Paneriai ir paslaptys

2015/09/06
Kai galvojau dėl antraštės, paslaptis pasirodė tinkamiausias žodis apibūdinti terra incognita, kokie man iki šiol buvo Aukštieji Paneriai. Ten dar yra apleistas geležinkelio tunelis, kurio nuotraukų pamačiusi internete iškart susvaigau, nes visokios vaiduokliškos vietos ir požemiai yra didelė mano aistra. Tunelyje reikia lankytis, kol nemiega šikšnosparniai, o prie tunelio lipdėsi visas maršrutas. Pirminė mano idėja nuo realizacijos šiek tiek skyrėsi, bet iš esmės pažintinis sekmadienio planas išėjo geras, galiu rekomenduoti ramia sąžine.


Kelionė prasidėjo Vilniaus geležinkelio stotyje. Juokinga - traukinio bilietas kainavo beveik perpus pigiau nei autobuso bilietas nuo Lazdynų iki geležinkelio stoties, ir tai be persėdimo. Pasitaikė labai modernus Kauno traukinys, iš kurio beveik nesinorėjo išlipti. Vis pamirštu, kad tokių traukinių durys pačios neatsidaro, gali nuvažiuoti iki Lentvario, Vievio arba toliau, kol susiprasi paspausti mygtuką.

Panerių geležinkelio stotis subalansuota prijaučiantiems sportui, nes išlipus iš traukinio yra tik du pasirinkimai - varyti kažkur ten iki pėsčiųjų tilto arba šuoliuoti tiesiai per bėgius, kas turbūt nelabai legalu, bet daug praktiškiau.

Nors pažintį su Paneriais pradėjome ne nuo tunelio, bet vis dėlto papildomą kilometrą jėgų geriau pataupyti pabaigai. Pagal Google maps atrodo, kad rasti tunelį miške klaidu, bet taip nėra. Į Vilniaus pusę nuo stoties - didelė aptverta teritorija, lyg muitinės sandėliai, kuriuos geriausia apeiti taku tarp tvoros ir geležinkelio, ir kai muitinės sandėliai su tvora lieka už nugaros, sankasos apačioje prie miško jau matosi tunelis.




Panerių tunelis pradėtas statyti 1859 metais ar tai paties imperatoriaus Aleksandro II nurodymu, ar norint jam įsiteikti ir sukurti kažką panašaus, kas valdovui patiko Šveicarijos Alpių kalnuose, ir statomas dvejus metus. Tuo pačiu metu buvo pastatytas ir Kauno geležinkelio tunelis. Atradimas, kad abu Lietuvos tuneliai buvo pirmieji ne tik Lietuvoje, Rusijos imperijoje, bet ir vieni pirmųjų Europoje. Panerių tunelio reikšmė ypač išaugo Antrojo pasaulinio karo metais. Atsitraukdami vokiečiai planavo tunelį susprogdinti, bet rusų armijai puolant tunelyje stovėjęs sprogmenų prikrautas ešelonas buvo netikėtai užgrobtas. Po karo tuneliu traukiniai važinėjo neilgai. 1960 metais dėl griūties grėsmės jis buvo uždarytas ir jau pusšimtį metų stovi tyliai griūdamas toliau.

Įėjimas gilyn į tunelį užverstas blokais su spygliuota viela viršuje (iš kitos pusės išvis negalima įeiti). Panerių tunelis yra valstybės saugomas zoologinis gamtos paveldo objektas ir didžiausia Vilniuje šikšnosparnių žiemojimo vieta, todėl spygliuotos vielos galėtų būti ir daugiau. Žemiau copy-paste - svarbiausia informacija:
Siekiant apsaugoti viduje žiemojančius šikšnosparnius bei išvengti nelaimingų atsitikimų, 2004 metais tunelio angos yra užtvertos blokais. Tačiau šios priemonės sulaiko ne visus smalsuolius – vykdant šikšnosparnių stebėseną tenka aptikti žmonių lankymosi pėdsakus, o ir internete gausu ne tik pavienių nuotraukų, bet ir ištisų reportažų apie žygius į tunelio gilumą. Kreipiamės į visus smalsuolius, ketinančius apsilankyti Panerių tunelyje – atsisakykite šios idėjos ! Žiemą net trumpi Jūsų apsilankymai kenkia čia žiemojantiems šikšnosparniams. Net jei ir specialiai neliečiate šikšnosparnių, tai sukeliamos dulkės, triukšmas, šviesa ir net nuo jūsų buvimo kylanti vidaus temperatūra žadina iš žiemos įmygio šiuos unikalius žinduolius. Pažadinti iš įmigio jie sunaudoja per daug riebalų forma sukauptų maisto medžiagų atsargų ir gali neišgyventi iki pavasario, kol pakankamai atšils ir šikšnosparniai galės pradėti maitintis gaudydami uodus, muses ir kitus vabzdžius.


Užsikorus ant tunelio viršaus tiesiog miškas ir jokių ženklų, kad po kojomis griūvantis šikšnosparnių gyvenamas skliautas, užtat nuo viršaus gražiai atsiveria nesančios geležinkelio linijos tiesė.

Ant sankasos galima pasidaryti pikniką ir fantazuoti, kaip iš tunelio išlekia garvežys.

Nuo Panerių geležinkelio stoties iki memorialo kiek daugiau nei kilometras kelio Agrastų gatve. Nors žmonių nedaug, nebuvome vienintelės lankytojos. Panerių memoriale lankiausi pirmą kartą ir dabar kad ir kokius žodžius parašyčiau, jie vis tiek neperduoda jausmo, kuris spaudžia vaikštant pušyne tarp tranšėjų, sušaudymo vietų, laidojimo duobių ir lavonų deginimo aikštelių. Kažkur skaičiau, kad tokiose vietose paukščiai nečiulba, bet ne, yra ir paukščių, ir mėlynojai auga, ir traukiniai važiuoja pro šalį. Kai pagalvoji, kiek kartų pati pravažiavau ir net nepagalvojau sukalbėti amžiną atilsį.

Panerių miške 1940 m. rusų kariuomenė pradėjo įrenginėti degalų saugyklą. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui jis tapo masinių žudynių vieta. Pagal muziejai.lt skelbiamą informaciją, Vyriausybės sudaryta komisija, remdamasi ekspertų komisijos išvadomis, liudininkų parodymais ir matematiniais skaičiavimais, nustatė, kad Paneriuose nužudyta daugiau kaip 100 tūkst. žmonių. Didžiausią žuvusiųjų dalį sudaro žydai, kitų tautybių žmonės (apie 29 tūkst.), karo belaisviai (apie 20 tūkst.). Čia nužudyta Čekijos, Prancūzijos, Lenkijos, Latvijos, Rusijos piliečių, vokiečių sąjungininkų - invalidais tapusių Vengrijos ir Rumunijos piliečių. Be to, Paneriuose nužudyta apie 500 katalikų kunigų.


Paminklas žuvusiems lenkams


Paminklas sušaudytiems Lietuvių vietos rinktinės kariams 


Paminklinis akmuo mirusiems ir nužudytiems Raudonosios armijos belaisviams


Duobė-bunkeris, kurioje buvo laikoma 80 kalinių, dirbusių prie lavonų deginimo


Viena iš duobių, kuriose buvo deginami iškastų žmonių lavonai. Už pušų važiuoja prekinis traukinys


Daktaras Hilaris Feigus vienintelis iš čia palaidotų šimto tūkstančių žmonių turi savo kapą. Jo vienintelio lavoną belaisviai, kurie atkasinėjo ir degino kūnus, atpažino ir sugebėjo atskirai palaidoti. 

Panerių memorialas yra Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus dalis. Jame galima užsisakyti mokamą ekskursiją. Nors mes nebuvome užsisakiusios, bet muziejuje dirbęs žmogus turėjo kelias minutes iki grupės atėjimo ir spėjo kai ką mums papasakoti. Įsiminė istorija, kurią pabandysiu kiek prisimenu tiksliau perteikti. Karo metais apie Panerius nebuvo plačiai žinoma, o degindami lavonus naciai tikėjosi paslėpti visus pėdsakus. Name už geležinkelio gyveno lenkas žurnalistas, kuris, netekęs Vilniuje žurnalisto darbo, vertėsi nepamenu kokiais darbais Žemuosiuose Paneriuose. Iš savo namo palėpės jis slapčia stebėjo, kas darosi Panerių miške, užrašinėjo, dėjo popierius į stiklainius ir užkasinėjo darže. Likimo ironija - karui baigiantis žurnalistą pakeliui iš darbo užmušė banditai, dėl dviračio. Žmona rado užkastus stiklainius, perskaitė ir perdavė KGB. Ja iš pradžių net nepatikėjo, atrodė lyg pamišėlio užrašai.

Paskutinė mūsų vaikščiojimo atkarpa didele dalimi rėmėsi šituo visai atsitiktinai susigooglintu Bernardinai.lt straipsniu: Pasivaikščiojimai pakampėmis: senasis kelias Vilnius – Kaunas.

Kad pasiektume tas pakampes, pėsčiųjų tiltu kirtome geležinkelį ir Vilijos gatve išėjome į Galvės gatvę (neįtikėtina, kaip visa tai šalia), kurioje šiltą sekmadienio popietę buvo nemažas eismas iš Trakų, bet šalikelės plačios, vietos žygiuoti pakankamai. Pasukusios į dešinę tuoj pasiekėme Vilniaus-Kauno greitkelį aka Savanorių prospektą ties "Emsi" degaline ir užsukome į degalinę išgerti kavos.


Spėjama, kad maždaug šitose vietose ties dabartine "Emsi" degaline 1831 metų birželio 19 dieną įvyko Panerių kautynės, kai senuoju keliu link Vilniaus žygiavusius Antano Gelgaudo dalinius sustabdė rusų kariuomenė. Sukilėliai pralaimėjo, žuvo 600 Lietuvos sukilėlių ir 364 Rusijos kariai.

Kaip rasti paminklą sukilėliams - ir kad toks apskritai yra - degalinėje dirbusi mergaitė nežinojo. Nenuostabu, nes apie jį beveik niekur nerašo ir mokykloje turbūt nemoko. Trumpai nušviečiau apie mūšio faktą, bet draugės "sudraudė", sako, negąsdink jaunų žmonių. O paminklas taip netoli ir beveik matomas nuo nusukimo į Trakus, kad net neįdomu, kaip greitai atsiskleidžia paslaptys.


"Dėl mūsų ir jūsų laisvės. 1830 - 1831"


Ne vienoje atmintinoje Abiejų Tautų Respublikos vietoje pastebėjau tokią vėliavėlę. Ne, neapmaudu - gražu ir verta pasimokyti, nesigėdyti ir rodyti deramą pagarbą ir pasididžiavimą savo vėliava ir istorija.

Prie pat paminko sukilėliams yra kapinaitės, tik neaišku, ar tos pačios, kuriose buvo palaidoti Panerių kautynėse žuvę rusų kariai, ar naujesnės. Tingėjusiems paskaityti straipsnį trumpai nukopijuosiu, kad, gyventojų liudijimu, Panerių kautynėse žuvę sukilėliai palaidoti po dabartiniu keliu, kuriuo troleibusai išvažiuoja į Savanorių prospektą ir keliauja centro link.

Prie kapinių medžiais apaugusi Šv. Jėzaus Nukryžiuotojo koplytėlė, neįrašyta į Kultūros vertybių registrą ir apie kurią nėra jokios informacijos. Be kita ko, kapinėse stovi ne tik koplyčia, bet ir garažas su makabrišku pravažiavimu tarp jos ir kapų, įdomiai taip. Šalia koplyčios murzinas ženklas apie tai, kad senojo kelio atkarpa saugoma visuomenės ir valstybės, o namas kitoje kelio pusėje, matyt, yra valstybės neišsaugota privatizuota senoji karčema. Viskas vienoje vietoje.



Senoji karčema?


Vieta atrodo apleistai. Trūksta nuorodos nuo degalinės, murziną žalią ženklą irgi sunku pastebėti tarp krūmų.

Akmenimis grįstas senasis Vilniaus - Kauno kelias labai siauras, neįtikėtina, kad iki 1960-ųjų, kai buvo nutiestas Savanorių prospektas, juo vyko įprastas susisiekimas tarp dviejų didžiausių Lietuvos miestų.


Iš miško išlindome Žemuosiuose Paneriuose ties Titnago g. 6 numeriu pažymėtu namu, netoli nuo mano mylimo "Žibinto" autoserviso. Kadangi sekmadienio pavakarę susisiekimas Vilniaus viešuoju transportu yra totalus nesusipratimas, žygis tuom nesibaigė. Aš pėsčiomis parėjau iki pat Gerosios vilties žiedo (iš viso, pagal "iPhone", per dieną išėjo apie 19 kilometrų), o draugės per Vilkpėdę nupėdino net iki geležinkelio stoties, kur buvo palikusios mašiną. Buvo reikalų, vienu žodžiu.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą