(Pirmas) skrydis oro balionu

2015/07/08
Nuo šiandien jau vasarosiu ramiau - paranojiškai nebetikrinsiu orų prognozių artimiausių dienų rytams ir nelauksiu kas vakarą piloto skambučio, kad iš naujo derintume laiką.

Balionui tinkamas oras, įskaitant vėją ir debesuotumą, Lietuvoje gali būti iššūkis. Skrydį gavau kaip išsvajotą gimtadienio dovaną ir jis galėjo būti tik rytinis. Be to, pradėjau rūpintis tik liepą, kai norinčiųjų skraidyti - nors tvenkinį tvenk. Ir galiausiai, pas mus kažkodėl visi skraido poromis, o tiems, kurie po vieną, kaip aš, gali tekti palaukti antro tokio paties vieno, kad krepšys būtų užpildytas nei per daug, nei per mažai. Tiek malonių organizacinių smulkmenų.

Naktį labiausiai bijojau... pramiegoti. Turėjome kilti septintą ryto, rinkomės prie barbakano, o vargeli, pusę septynių. Pilotas Romanas Mikelevičius mane nukreipė į didesnįjį iš dviejų kompanijos balionų, kurį pats ir pilotavo (valio!). Atsidūrus krepšy visos baimės ir nerimai išgaravo. Buvome sustatyti į vietas, aiškiai nurodyta, kur įsikibti, dar sumušiau rankomis su žemėje likusiu oreivių komandos nariu, kuris paskui atvažiavo mūsų paimti, ir...


Kad tik nenustočiau kvėpuoti nuo gerumo, kad oras viršuje padūmavęs kaip nuo rasos ir kvepiantis kaip prie jūros. O vaizdai vaizdai... Bastėja tikrai puiki vieta kilti, kad balionas praskristų virš pačių pačiausių vietų.

Žmonės apačioje skuba, į viršų retas pažiūri ir, žinoma, nemato, kad mes jiems mojuojame. Įdomu buvo stebėti, kaip stotelėse išlaiko "saugų" vienodą dviejų-trijų metrų atstumą vienas nuo kito. Senamiesčio statybų "katlavanai", paslaptingas Šeškinės ozas, abiejų mūsų nacionalinių stadionų liūdesys, sporto rūmų linkiai, triušių ūkis kažkur Fabijoniškėse, senojo sąvartyno prie S. Nėries gatvės kontūrai, trys stirnos Vilniaus priemiesčiuose, vandenų akys (nemaniau, kad Vilniuje tiek visokių kūdrų), net mano mylima Misionierių bažnyčia, kuri liko šiek tiek šone, bet vis tiek - kaip ant delno.

Vienu metu dispečerė paprašė pažemėti, kad netrukdytume besileidžiančiam orlaiviui. Kuris leidosi kažkur palei Nemenčinę kilometro aukštyje.

Žemėjant atsirado negero vėjo ir pilotas užsiminė, kad nusileidimas gali būti nemalonus, bet viskas buvo lyg ir ok. Dvi stirnas išbaidėme. Nusileidome į nušienautą lomelę tarp naujojo ir senojo Ukmergės kelių, nepraleisdami progos prisiminti istoriją apie garsųjį mūsų piloto skrydį su seru Richardu Bransonu, kai arši ponia išvijo juos lauk iš ganyklos. Mūsų krepšys kelis kartus susilietė su žeme, kelis kartus pašoko į orą, vieno tokio trenkimosi metu susimušiau ranką, paskui galutinai virto ant šono, o mano skrydžio draugai lėėėtai ir juokingai visi suvirto ant manęs.

Kaip ir pridera po pirmojo skrydžio, pilotas Romanas su komanda pakrikštijo mus ugnimi pasvilindami plaukus, šampanu juos gesindami, ir su žeme. Gavome pirmo skrydžio diplomus. Patiems baliono susivynioti nereikėjo, bet draugiškai pasėdėjome ant maišo, kad visas oras išeitų ir suspaustas kupolas lengvai tilptų į priekabą. Devintą ryto buvome pristatyti atgal į miestą.

Trumpas fotoreportažas iš skrydžio, kad man ne paskutinio, tai jau faktas.















Komentarų nėra:

Rašyti komentarą