Pages

2016/02/14

Vilniaus vietos pagal Silva Rerum. Pirmoji ekskursija

Čia istorija apie pernykštę kelionę į Milkantus ir šiokia tokia instrukcija, kaip patekti prie ežero, jeigu išeis nusibelsti į Telšių rajono užkampį. O į ekskursiją pagal pirmą knygą pernai pavasarį netilpome, todėl net nustebau, kad šiuokart pavyko užsiregistruoti įtartinai lengvai. Išvis ekskursijoje dalyvavo tik vienuolika žmonių (matyt, dar ne sezonas), iš jų dešimt moterų ir vienas vyras. Maždaug tokio santykio ir tikėjausi, nes pirmoji dalis sukasi apie Joną Kirdėjų Birontą ir nieko nepadarysi, moterys mane supras :-).


Kurie miestiečiai, meno ir architektūros kūriniai įkvėpė romano siužetą, kodėl autorė Birontą apgyvendino būtent Stiklių gatvėje, kas buvo jo studentiškos gaujos prototipai, ką apskritai reiškia Birontas ir kas sieja "Silva Rerum" su Česlovu Milošu ir Ričardu Gaveliu - tai apie šituos dalykus nerašysiu, tegu lieka ekskusijos "razinkų". Patiko ir maršrutas, ir gidas, kurio entuziazmo užteko abiem valandoms, nors jam aiškiai šalo rankos, nes vaikščiojo be pirštinių ir su knyga rankose.

Pradėjome nuo katedros varpinės bokšto. Bandome įsijausti į XVII amžių - patrankų liejykla už dabartinės Vrublevskių bibliotekos, dvokiantis raudonųjų žibintų kvartalas prie Marijos Magdalietės vartų už tuomet jau beužsitraukiančios tikrosios Vilnios vagos maždaug tarp dabartinių "Kempinski" ir "Amberton". Pradėdami nuo romano pabaigos, užsukome į katedrą. 1667 Viešpaties metais po rusų tvano ji išgrobta ir griuvėsiuose, Šv. Kazimiero palaikai dar turbūt negrąžinti iš Sapiegų rezidencijos Rožane, kur buvo išvežti gelbėjant nuo kazokų, pati koplyčia remontuojama. Pasėdėjome užvertę galvas į kupolą, klausydami vieno sakinio ištraukos.

Kazimieras savo žodį ištesėjo kitą dieną, kai liudijo tuokiantis Jonui Kirdėjui ir Uršulei: pusiau slapta, nes nebuvo laiko nei užsakams, nei iškilmėms, ir Uršulė griežtai atsisakė eiti į bet kokio vienuolyno bažnyčią, kad jos koja daugiau neperžengtų jokio vienuolyno slenksčio, todėl apvesdinti juos teko andainykščiam mirą iš po skverno pardavinėjusiam Katedros kanauninkui, senam Bironto pažįstamui, ir jis juos labai tyliai sutuokė vis dar neatstatytoje šventojo Kazimiero koplyčioje, tarp griuvėsių, Salvadoro apraizgytų pastolių ir gausybės kibirų, į kuriuos aidžiai pro kiauro kupolo aukštybes tiško rimstančio lietaus lašai, nuo sienų gabalais luposi ir tyliai biro tinkas nuo maskvėnų suniokotų Peterio Dankertso freskų, į kurias giliai susimąstęs žiūrėjo sėdėdamas ceremonijoje jo buvęs bičiulis Jonas Delamarsas, mat tai jo naujai sužadėtinei teko liudyti kartu su Kazimieru, kadangi susigriebus gana gėdingai paaiškėjo, kad nei jaunasis, nei jaunosios brolis Vilniuje neturi nė vienos moteriškosios lyties pažįstamos, neminint būsimosios Delamarsienės, kuri nebūtų paleistuvė ar su kuria Jonas Kirdėjus nebūtų turėjęs nuodėmingų ryšių, o visos nuotakos pažįstamos moterys buvo už vienuolyno mūrų; 
Visai valentiniškas įrašas išeina. 

Katedroje Tomas pasakojo apie Sapiegų madoną ir jos naudojimą vienuolyno vyresniosios Konstancijos Sokolinskaitės "ryšių su visuomene kampanijoje". Prie vienuolyno ir nuėjome.

Neseniai, naršydama vz.lt, štai ką radau - prašom, Vilniaus arkivyskupijos ekonomo tarnybos informacija apie galimybę išsinuomoti renesanso stiliaus biuro erdves, kuriose anksčiau buvo įsikūręs bankas "Finasta": "Šis vienuolyno ansamblis ypatingas savo nepakartojama istorija, glaudžiai susijusia su garsia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės magnatų Sapiegų gimine. Restauruotose vienuolyno celėse – atidengti subtilūs ornamentinės sieninės tapybos fragmentai. Rytinio korpuso pietiniame kampe didžiausia ir puošniausia vienuolyno patalpa, kurios lubos dekoruotos Sapiegų gimės herbais, – tai refektoriumas – vienuolyno valgomasis. Nors vienuolyno istorijoje netrūko dramatiškų įvykių ir atsinaujinimo periodų, Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios ir vienuolyno pastatas išorėje nuo XVII a. pradžios nedaug tepasikeitė. Tai retas išlikęs Vilniaus renesansinės architektūros pavyzdys, kurio struktūroje ir dekoro formose įžvelgiama tiek praeinančios gotikos, tiek Lietuvą pasiekusio manierizmo įtaka."

Kažkodėl nepaminėjo, kad tai Uršulės Norvaišaitės ir Teresėlės Bartaševičiūtės vienuolynas iš "Silva Rerum". Kol buvusio vienuolyno patalpos nuomojamos biurams ir neteko girdėti, kad priimtų pavienius literatūros mylėtojus, tai ačiū už nuotraukas.

Siaurais skersgatviais iš miesto sprunkanti šeima neišvengė tik vieno - kelio ugnies siaubiama gatve, pro Šventojo Arkangelo Mykolo bažnyčią vedančią link Bernardinų vartų, pro kuriuos buvo nutarta palikti miestą. Jie neišvydo šlykščiai išniekinto bažnyčios altoriaus, kuriame palengva plėnijo padegtas Švenčiausiosios Panelės paveikslas, ir iš rūsio karstų išvilktų kunigaikščių Sapiegų palaikų, kuriems, nesugebėję nuo suragėjusių pirštų nutraukti brangakmeniais nusagstytų žiedų, paprasčiausiai nukapojo plaštakas, tačiau pamatė kai ką šviežesnio. 

Dabartinės Maironio gatvės 1655 metais ir mintyse nebuvo, o kelias, kuriuo iš Vilniaus į Milkantus bėgo Norvaišos, turėjo eiti nuo Šv. Mykolo gatvės palei Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios tvorą, virš kurios ant baslio kazokai pamovė nukankintą Elžbietos antros eilės tetą klarisių abatę Dorotą iš Siedleščinskių. Dabartinė tvora pastatyta vėliau, apie 1869-1870 metus, tiesiant Maironio gatvę, todėl nereikia šiurpintis. Nuo vartų bandėme skaičiuoti žingsnius iki sankryžos su Pilies gatve, kuri XVII a. atrodė kažkaip visai kitaip ir kažkur čia stovėjo prancūzo Jono Delamarso namai.


Beveik matau, kaip šalia bromos stovinčiam Kazimierui, kuriam nelaiku suka pilvą nuo nevirinto Vilniaus vandens, netikėtai į kaktą atskrieja obuolio graužtas, o priešingoje gatvės pusėje, nusvarinęs vieną basą koją nuo ponios profesorienės miegamojo palangės mano alma mater antrame aukšte, prasagstytais ir išsipešusiais marškiniais sėdi Jonas Kirdėjus.

Toliau Skapo gatve, sustodami prie dabartinio VU Filosofijos fakulteto, kur buvo studentų bendrabučiai, nuėjome prie universiteto. Į kiemelius nesukome, tik prie bibliotekos. Tomas paklausė, ar prisimename, kokios spalvos romane buvo Šv. Jonų bažnyčia. Mano draugė Jolanta prisiminė, kad raudona, o aš ne. Pietinis gotikinis portalas (kuris atidengtas bažnyčios šoninio įėjimo prieangyje, einant iš Šv. Jono gatvės), primena, kad bažnyčia buvo pastatyta ankstyvosios gotikos laikotarpiu. Tai buvo trijų navų, halės tipo pastatas su trejais portalais, smailiaarkiais langais, bažnyčios skliautai rėmėsi į aštuoniabriaunius piliorius. XVI a. bažnyčios vakarinis fasadas įgavo renesansines formas. Jėzuitai bažnyčią perstatė: pailgino rytų kryptimi, pastatė mūrinę varpinę. Įrengė naujas koplyčias su altoriais, kaip Dievo Kūno koplyčią, koplyčias: studentų mažajai, vidutinei ir didžiajai kongregacijoms. XVII a. pr. už didžiojo altoriaus įrengtas Loreto Švč. Mergelės Marijos altorius su Loreto Švč. M. Marijos skulptūra, sukurta Italijoje ir atvežta į Lietuvą 1647 metais (iš www.jonai.lt). Būtų visai įdomu pamatyti kokį gotikinės bažnyčios atvaizdą. 

Jonas Kirdėjus Birontas gyveno dailiame bute Stiklių gatvėje, į kurį tiesiogiai iš bromos vedė laiptai su pusiau dengta galerija. Iš tiesų namas su dengta galerija yra Rotušės aikštės kieme, bet jei jau reikėjo apgyvendinti Birontą Stiklių gatvėje, tai įėjimas iš jos. Vienu žodžiu, literatūrinė abrakadabra - kiemai vienas šalia kito, ekskursijos metu buvome abiejuose, o baigėme prie Barbakano, žinoma, istorijomis apie Vilniaus baziliską.

Kai po ekskursijos sugalvojome išgerti kavos, laisvą staliuką radome tik trečioje vietoje, užtat priešais buvusį benediktinių vienuolyną, į kurį nepateko Uršulė.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

Copyright @ Dasein. Blog Design by KotrynaBassDesign