A. Puškino muziejus Markučių dvare

2016/05/30
Toliau inspektuoju Vilniaus muziejus. Kas belieka, kai virusas paguldo trečdalį kompanijos, su kuria ruošėmės važiuoti painspektuoti Anykščių ir lajų tako. Bet gal ir gerai, nes penktadienį man nustojo patikti mašinos aušinimo sistema, bus truputį reikalų prieš kelionę su merginomis į Klaipėdą. Taigi šeštadienis buvo laisvas ir aš kažkaip atsidūriau Markučiuose.

Būkim teisingi, vasarą pats parkas neypatingai atraktyvus, kaip ir daug kur Vilniuje, kai subujojusi klevų banalybė nuskandina kitas spalvas kartu su visu kraštovaizdžiu. Ne vasara, ruduo buvo mylimiausias Puškino laikas, sakė mano rusų literatūros mokytojai (pavasario Puškinas išvis nemėgo, jam smirdėjo mėšlu, bet čia šiaip, tarp kitko, nes kai sužydi žibutės, parke netgi labai miela). Štai šitaip mes buvome prie gražiųjų Markučių tvenkinių užpraeitų metų spalį.


Taigi apie muziejų.

Vis dar neatsistebiu Vilniaus muziejų kainomis ir vilniečių polinkiu per Muziejų naktį pastovėti chaliavose eilese. Pavyzdžiui, bilietas be nuolaidų į Markučių muziejų kainavo 1,16 euro ir aš vėl, kaip ir Vladislavo Sirokomlės muziejuje, slankiojau pati sau viena. Muziejuje negalima fotografuoti. Kad ir kaip norėtųsi pasiselfinti senoviniuose venecijietiško stiliaus veidrodžiuose, na, bet negalima tai negalima.


Oficialiai muziejus vadinasi Literatūrinis A. Puškino muziejus. Pačiam Aleksandrui Puškinui skirti keli pirmieji muziejaus kambariai su paveikslais, knygomis, kūrinių ištraukomis ir t.t. ir iš Sereikiškių parko perkeltas paminklas. Tikrai pakankama ekspozicija turint omeny toloką poeto santykį su Markučiais. Nesu didelė Puškino poezijos mylėtoja, nes vaikystėje jos buvo aiškiai per daug, bet ištrauką iš "Ruslano ir Liudmilos" У лукоморья дуб зелёный mintinai prisimenu beveik visą ir dar man patiko Я памятник себе воздвиг нерукотворный / К нему не зарастет народная тропа / Вознесся выше он главою непокорной / Александрийского столпа ir t.t.
 

Kitoje namo pusėje, iš kurios prieš šimtą metų, sprendžiant pagal nuotraukas, matėsi graži neužstatyto Vilniaus panorama, yra keli pereinami memorialiniai kambariai, apstatyti prabangiais šeimininkų baldais, asmeniniais daiktais, senovinėmis knygomis, paveikslais ir marmuriniu biliardo stalu. Viename iš kambarių kabo išvaizdaus vyriškio portretas. Rusijos geležinkelių inžinierius Aleksejus Melnikovas atvyko Vilniun tiesti geležinkelio Peterburgas – Vilnius, tai jis pastatė šitą vasarnamį ir dukrai Varvarai 1875 metais ištekant už pirmojo vyro, gvardijos poručiko Vasilijaus Moškovo, padovanojo Markučius kaip kraitį. Kai su pirmuoju vyru išsiskyrusi Varvara 1883 metais tekėjo už 20 metų vyresnio Grigorijaus Puškino, jos tėvo jau nebebuvo tarp gyvųjų.  

Varvara ir Grigorijus Markučiuose nuolat apsigyveno tik 1899-aisiais, Grigorijui savo tėvo 100 metų sukakties proga nutarus valstybei parduoti paveldėtąjį Puškinų dvarą Michailovskoje. Muziejuje sužinojau, kad kurį laiką, kol vasarnamis buvo pritaikomas gyventi žiemą, mūrijamos krosnys ir pan., šeima buvo apsistojusi kitame savo valdų name dabartiniu adresu Veiverių g. 9. Paskui anas buvo parduotas (kaip ir beveik visos dvaro žemės, nes senatvėje našlė Varvara, be vyro pensijos, nelabai turėjo kitų pajamų, o dvarininkiškam gyvenimui jų reikėjo). Aišku, kad nuėjau pažiūrėti, kas ten per namas, gi visai netoli. Pakeliui beveik kaimas, namai gražūs, gatvės be asfalto ir šaligatvių, ryškiai mėlyna "vodokolonkė" Kuprioniškių g., šunys aplojo. Jaukiai taip.   

Kažkuriame muziejaus kambaryje eksponuojami du A. Puškino pomirtinės kaukės piešiniai, kuriuos nupiešė pati Varvara. Talentinga turėjo būti moteris, ir graži. Muziejuje daug jos fotografijų.

Norėtųsi kada patekti į Šv. Varvaros koplyčią, prie kurios palaidota visa šeimyna, įskaitant guvernantę prancūzę Marie Pelichet. Šalimais ten Varvara palaidojo ir šunis, "ištikimą draugą Beną, paskutinį Fankos ir Boikos palikuonį nuo 1867 m.", kursai iškeliavo į amžinos medžioklės plotus 1921 metais, bei Žučeką (Жучекъ мой! - iškalta ant paminklo), matyt, paskutinį paskutiniųjų dešimties savo gyvenimo metų draugą. Jautru.


Negaliu sakyti, kad tai mylimiausias mano muziejus, bet tikrai geras, ir apskritai Markučiuose gera, ypač kai už tvenkinių per Melnikovo tiestą gelžkelį dunda traukiniai.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą