Žygių sezono atidarymas. Rokantiškių piliavietė ir Strielčiukų žygtakis

2015/09/29
Po vasaros pertraukos ir trijų tinginystės sekmadienių pradėjau savo rudeninį pėsčiųjų žygių sezoną. Keliautojų klubas, su kuriuo dažniausiai žygiuoju, tomis dienomis dalyvavo atidarant du naujas žygių takus Pavilnių regioniniame parke, Strielčiukų ir Ribiškių, o taip nesinorėjo stumtis būryje, kad neužliptų ant kojų ar neužkabintų šiaurietiška lazda, todėl sekmadienį kavą begerdama sumąsčiau išbandyti išvakarėse naujai atidarytus Strielčiukus. Paskambinau draugei, sakau - varom, ten šiandien tuščia, nes visi Ribiškėse.

Suintrigavo, kad Strielčiukų žygtakis prasideda prie Rokantiškių piliavietės, kuri kartais pavadinama piliakalniu, bet Rokantiškių piliavietė ir piliakalnis visai ne tas pats. Apie konfūzą su piliakalniu vėliau, o apie piliavietę googlindama atradau, kad Rokantiškių pilis yra viena iš seniausių Lietuvoje, kunigaikščio Alšio pasak metraščių pastatyta XII a., priklausiusi garsioms giminėms, net pačiai Bonai Sforcai ir Žygimantui Augustui, o paskutiniai savininkai buvo Pacai, vienas iš Pacų puošnioje renesansinės Rokantiškių pilies rezidencijoje priiminėjo Lietuvos ir Lenkijos valdovą Vladislovą Vazą.


Nuotrauka iš: http://arena.lviv.ua/ru/castles_of_Ukraine_photos_birds_eye . Nuostabios Ukrainos pilių nuotraukos iš paukščio skrydžio

Tai renesansinė Sviržo pilis Vakarų Ukrainoje. Sako, Rokantiškių buvo labai panaši. Įdedu aiškumo dėlei, nes kai be pilių įsivaizdavimo, tai tie piliakalniai gana vienodi.

Prieš keletą metų, kol vyko kasinėjimai, buvo galima gyvai pamatyti likučius pilies po to, kai ją XVII a. sugriovė Maskvos kariuomenė, o paskui griovimo darbus užbaigė ūkiški kaimynai. Parko tinklalapyje senoka informacija ir galima pagalvoti, kad kasinėjimai tebevyksta, nors archeologinės vertybės nuo tam tikrų visuomenės sluoksnių jau kuris laikas saugiai paslėptos po žeme. Aišku, norėtųsi, kad būtų galimybė apžiūrėti griuvėsius po stogu ir su apsauga, kaip Dubingiuose, bet yra kaip yra.

Aiški nuoroda prie Stepono Batoro gatvės, gerai įrengti takai, yra informacinė lenta, puikiai sutvarkyta kalno viršūnė. Nuo viršaus atsiveria gana mielas, koks begali būti, vaizdas į geležinkelį ir Naująją Vilnią.



Strielčiukų trasa prasideda pietinėje pusėje, kur pagal planą buvo įvažiavimas į pilį. Patiko, kad ji aiškiai pažymėta. Tiesa, nei su strielčiukais, nei su kitokiais kariais žygtakis nieko bendra neturi ir kad būtų labai gražus ar kuo išskirtinis - nepasakyčiau. Galima pasirinkti ilgesnį 3,5 km ratą arba trumpesnį, pustrečio kilometro, su kuriuo nelabai yra ką veikti, todėl ėjome ilgesnį. Atgal takas nutiestas palei geležinkelį - tai man irgi patiko, nes tiesiog smagu žiūrėti į traukinius - ir baigiasi ties didžiuoju pilies kalno šlaitu.

Prieš grįždamos namo norėjome pamatyti ir Rokantiškių piliakalnį. Navigacija ir žemėlapiai klaidino. Išbraidėme pievas palei Murlę ir iki J. Cicėno gatvės. Didžiai sudominome vietos šunis. Bandėme pagalbos prašytis poros vietinių moterų, bet jos susipainiojo ir vos negrąžino mūsų atgal prie piliavietės. Vienu žodžiu, tuokart nežinodamos, kad ieškoti reikia nuo Pergalės gatvės pusės, piliakalnio taip ir neradome.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą