Pages

2016/04/28

Open House Vilnius 2016 atradimai

Nemokamų renginių Vilniuje pakanka, todėl net ir dovanojamam arkliui pradėjau žiūrėti į dantis, ypač po pasistumdymų pernai Kultūros naktyje. Bet tai ne apie "Open House Vilnius".

Šiųmetiniam atviros architektūros savaitgaliui ruošiausi atsakingai ir pagal galimybes sekiau sąrašus, bet daugumos registracijų vis tiek nepagavau. Pasisekė su Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia ir bernardinių vienuolynu,  nes turbūt pataikiau tuo metu, kai tik tik įdėjo registracijos formą. Iš viso planavau aplankyti kokius septynis ar aštuonis pastatus, įskaitant Minties gimnaziją (registravausi, bet ji vėliau iš sąrašo dingo) ir kino teatrą "Lietuva" (prie jo šeštadienį apie pusę pirmos neaptikau jokių gyvybės pėdsakų, todėl teko nurašyti į pažinimo praradimus). 

Šeštadienį popiet gal ir buvo nepatenkintų dėl ilgų eilių į pastatus be išankstinės registracijos, bet asmeniškai aš su tuo nesusidūriau. Organizacija ir grupių valdymas patiko (ir taip, aš moku planuoti savo laiką). Pasisekė ir dėl kokybės. Keturias iš šešių  ekskursijų vedė po du žmones, papildydami vienas kitą. Dar norisi paminėti mentorių bei savanorių entuziazmą, kai su šypsena kas dešimt sekundžių kartoja "šita grupė jau pilna, kita už pusvalandžio, ateikite penkiolika minučių anksčiau, ne, iš anksto neregistruojame, lipdukus duosime, kai šita grupė įeis į vidų". Gerai jau turėti lipduką ir būti užsiėmus vietą ant laiptukų (čia aš apie Mažąjį teatrą), nors iš tiesų tai jokio skirtumo, kelinta pateksiu į vidų, svarbiausia užsilipinti magiškąjį lipduką ir laukti, gi vis tiek niekur nenuskubėsi, o po penkto objekto norisi tik į lovą.

Į Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčią ir vienuolyną registravausi ne dėl jokios architektūros, o svaigdama dėl "Silva Rerum" fikcijų ir norėdama pamatyti plačiajai visuomenei paprastai neprieinamas patalpas. Renesensinė bažnyčia ir vienuolynas XVII a. pradžioje pastatyti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanclerio Leono Sapiegos iniciatyva. Tai Sapiegų šeimos mauzoliejus. Aišku, iškart dairiausi, kurioje vietoje Uršulė Norvaišaitė galėjo apturėti savo slaptą pasimatymą. Vienuolyno pirmame aukšte buvo bendro naudojimo patalpos, o antrame celės, kuriose gyvendavo iki 30 seserų. Seserys bernardinės buvo priėmusios griežtą klauzūrą ir vienuolyno patalpas galėjo palikti tik karo, maro ar gaisro metu. Toks force majeure nutiko per kruviną rusų antpuolį 1655 metais, kai dauguma sesių spėjo pabėgti ir pasislėpti, bet trys likusios buvo nukankintos, viena iš jų - Dorotėja Siedleščinska, vėliau paskelbta palaimintąja.

Per šią angą sienoje tarp vienuolyno ir bažnyčios seserys priimdavo komuniją
Tais laikais langai išėjo į sodą, kuris sunaikintas rusų armijos poreikiams XIX a tiesiant dabartinę Maironio gatvę

Gražiausia patalpa - buvęs vienuolyno refektoriumas, arba valgomasis, kurio lubas puošia Leono Sapiegos herbas

Vienas didžiausių Vilniaus kaminų (aka ex Finastos virtuvė)

Seniausia vienuolyno ansamblio dalis prieš vienuolyną priklausė Valavičių rūmams. Įėjus į patalpą buvo juntamas degėsių kvapas, nes čia priglaustos iš sudegusios Ceikinių bažnyčios Ignalinos rajone išgelbėtos vertybės (išnešė tik prieš "Open House" renginius). Sunykęs kryžius, kurio laukia restauracija, irgi iš kažkurios kaimo bažnytėlės.

Tuoj po šitos ekskursijos sparčiu tempu spėjau nueiti į 11 val. ekskursiją Rusų dramos teatre. Teatras rengiamas rekonstrucijai ir jau po keleto metų jame nebeturėtų likti tos dvasios, kurios dėka teatras imitavo XX amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžią filmuojant "Emiliją iš Laisvės alėjos".

Tai pirmasis Lietuvoje specialiai teatrui skirtas pastatas (1913 m.), tuomet labai didelis, pastatytas praktiškai užmiestyje, Pohuliankoje. Pastate sumaišytas ne vienas stilius, iš jų labiausiai atmintin įstrigo pavadinimas "Krokuvos renesansas". Per šimtą metų pastate skirtingu laiku glaudėsi beveik visi Vilniaus teatrai, o rusų dramos atsikraustė "laikinai", kol bus rekonstruojamos jo tikrosios patalpos Jogailos gatvėje, kurios 1999 metais buvo nugriautos ir jų vietoje pastatyta mano darbo vieta "Verslo centras 2000". Ratas užsidaro. "Veidukai" kaukės ant teatro  fasado - nuo ano nugriauto pastato. 

Teatro interjeras labai skurdus. Vienintelė prabangi detalė - šviestuvas, kurį, prireikus pakeisti lemputes, nuleidžia žemyn

Buvome prezidentinėje ložėje, kurion į spektaklius bilietų neparduoda, ji rezervuota svečiams ir darbuotojams. Taip pat ir į viršutines ložes neparduoda į spektaklius, nes iš to viršaus nelabai kas matosi. Apskritai vos teatrą pastačius pasimatė ir neprotingai suprojektuoti dalykai. Pavyzdžiui, nenormaliai aukšti balkonai su 1,1 m aukščio turėklais ir labai aukšta scena, reikalavusi dvigubai daugiau dekoracijų nei įprasta. Tarpukariu teatre buvo atlikta stipri rekonstrukcija, scena pastumta žiūrovų link, dėl to šoninės ložės liko virš scenos ir dabar naudojamos tik apšvietimui. 1925 metais po rekonstrukcijos tai buvo didžiausia scena Lenkijoje. 

Viršutiniuose balkonuose, centre matyti prezidentinė ložė



Taip, paskutinės nuotraukos irgi iš teatro. Po vestibiuliu yra slėptuvė (šaltojo karo palikimas bombardavimo atvejui) su metalinėmis durimis, dujokaukėmis, krūvomis knygų, po kurias magėjo pasirausti, dirbtinėmis gėlėmis, būriais juodų paukščių bei radiacijos skaičiavimo lentele.

Išėjusi iš teatro apžiūrėjau naują namą kaimynystėje J. Basanavičiaus gatvėje, kuris man buvo įdomus kaip vienintelis gražus naujos statybos namas centrinėje miesto dalyje. Buvome užvesti į į porą mansardinių butų, vienas su vaizdu į senamiestį ir į parką, kurį esą žada sutvarkyti. Tikrai įspūdinga.



Ekskursijoje dalyvavo dvi architektūrą išmanančios ponios, kurioms kilo klausimas-įtarimas, kaip architektui pavyko suderinti toookius langus (kur iki pat grindų, su vaizdu į parką (ir kaip juos išvalyti)). Pastarasis klausimas aktualus ir man, nes mano bute yra panašus langas, dėl ko pavasariais nežinomam mano namo architektui norisi įteikti šluostę ir tegul pats plauna, ką sukūrė.  

Vilniaus mažasis teatras mano didžioji meilė, taigi negalėjau nepažiūrėti, kas jos užkulisiuose. Kažkam kilo klausimas, ar čia veikė Vilniaus centrinis gastronomas, tai atsakymas ne, kitame pastate šalia. Pastatą suprojektavo tas pats architektas Konstantinas Korojedovas, kuris projektavo ir Vilniaus filharmoniją. Kadangi į spektaklius paprastai ateinu prieš 5 minutes įskaitant suvaikščojimą į tualetą, nežinojau, kad prieš spektaklius ir per pertraukas veikia kavinė "Bristol".


Antro aukšto fojė už veidrodžių yra "slaptos" tarnybinės patalpos, vienoje iš kurių "paslėpta" pagrindinio fasado stiklo blokelių siena


Stiklo blokelių lubos unikalios, tokios visoje Europoje išlikusios tik dvejos – VMT ir Prahoje

Kiemo pusėje prie pastato pristatytas stiklinis koridorius, kad aktoriai spektaklio metu galėtų patekti į darbines patalpas, nes Mažasis teatras turi vieną didelį trūkumą - patalpas tik iš vienos pusės

Į modernistinį namą A. Jakšto gatvėje sąraše atkreipiau dėmesį, nes kartais A. Jakšto gatve einu į darbą ir dėmesį į šitą pastatą atkreipiau gyvai. Tai buvo gyvenamasis "priedas" kaimyninio didelio pastato (kur su vaistinės gyvate ant sienos) darbuotojams. Laiptinės lango stiklas, be kita ko, senas, originalus. Užėjome taip pat ir į butą, kurį nuomojasi juvelyro Silvijaus Martinėlio šeima. Aš bute diskretiškai nefografavau, bet štai žurnalistų fotoreportažas iš namo ir juvelyro dirbtuvių, kurios įrengtos buvusiame garaže - iš tiesų išskirtinis butas

Sekmadienį keliolika minučių teko laukti gyvoje eilėje į Vileišių rūmus.

Vileišių rūmai (architektas Augustas Kleinas). Šiuo metu rūmų ansamblyje įsikūręs Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. Iš dešinės eina didžiulė ankstesnė grupė

Vileišių ansamblis savo neobaroku dera prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios, nors tarp pradinių sumanymų būta ir neoklasicistinio. Petras Vileišis  - be galo inovatyvus ir finansiškai daug sau leisti galėjęs žmogus, todėl jo name buvo elektros generatorius, liftas patiekalams kelti iš virtuvės į valgomąjį ir net pirmasis Vilniuje, jei tikėtume gidais, vandeniu nuleidžiamas unitazas.



Mano labiausiai laukta ekskursijos dalis buvo neparadinėje palėpėje. Pasakojo, kad bibliotekininkas Pranas Razmukas, geroji rūmų dvasia, kuris labai ilgai iki mirties gyveno viename iš komplekso kambarių ir kas vakarą apeidavo ir sužiūrėdavo, ar viskas tvarkoje, prieš mirtį atskleidė, kur, pasak jo, yra slėptuvė su Lietuvos Nepriklausomybės aktu. Per rekonstrukciją trečiame aukšte rado tą ertmę su visokiais kitokiais dokumentais ir aktais, bet vasario 16-osios akto tarp jų nebuvo.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

Copyright @ Dasein. Blog Design by KotrynaBassDesign