Sarajevas. Archyviniai fb užrašai apie olimpinį miestą, kuriame daug baltų kapinių

2016/04/24

Balandį feisbukas ėmė reguliariai priminti 2011 m. postus apie Sarajevą. Būna šalių ir miestų, kur atvažiuoji užsidėti pliusiuko ir ačiū viso gero, o dėl kitų susvaigsti bemaž iki balsavimo per Euroviziją lygio ir viską prisimeni ryškiai lyg vakar. Nors ne, su Bosnija ir Balkanais nutiko atvirkščiai, pradžioje buvo serbų "Lane moje" ir to paties Zeljko Joksimoviciaus Bosnijai parašyta "Lejla", o dar anksčiau Budapešte Markovičiaus orkestro koncertas, ir taip toliau, kol prieš penkerius metus su kolegomis pietaujant ir man eilinį kartą įsisvaigus Tadas paklausė, kodėl man pagaliau nenuvažiavus į tą Sarajevą. Tikrai, kodėl?
Viešbutis, kurį rezervavausi Sarajeve, vadinasi Latinski most - stovi prie pat garsiojo tilto, ant kurio nelaimingasis Francas Ferdinandas tapo pretekstu pirmajam pasauliniam karui. 

Ryškiai geltonas klasikinis trijų žvaigždučių viešbutukas. Atrodė, kad personalas susijęs giminystės ryšiais. Buvau nustebusi, kad vėlai vakare oro uoste mane pasitiko dviese, mergina su vaikinu (gal koks pasimatymas mano pretekstu) - mokama paslauga, bet kai atėjo laikas susimokėti už pervežimą, tik numojo ranka. Gavau wifi kodą ir dvivietį numerį su langu į upės pusę. Rytais virdavo nepaprastai skanią kavą. Kasdien po daug kartų vaikščiojau pro tą vietą kitoje tilto pusėje, kur 1914 m. birželio 28 d. studentas Gavrilas Principas nušovė Austrijos-Vengrijos sosto įpėdinį ir jo žmoną.  

Bosnijos pasienietis į mano pasą žvelgė su tokiu pat klausimu akyse, kaip Vienos oro uosto patikros darbuotoja į raides SJJ mano biliete. Po pat viešbučio langais teka Miljacka, netoliese šviečia Gazi Husrev Bey mečetės minaretas, ir į kalną kylantis Sarajevas.

Kai jau nusipirkau bilietus ir užsisakiau Sarajeve viešbutį, aplinka pradėjo grūzinti saugumo klausimais. Ir po tiekos metų Bosnija pirmiausia asocijuojasi su karu. Kad metais anksčiau viena pati buvau pėsčiomis išmaišiusi dešimtis Stambulo kilometrų, o dar anksčiau kartu su dešimtmete dukra dviese vakare prašukavome Gare du Nord rajoną Paryžiuje, iš nežinojimo, na, ir kas. 

Bosnijos turizmo asociacijos informacija, FAQ:
5. As a lone or female traveler, am I safe at night?
BiH is one of the safest countries in Europe. Independent female travellers here have little or no problems. <...> Violent crimes against foreigners are almost non-existent in the country.

Jau tas little. Sarajevas nešvietė šypsenomis, žmonės buvo veikiau santūrūs, gal šiek tiek susirūpinę, daug kas apsirengę juodai, nemažai karo suluošintų žmonių. Nežinau, kaip dabar, bet prieš 5 metus labai jautėsi skirtumas tarp prakutusios ir ES pinigus gaunančios Lietuvos ir jų, gyvenančių kaip Lietuva kokiais 1993 metais.

Bosnijos televizija gatvėje norėjo pakalbinti mane kažkokiu klausimu (gaila, nesupratau). Gal aš tikrai panaši į Balkanų gyventoją? Kol kas tik vienas žmogus, pagal aprangą kaip ir imamas, vos išėjęs iš mečetės ir užmatęs mane besirenkančią, katruo keliu pasukti, iškart angliškai pasisiūlė padėti ir paklausė, iš kur aš. Žmonės čia atrodo nerealiai ramūs ir draugiški.

Sarajevo autobusų stotyje, laukdama autobuso į Mostarą, zonoje, kur galima patekti tik su bilietais, tapau dalyve jautrios ir pas mus neįsivaizduojamos scenos, kai viena moteriškė benamei kalei nupirko gabalą kažkokio bureko su sūriu, o paskui visi autobusųlaukiantieji su nekantrumu laukėme, teiksis / išdrįs anoji ėsti ar ne. Dideliam visų mūsų džiaugsmui (nė kiek neperdedu, beveik su plojimais) šuva sočiai papusryčiavo.

"There are still many minefields and unexploded ordnances in the Sarajevo area and its surrounding suburbs. Never go into damaged buildings and always stick to paved surfaces avoiding grassy hills that surround the city". Kokios dar Europos šalies sostinės turistiniame gide galima rasti instrukcijas, kaip neužlipti ant minų? 

Ką befotografuotum Sarajeve, į objektyvą dažniausiai papuola arba miestą supančios kalvos, kuriose nepatariama žengti ant žolės, minaretai, arba kapinės, visur - ant kalvų, skveruose, uždaruose mečečių kiemeliuose, aplink Sarajevo olimpinį stadioną.

1992 m. serbų armijos pradėta Sarajevo apgultis truko beveik ketverius metus. Miestas, kurį ketverius metus iš visų pusių supo kalnai su snaiperiais. Nuo jų kulkų ir artilerijos sviedinių mieste žuvo apie 11 tūkstančių žmonių. Pačiame patogios Europos vidury prižiūrint JT pajėgų kariams. Populiariausi suvenyrai Sarajeve dabar blokados žemėlapiai ir tušinukai bei raktų pakabukai iš kulkų.

Sarajevas baltuoja kapinėmis ir skauda sušaudytomis sienomis. Ypač žiauru matyti sunykusį olimpinį stadioną (jis buvo pirma mano Sarajeve aplankyta vieta), kuris irgi tapo įvairių konfesijų miesto gyventojų kapinėmis.










 


 






Ir keli vaizdai iš Mostaro, į kurį iš Sarajevo nuvažiavau maršrutiniu autobusu. Nemanau, kad jame buvo galima rūkyti keleiviams, bet vairuotojas karts nuo karto cigaretę užtraukdavo. Pagrindinis turistų traukos objektas Mostare yra 1566 metais turkų pastatytas tiltas per Neretvos upę, vadinamas Osmanų inžinerijos šedevru. Vietos kroatų armijos sugriautas 1993 metais, bet po vienuolikos metų vėl atidarytas lankymui. "Never forget 1993", rašo lentoje prie tilto. Pakeliui pasitaikė Mostaro Koski Mehmed Pasa mečetė, į kurią ne tik galima užeiti iki atitvertos ribos, bet ir užlipti į minaretą, nuo kurio viršaus atsiveria nerealus vaizdas į miestą, Neretvą ir tiltą.







Komentarų nėra:

Rašyti komentarą