Pages

2016/02/07

Šeštadienis, varpinė ir katedros požemiai

Kai pagalvoji, tai į varpinę lipau trečią kartą, o į katedros požemius leidausi ketvirtą (apie trečią lankymąsi rašiau pernai, tikrai, beveik kaip į darbą vaikštau, reikės padaryti pertrauką). Šį kartą nieko labai nauja nesitikėjau, bet praleidome pora smagių valandų.

Nusipirkome bendrus bilietus į du pasirinktus objektus ir į varpinę lipome prieš ekskursiją, nes turėjome susisukti iki pusės penkių. Gaila, bet varpinės varpai pabuvimą tarp dviejų skambėjimų dovanoja, pasirodo, tik kartą per dieną - lygiai penktą. Trečią buvo tik trys dinnnn, bet irgi pakankamai įspūdingi, kad pritūptume. O diena skaidri, beveik pavasariškai vėjuota, išankstines komercines Užgavėnes šventęs Gedimino prospektas gerokai padirbėjo žiemos išvarymo klausimu.
 


Nusileidusios nuo varpinės, iškart prisijungėme prie būrelio 15:30.

Žinoma, jeigu yra galimybė, verta užsisakyti atskirą ekskursiją. Tai kainuoja daugiau, bet tuomet gidų nespaudžia griežti valandos rėmai kaip kad reguliarioje grupinėje, atitinkamai gidai gali ilgiau pasakoti. Šiuokart man vis knietėjo ką nors pridurti ar pasitikslinti, "nes gi žinau", kurgi ne, ketvirtą kartą jau čia, bet stengiausi gidei nekiaulinti ir tik savoms tyliai šį tą "papildomo" pašnibždėdavau kontrabandiniu būdu.

Ta vieta katedroje, kur 1931 metais rado perlaidotus trejus karališkuosius palaikus, suvirpina gidų balsus. Gidė pasakojo, kad tai vieninteliai atpažinti palaikai iš daugelio čia palaidotųjų. Prie kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio palaikų rasti du žiedai ir geležinis kardas, Elžbieta Habsburgaitė palaidota su gausiais papuošalais ir Habsburgų herbu, o Barboros Radvilaitės karste, papuoštame auksiniu kryžiumi su brangakmeniais, rasta sidabrinė paauksuota karūna, sidabrinis skeptras, auksinis obuolys sukryžiumi, ilga auksinė grandinėlė ant mirusios kaklo, o ant pirštų – trys auksiniai žiedai, kurių vienas su dviem deimantais, o kitas inkrustuotas juodu emaliu, su briliantu, smaragdu ir žirnio didumo rubinu.
 
 
Karališkieji lobiai su visomis karūnomis dingo Antrojo pasaulinio karo metais. Pasak mūsų gidės, yra viltis, kad gal nedingę negrįžtamai, galbūt 1939 metų rugsėjį paslėpti toje pačioje katedroje. Gal atsiras, lygiai kaip 1985 metais buvo rastas sienoje įmūrytas Vilniaus katedros lobynas. 

Didžiausioje Kapitulos kriptoje, be visokių man mažiau įdomių eksponatų, tokių kaip plytos ir pan., demonstruojama labai vertinga miniatiūrinė XIV a. (!) pabaigos sidabrinė 2 cm angeliuko statulėlė. Manoma, kad tai buvusio relikvijoriaus kojelė. Pats relekvijorius neišliko, bet specialiai prieš metus sukurta trimatė holograma atkuria galimą jo vaizdą (ir traukia akį daug labiau nei pati kojelė).


Dar yra siena su animuotais voratinkliais ir krintančiomis plytomis. Animacija čia ir mauzoliejuje įtartinai panaši į ankstesnių metų kalėdines projekcijas ant katedros sienos. Skonio reikalas, žinoma, bet man toks popsinis pataikavimas turistams, švelniai tariant, ne prie širdies.

Vyskupų kriptoje šimtmečiais buvo laidojami Vilniaus vyskupai, tarp jų ir Ignas Jokūbas Masalskis. Vyskupų kriptoje 1991 m. palaidotas Vilniaus arkivyskupas Julijonas Steponavičius, bet jau po metų jis buvo perlaidotas Tremtinių koplyčioje. Juo labiau dabar, kai pusė katedros požemių yra ištisas turistinis maršrutas, Vyskupų kriptą sunku būtų pavadinti laidojimui tinkama vieta.

Valdovų mauzoliejus pusiau įrengtas po po Šv. Kazimiero koplyčia, kurioje ilsisi šventojo Lietuvos globėjo relikvijos, o požemiuose atgulęs jo brolis didysis kunigaikštis Aleksandras, vienintelis iš bendrų Lenkijos ir Lietuvos valdovų palaidotas Vilniaus katedroje. Mauzoliejus jau trečioji jo ir abiejų Žygimantienių palaidojimo vieta. Visada ilgiausiai stovime prie Barboros, kiek trumpiau prie Elžbietos, o Aleksandrui dėmesio palyginti nedaug, o be reikalo, nes iš jo meilės istorijos išeitų ne prastesnis romanas. Jo vedybos su Maskvos didžiojo kunigaikščio Ivano III dukterimi Elena turėjo būti politinės, tačiau įvyko meilė, nepaisiusi politinių žaidimų ir dvarų intrigų. Abu krikščionys, bet dėl skirtingų tikėjimų dukart prisiekė prieš Dievą ir po mirties negalėjo būti palaidoti kartu. 

Likimo ironija - Žygimantas Augustas norėjo laidotis Vilniuje, bet jo niekas neklausė, kaip anksčiau niekas neklausė ir jo dėdės Aleksandro Jogailaičio, tik anas norėjo būti palaidotas Krokuvoje.  


Išėjusios iš požemių dar trumpam užsukome į Šv. Kazimiero koplyčią. Visame katedros klasicizme jos barokas man labai labai.  

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

Copyright @ Dasein. Blog Design by KotrynaBassDesign