Apie sugrįžimą į Bezdonių stotį

2015/08/01
Nuvažiuoti pasižvalgyti į Bezdonių stotį sugalvojau per pastarąją kelionę traukiniu iš Ignalinos - galima sakyti, sentimentai pastūmėjo. Studijų metais, šniūruodama šita linija pirmyn ir atgal, Bezdonis buvau išstudijavusi nuo-iki, bet visada tik pro traukinio langą.
 

Betgi pradėsiu nuo Adomo ir Ievos. Visai verta pasiskaityti straipsnį "150-osios pirmojo geležinkelio Lietuvoje statybos metinės" apie Varšuvos-Sankt Peterburgo liniją ir pirmąsias Lietuvoje geležinkelio stotis. Aukščiausios klasės stotys buvo dvi - Lentvario ir Virbalio, Vilnius ir Kaunas buvo tik pirmos kategorijos, na, o Bezdonys su mano gimtąja Ignalina priklausė žemiausiajai ketvirtai kategorijai kaip ir Marcinkonių, Mauručių, Pabradės, Pilviškių, Pravieniškių, Rūdiškių, Turmanto, Valkininkų, Vievio ir Vilkaviškio stotys. Kiekviena iš jų buvo gerai suplanuotas brangiai kainuojantis kompleksas su techniniais ir pagalbiniais pastatais, depais, vandens bokštais, sandėliais, darbininkų namais ir taip toliau. Rašoma, kad Bezdonių geležinkelio stotis išlaikė turtingiausią geležinkelio infrastruktūros pastatų kompleksą, kuriame yra išlikęs keleivių namas, du pakhauzai, rampa, keturi geležinkelininkų gyvenamieji namai ir pagalbiniai statiniai. Visoje Rusijos imperijoje Bezdonys išgarsėjo 1908 metais, kai Pilsudskio vadovaujama Lenkijos socialistų partijos kovinė grupuotė šitoje stotyje apiplėšė pašto traukinį ir pavogė 200 tūkst. carinių rublių, vežtų į valstybės iždą iš Varšuvos į Sankt Peterburgą. Skaičiau, kad kovotojų grupėje buvo net trys būsimieji Lenkijos premjerai, bet čia tik tarp kitko.

Nors nelabai intensyviai ieškodama niekur nesu radusi oficialaus patvirtinimo, bet matyti, kad senoji Ignalinos stotis buvo pastatyta pagal tą patį tipinį projektą kaip ir Bezdonių - tas pats stoties pastatas, privažiavimo žiedas priešais, beveik identiški mediniai geležinkelininkų namai iš abiejų pusių. Stotis buvo seniausias pastatas Ignalinoje į rytus nuo Ignalinos palivarko, nuo jos prasidėjo medinių namelių Ignalinos gyvenvietė.





Į Bezdonis šįkart nuvažiavau su mašina. Stotį radau nesunkiai pagal iki skausmo pažįstamus senus rudus geležinkelininkų namus. Patikrinau - pastarasis traukinys buvo pravažiavęs prieš pusvalandį, o kitas turėjo važiuoti tik už dviejų ar daugiau valandų. Stotyje buvau viena su visu savo deja vu jausmu, neskaitant dviejų darbuotojų, viena iš kurių buvo stoties viršininkė ir jos paprašiau leidimo fotografuoti, nors nieko ypatinga ir nefotografavau, tik sentimentus. Sakau, esu iš Ignalinos ir dar prisimenu.

Tai turėjo būti apie 1981-82 metus - rajono centras, dideli keleivių srautai, daug "dačnikų" iš Leningrado ir pan. (buvau dar visai vaikas, tad vienus kitus metus plius minus galiu suklysti). Kaimynų sūnus pasakojo, kaip eidavo į griaunamą stotį ieškoti medinių raižytų detalių.


Jeigu Ignalina dabar sugalvotų kurti muziejų, seniausias miesto pastatas liko geležinkelio vandens bokštas, įrengtas 1872 metais.

Būdami Ignalinos stotyje, nepatingėkite paeiti kelis žingsnius Vilniaus pusėn, kur trinkelėmis dailiai grįstame buvusiame privažiavimo žiede stovi medinis kryžius iš čia į Sibirą išvežtiems tremtiniams. Man tai pats gražiausias kryžius ir paminklas tremtiniams iš visų matytų Lietuvoje, jį sukūrė mano klasioko Žilvino tėvelis skulptorius Juozapas Jakštas. Tai va, priešais tą žiedą ir stovėjo senoji geležinkelio stotis, kaip du vandens lašai panašį į Bezdonių.

2 komentarai:

  1. Mums kryžius prie Ignalinos geležinkelio stoties padarė milžinišką įspūdį. Nerealus aukštis ir puikios asociacijos su trėmimu.
    Labai smagu buvo skaityti apie apiplėšimą Bezdonių stotyje, niekada nebuvo tekę to girdėti!

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ačiū už gerus žodžius! Neretai apie viena rašant ir giliau domintis kitų visai įdomių dalykų atsiranda :)

      Panaikinti