrąjį pasaulinį karą, degė 1976-aisiais. Bokšto išskirtinumas, kad lipti reikia siauručiukais sraigtiniais laiptais į viršų, prasilenkiant su lipančiaisiais apačion.


Šv. Marijos Magdalenos katedra miesto peizaže išsiskiria dviem bokštais be kupolų, jie nebuvo atstatyti po karo. Per vieną iš bokštų, panašesnį į užgriozdintą negyvenamo namo palėpę, turistai užlipa į bokštus jungiantį tiltuką Mostek Pokutnic. Bijantiems aukščio ir atvirų erdvių pakutena nervus. 

Trečiasis apžvalgos bokštas yra Šv. Jono Krikštytojo katedroje Ostrow Tumski rajone. Po karo irgi nei bokštų, nei paties stogo nebuvo likę, katedra iš esmės atstatyta, kaip ir daug kas kita Vroclave. Čia į bokštą kelia liftas.


Senamiestis yra Vroclavo širdis, o Ostrow Tumski salynas kitoje Oderio pusėje - jo siela.


Vroclavą tarpusavyje jungia galybė tiltų, kurie ne tokie romantiški kaip Venecijoje ir ne tokie iškilmingi kaip Budapešte, vienu žodžiu, paprastesni, bet mieli. Mano mylimiausias maršrutas būdavo pereiti Piaskowy tiltu, paskui pasukti link Tumski tilto ir grįžti Pokoju tiltu prie Nacionalinio muziejaus, ten labai graži ir sutvarkyta krantinė, visada pilna žmonių. Apskritai Vroclavas gyvena daug arčiau prie vandens nei Vilnius. O Tumski tiltas dar vadinamas meilės. Spynas pardavinėja čia pat, meilę įamžinti galima iš gana plataus asortimento.




Vroclavo universitetas puikus. Jeigu bus laiko, galima užeiti ir net užlipti kažkur į apžvalgos aikštelę.

Prie universiteto ant postamento visame gražume stovi studentas Hugo su špaga. Pagal legendą Hugo yra jaunas bajoras, kuris studijuodamas iššvaistė pinigus linksmybėms ir moterims, o kartą pragėrė ir paskutinius drabužius, todėl žmonės įdavė bent jau špagą, kad visi matytų - nors nuogas ir girtas, bet vis tiek bajoras.



Universitetas gali pasigirti nuostabia barokine bažnyčia. Man apskritai patiko, kad Vroclave bažnyčios atidarytos lankytojams, turistai gali užeiti, apsižiūrėti, fotografuoti ir palikti auką, ir tai visiškai sąžininga. Negaila nė vieno zloto, kurį įmečiau į šitoje bažnyčioje aukas rinkusio vyro krepšelį. Kaip išsižiojau įėjusi, taip ir vaikščiojau išsižiojusi ir užvertusi galvą.



Šimtmečio salė (Centennial hall) - kaip bebūtų keista, tai vienintelis miesto pastatas, įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Normalūs žmonės iki jo važiuoja tramvajumi arba plaukia laivu, o entuziastai kaip aš kelis kilometrus ten-atgal suvaikščioja. Žamiau dar vienas fantastiškas tiltas Zwierzyniecki prie Šimtmečio salės ir Zoologijos sodo.


Tą dieną Šimtmečio salėje vyko daug konferencijų, todėl centras lankytojams buvo beveik uždarytas ir apie jį negalėjau susidaryti nuomonės. Bet Šimtmečio salė laikoma vienu įspūdingiausių XX a. pradžios architektūros ir inžinerijos šedevrų Europoje, gelžbetoninės architektūros istorija. Architektas Maxas Bergas, baigta statyti 1913 m. minint Leipcigo mūšio, kuriame vokiečiai sutriuškino Napoleoną, šimtmetį. Į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą salė įtraukta 2006 metais už architekto kūrybiškumą, statinio ilgaamžiškumą ir jo multifunkcionalumą. 

Iš kitos pusės salę supa didžiuliai media fontanai, galerija ir japoniškas sodas. Tiesa, į pastarąjį nėjau, nes buvau pavargusi, o ir japoniška kultūra man nelabai įdomi.


Bet varginantis žygis paupiu iš centro pakraščių padėjo nuspręsti, ką veikti paskutinę dieną, kai 11 val. išsiregistravusios iš viešbučio ir palikusios jame saugoti lagaminą turėjome kažkur praleisti 14 valandų iki autobuso.

Plaukiojome laivu Oderio upe. Laivai išplaukia kas penkiolika minučių nuo stotelės šalia Tumski tilto.


Ne tiek daug turistų žino apie "Polinką" - Vroclavo technikos universiteto oro gondolų liniją. Už 3 zlotus galima perskristi per Oderį ir keliauti savo keliais arba (nes kitoje pusėje nelabai yra ką veikti) automate nusipirkti naują bilietą ir grįžti į universitetą, ką mes ir padarėme.


Ostrow Tumski rajone, pakeliui į katedrą, yra tokia truputį senamadiška, tikra, tai yra be vienkartinių puodelių, kavinė "Cafeterie Chic". Žvirbliai kantriai laukė įsistebeiliję į nugarą, kol suvalgysiu obuolių pyragą. Į trupinius, kuriuos numetė dukra, nereaguoja, nelygis.


Pradžioje planavome apžiūrėti miestą ir vienai dienai išvažiuoti į Žemutinę Sileziją (už brangiai, nes grupinių dienos kelionių iš Vroclavo, pigesnių nei už 75 eurus žmogui, neradau). Bet agentūrai prie kainos pridėjus degalus ir transportą kaina išaugo iki 100 eurų žmogui. Gerai, kad bent vienai iš mūsų, ir tai ne man, sveika nuovoka uždavė klausimą, ar tikrai verta. Juo labiau kad antrą dieną dukra pasigavo virusą ir daugiau laiko praleisdavo viešbutyje.

Iš Vroclavo išvažiavome pirmą valandą nakties kartu su miniomis grėsmingai tik atrodančių žmonių juodais marškinėliais su užrašais "Iron Maiden" (Vroclave vyko koncertas). Kai kurie važiavo mūsų autobusu, net iki Vilniaus.

6 komentarai:

  1. Ačiū už gražų pasakojimą. Suintrigavote aplankyti šį miestą. Esu nemažai gero apie jį girdėjusi.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Džiaugiuosi! Truputį įsimylėjau šitą miestą :).

      Panaikinti
  2. Labai gražus ir naudingas pasakojimas, kadangi liepos gale planuojame aplankyti šį miestą :) Jei reiktų rinktis vieną bažnyčios apžvalgos aikštelę, nuo kurios vaizdas jums labiausiai patiko? Labai gražios nuotraukos :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ačiū! :) Jeigu visai mažai laiko ir reikėtų rinktis tik vieną, tada, ko gero, Šv. Elžbietos bazilika, nes ji yra "čia pat" Rynek aikštėje, lipti reikia savo kojomis, bokštas kaip bokštas - visiška klasika su vaizdu į "spalvotus namukus" :). Bet nuo katedros vaizdas irgi labai gražus, kitoks, į upę. O nuo Marijos Magdalenos vaizdas paprasčiausias, bet užtat tai ne bokštas, o tiltelis, ir laiptai bokšte tokie "permatomi" :). Kaina, berods, visų vienoda, 5 zlotai. Apžvalgos aikštelė yra ir universitete, bet joje neteko būti, gal jums pavyks :).

      Panaikinti
  3. Labai gražiai rašote apie kelionę iš dukros ir mamos santykių pusės :) Smagu, kad galite taip keliauti moteriškai. Į Vraclovą planuoja važiuoti mano mama, tad labai naudingas įrašas - pasirūpinsiu, kad pamatytų visas gražias vietas, kiek tik leis jėgos apeiti ir apvažinėti. Ir tiesa, vis rašėte apie kavą.. Kiek pati esu keliavusi - kava kelionėse kažkaip visada dar skanesnė būna, ar ne? :) Man kažkaip taip būna.. O jei dar atrandu kokią naują kavą, visada stengiuos įsigyti. Grįžusi iš ilgesnės kelionės po Afriką, netgi buvau susigundžiusi kavos aparatų nuoma internetu, nes norėjosi tokios tobulos kavos, kokią ragavau ten.. :)) Na, čia jau kelionių poveikis - nauji įspūdžiai, nauji skoniai, kvapai ar net apsėdimai kaip va maniškis su kava :))

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Kol kas pakeliaujame kartu, bet ką gali žinoti, ar ilgai, nes dukrai jau tuoj dvidešimt - jos savos kelionės laukia, ir kavos mums skanios labai jau skirtingos. ;) Gerų Jums įspūdžių Vroclave!

      Panaikinti