Juodkrantės laikas

2015/08/17

Paskutinis šiemet mūsų saulėlydis Juodkrantėje buvo nerealiai gražus, nors dieną vėjas taip nešiojo smėlį ir skėčius, lyg būtų filmuojamas filmas apie Karvaičių kaimo užpustymą. Neapsikentę žmonės vyniojosi smėlėtus rankšluosčius ir bėgo namo. O vakare pajūryje uogavome.

Daug erškėčių krūmų kopose nutuštėjo dar iki manęs. Išradingiausi kaimynai erškėtuoges, kaip ir grybus, džiovino saulėje paprastuoju būdu, išsidėlioję skardas ant poilsio namų bordiūrų. Bet mūsų buto langai išėjo į miško pusę, todėl nerizikavau palikti savo vitamino C atsargų be priežiūros. Jau grįžus į Vilnių, po visą šeštadienį trukusių uogų valymo, plovimo ir pjaustymo darbų, kai išmečiau nemažai pakirmijusių ir saulėje pernokusių, nakčiai užpylus specialiu uogienių cukrumi (kilogramas cukraus dviem kilogramams erškėčių) ir ryte dvidešimt minučių pavirus sirupe, iš prekybcentrinio maišo uogų išėjo daugiau nei pustrečio litro puikiausios erškėtuogienės.

Paskutinę naktį Juodkrantėje dar buvome nuėjusios prie marių stebėti plačiai išreklamuoto perseidų meteorų lietaus, kuris stipriausiai turėjo "lyti" naktį prieš tai, bet tada Neringoje buvo apsiniaukę. O vėliau buvo šalta. Užsimečiau savo šilčiausią skraistę su raganomis, nusimegztą specialiai Juodkrantei, tik ji nelabai gelbėjo nuo košiančio vėjo. Ir perseidais meteorais nelijo, bet pavieniai švystelėjimai ir kelios nukritusios žvaigždės - ir tai gerai.

Knygos taip pat Juodkrantės laiko dalis. Atsivežu tokias, kurioms neužtenka nuo miego nuvogtų naktinių valandų. Tobulas laikas neskubriai skaityti, kai lyja, pageidautina su perkūnija, bet tinka ir po paplūdimio skėčiu. Prie jūros kadaise skaičiau Lenos Eltang "Kamennyje kliony" ir "Drugije barabany" originalo kalba (tik "Pobeg Kumaniki" ne prie Baltijos, o Kretoje, bet tai irgi prie jūros), ir "Raganą ir lietų" (Lietuvoje nėra geresnė vietos raganoms), ir "Bėgančias su vilkais", ir dar, ir dar... Šiemet nepavyko atostogoms gauti naujosios Lenos Eltang knygos "Kartahena": vienas rusiškas knygynas buvo jau išpardavęs, o kitame Eltang vardą girdėjo pirmą kartą. Su nedidele viltim rasti "ką nors tokio" nuėjau į A. Mickevičiaus biblioteką ir netikėtai aptikau tikrą lobį - Orhano Pamuko vertimus į - surprise surprise - rusų kalbą. Lietuviškai jų dar nėra ir nežinia kada bus. Rugpjūčiui paėmiau tris, bet Juodkrantėje spėjau perskaityti tik "Dom tišiny" ("The silent house", lietuviškai galėtų būti "Tylos namai"?) Neverta klausti, ar patiko. Žinoma, kad taip. Mano ypatinga pažintis su Pamuko knygomis įvyko Stambule, kur viena pati sutikau Naujuosius 2010 metus, dienomis klajojau po miestą, o vakarais, grįžusi į viešbutį prie Mėlynosios mečetės, skaitydavau "Stambulą". "Tylos namai" yra antroji Orhano Pamuko knyga: istorijos dėstytojas, komunistė studentė ir licėjaus mokinys atvyksta aplankyti savo senelę, gyvenančią kartu su neūžauga tarnu keistame name prie jūros Stambulo priemiestyje, į kurį jų senelis dėl politinių priežasčių buvo ištremtas prieš daugelį metų. Liūdna istorija apie kelių senos giminės kartų laimingą praeitį ir, kaip paprastai gyvenime būna, neaiškią ir neapibrėžtą ateitį. Prieš grįždama pradėjau skaityti "Novaja žiznj" ("The New Life").

O daugiau Juodkrantėje kaip ir nieko nauja, amžinoji žuvienė su ungurio gabaliukais, obuolių pyragas su ledais, Grimbergen'as, ta pati tualetinio popieriaus rūšis, rūkyti karšiai, viskas pagal principą "kaip radome, taip ir paliksime", įskaitant cats pets unfriendly apartamentų politiką. Iki šiol atrodė, kad šita tobula vieta niekada nenusibos, o šiemet imdavo kartais ir sugeldavo tas pilkas jausmas nebedžiugina. Gal mums su Juodkrante būtų sveika vienai nuo kitos truputį pailsėti?


Kaip visada, daug vaikščiojome - mašinos nejudinau, kol ją su kaimyniniu golfuku sujungė voratinklių gijos. Kartą eidama į pliažą ant tako radau gluodeną. Įkalbinėjau trauktis, nes maža kas, žmonėms gyvatė ir yra gyvatė, galėjo nuskriausti vargšą iš nežinojimo, bet jam nesisekė, vis slydo banguodamas vietoje, todėl teko švelniai perkelti į mišką rankomis. Tiek ir temačiau.

O vieną iš pirmųjų vakarų įkalbėjau dukrą nueiti iki sengirės, kur įsikūrusi viena iš didžiausių Europoje kormoranų kolonijų. Dėl kormoranų daromos žalos, tai yra išgaudomų žuvų ir niokojamos girios, žvejai ir miškų sergėtojai pyksta, o man šitie paukščiai labai labai, ypač kai oriai ir paslaptingai sustingsta mariose iškėlę sparnus. Kormoranų kolonija yra visai už Juodkrantės, bet pėsčiomis pasiekiama tik su šiek tiek avantiūrizmo, nes kelias siauras, o nei šaligatvių, nei šalikelių nerasta.


Jeigu jau pradėjau apie lankytinas Juodkrantės vietas, tai kiekvieną vakarą apsukdavome bent vieną ar du ratus marių pakrante, kuri vakarais tampa promenada tarp skulptūrų ekspozicijos "Žemė ir vanduo" (sukurta 1997–1999 m. per tarptautinį skulptorių simpoziumą). Prie vienų fotografuojasi šeimos ir vaikai, kitas kartais tik nužvelgia įtariu žvilgsniu tipo mianas, ane? Man labiausiai patinka Džiugo Jurkūno "Knechtas".


Gintaro įlankoje, kur irgi tradiciškai nuėjome pasižvalgyti, skulptūros nendrinės ir kasmet vis naujos, nes senosios sudeginamos per rudens lygiadienio šventę. Šiemet jos vadinasi "Marių šventyklėlė", "Smeigtės", "Begalinis sodas" ir "Neringa".


Į Raganų kalną gal ir nebūčiau ėjusi, jeigu ne tradicija aplankyti mano draugę raganą, prie kurios kaip nusifotografavau prieš dešimt metų, taip ir amžinuosi kasmet, ji beveik nesikeičia, aš irgi ne. Nuo Raganų kalno - sunku patikėti - dar prieš šimtą metų gerai matėsi jūra ir marios.

Ir dar apie laivus. Nors nebuvau "Kogo" restorano gerbėja, labai pasigendu jo silueto pamary, skirtingai nei nugriauto žuvų patiekalų restorano. O laivas vardu "Wismar" iš kitos prieplaukos tebeplukdo pažiūrėti į Mirusias kopas. Kadangi aikštelė prie pažintinio tako prie Smiltynės-Nidos kelio visada užkimšta, Mirusias kopas smagu pamatyti bent jau iš marių. Tai šiemet ir vėl plaukiau (kaip visada, "Wismar" išplaukia 19 val., kaina suaugusiam šiemet 9 eurai). Kapitono šokoladinis labradoras apuostė, kojas lyžtelėjo, fainuolis.




Sako, kad Mirusios kopos yra ilgiausios kopos Lietuvoje, po jomis palaidoti keturi smėlio užpustyti kaimai. Dalis jų gyventojų, palikę pustomus namus, įkūrė Pervalkos ir Preilos gyvenvietes. Kai vėliau iš Nidos plaukėme į Pamarį, milžiniškos Mirusios kopos atrodė kaip smėlio pustomos senosios Neringos vaiduoklis.   

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą