Milkantai kaip iš Silva Rerum ir Žemaitijos širdis

2015/07/13
Paslaptingi "Silva Rerum" Milkantai buvo didysis šios kelionės tikslas. Kai žiemą perskaičiau visas tris knygas iš karto, nutariau vasarą žūtbūt nuvažiuoti. Bent jau dėl TO ežero.
 

Milkantų kaimelis yra už kelių kilometrų į kairę nuo kelio iš Varnių į Telšius. Galima važiuoti ir per Žarėnus, bet išeitų toliau.

Į Žemaitiją važiavome su dukra ir sese. Kad benzino bakas susinaudotų kuo efektyviau, į kelionės maršrutą įtraukiau dar kelias romantiškai-literatūrines Telšių krašto vietas: Džiuginėnų dvarą (kuriame dvejus metus gyveno ir kambarine dirbo bei šeimininkų vaiką prižiūrėjo tada devyniolikmetė bežemė bajoraitė Julija Beniuševičiūtė, įsimylėjo dvaro eigulį Lauryną Žymantą, už jo ištekėjo ir tik daug vėliau tapo literatūros klasike Žemaite su skarele), Biržuvėnų dvarą (kurį puldinėjo žemaičių razbaininkas Tadas Blinda), Luokę (senovinį miestelį, kurio bažnyčioje Blinda tuokėsi, o smuklėje ar turguje - legendų versijos šituo klausimu išsiskiria - buvo užmuštas) bei Šatrijos kalną su visomis jo raganomis. Maršrutas buvo toks: Vilnius - autostrada Kaunas-Klaipėda - Laukuva - Varniai - Milkantai - Telšiai (sustojome papietauti) - Džiuginėnai - Biržuvėnai - Luokė - Šatrija - atgal į Telšių-Varnių kelią - Vilnius.

Varniuose buvome ne pirmą kartą, todėl tik pamiklinome kojas tuščiose gatvėse ir pažiūrėjome pro užrakintus šventorių vartus. Kad bažnyčios Lietuvoje visada uždarytos, jau pripratau. Žemaičių vyskupystės muziejaus durys buvo atviros, bet muziejauti neturėjome laiko.

Žemaitijos miškai tamsūs, nė už ką neičiau viena uogauti. Ir kelių neasfaltuotų daug. Pasukus kairėn link Kegų, Milkantų ieškotojams patarčiau įsijungti gps, nes nuoroda tik viena, kaimo keliukuose daugiau ir nereikia tikėtis, o kelias gana klaidus. Trumpai jį galima nupasakoti taip: reikia važiuoti iki Kegų, kaimo vidury už kažkokio ūkinio pastato pasukti kairėn (už posūkio bus toji vienintelė apie kilometrus informuojanti lenta), o kai keliukas pradės šakotis - laikytis dešinės.


Milkantuose matėme dvi trobas ir vieną žmogų, girdėjome vieną šunį. Mašiną palikau ūkininko technikos aikštelėje, o batelius įmečiau į bagažinę. Sportbačiai valdo.

Per pievas nuklampojome tenai, kur važiuodamos matėme ežero kraštelį. Tikėjomės kažkaip prieiti prie kranto. Kai jau atrodė, kad gūdus ir šlapias alksnynas ežerą nuo mūsų paslėpė aklinai, sesė įžvelgė šiokias tokias tako užuominas. Miškas netruko virsti meldais, o takas - lentų "tiltu" virš pelkės, kuria virsta mirštantis ežeras.

Dukra kelis kartus paklausė, ką tokio Milkantuose pamatysime ir kokių galų braidome pelkėse, jeigu jose nieko nėra. Kaip paaiškinti pragmatiškam jaunimui, kad ieškome fikcijos ir, tiesą pasakius, nerasime nieko, tik ieškojimo procesas labai fainas?

Milkantų vaizdai:



Nesunku įsivaizduoti čia buvus Norvaišų dvarą ar didelį Milkantų kaimą.



Slaptas takas krūmuose


Buvęs ežero dugnas. Jei ne lentos, tektų bristi. Ar ne čia maudėsi Norvaišos?


Lieptas tarp meldų


Pagaliau vanduo

Ant apverstos valties pakrantėj kaip kokia Uršulė



Dar viena vieta, tinkama Norvaišų dvarui.



Ežero kraštelis grįžtant iš Milkantų į Kegus.

Sudėjau daug nuotraukų, nes nebūtinai kiekvienas "Silva Rerum" mylėtojas turi progų ar laiko klaidžioti Žemaitijos žvyrkeliuose. 

Telšiuose papietavome, o po pietų nustačiau gps ieškoti Džiuginėnų. Ieškojo ilgai.

Nepatogu prisipažinti, bet Džiuginėnų dvarą radome tik padedamos policininkų, kurie soduose už Telšių kažkam rašė baudos protokolą. Ir dar sesės nuojauta, kad vienas keliukas buvo įtartinai panašus į dvaro alėją. Mano gps šįkart visiškai sufeilino ir atkakliai klaidino Džiugo sodų bendrijoje. Dar gerai, kad nepalikome ratų provėžose.

Tik šast ir įvažiavome į žmonių kiemą - tai tau ir dvaras. Nutariau dėl visa ko atsiklausti leidimo pasivaikščioti ir pafotografuoti. "A-jeee, gal gal", - sutartinai palinksėjo kieme sėdėjusios moterys.

Iki 1939 m. Džiuginėnų dvaras buvo vienas iš geriausiai prižiūrimų rezidencinių dvarų Žemaitijoje. Negaliu sakyti, kad dabar Džiuginėnai būtų apleisti, tikrai ne - bet kai dvaras yra ne vieno šeimininko, o dalis jo negyvenama, tai jau nebe dvaras. Panelę Beniuševičiūtę prisimena memorialinė lenta.





Žvilgsnis pro verandos langus į negyvenamą dvaro dalį.

Į maršrutą įtraukiau net dvi vietas apie žemaičių razbaininką. Tai kas, kad senasis filmas su V. Tomkumi buvo prie mano tėviškės filmuojamas - tikrojo Blindos gyvenimas ir žygiai sukosi šičia.

Pirmiausia užsukome į Biržuvėnų dvarą, kurio paskutinieji savininkai iki 1940 metų buvo grafai Gorskiai. 2004 metais ponų namas degė, atstatytas 2011-aisis, 2005 metais dvare pagal grafų palikuonės atsivežtus planus buvo iškastas Gorskių giminės porcelianas. Deja, nei ponų namo, nei jokio porceliano anei jaunystę grąžinančio šaltinio mes taip ir nepamatėme, nes dvare vyko festivalis "Banditfest" (sakyčiau, razbaininkiškas pavadinimas). Mergaitė savanorė mums išlipus iš mašinos iš karto paskubėjo informuoti, kad dvaras dabar yra festivalio teritorija ir norint jį pamatyti reikia pirkti bilietą, ir apskritai dvaras festivalio metu uždarytas (hm, tai kodėl turėčiau pirkti bilietą?) ir ji oi kaip nežino, ar mums galima be bilieto net šiapus tvoros vaikščioti. Na, galvoju, už šitą teisę tai kausiuosi iš paskutiniųjų. Taigi apėjome, pasižiūrėjome į alų bei šampaną geriančiuosius festivalininkus, susidarėme įspūdį apie buvusią dvaro didybę. Tadas Blinda tikrai turėjo ką Biržuvėnuose veikti. Bet paties dvaro, galima sakyti, nematėme. Kažin ar dar bus progų ir noro sugrįžti.


Biržuvėnų dvaro ponų namas už "Banditfest" festivalio tvoros


Grįžti į Luokę kol kas irgi nėra jokio reikalo. Su baltu pavydu prisimenu kelionę prieš dvejus metus į Rumunijos Bran pilį, kurioje grafas Drakula net niekad negyveno, nebent nakvojo kelias naktis - bet tai koks tarptautinis turizmas išvystytas, kaip vykusiai istorija išnaudota! Na gerai, Luokė ne apie Drakulą, bet apie Blindą joje neradome ničnieko! 1867 metais Blinda Luokės bažnyčioje susituokė su Barbora Viktoravičiūte. Tai štai - senoji bažnyčia tebėra. Užrakinta, žinoma, bet šventoriuje bent jau pasivaikščiojome.


Luokės bažnyčia statyta 1774, perstatyta 1821 m. Liaudies architektūros paminklas

Šatrija puikiausiai matosi nuo Luokės kapinių kalnelio. Kelias nuo Luokės iki Šatrijos neasfaltuotas, bet kalnas, kurio oficialus vardas yra Pašatrijos piliakalnis, ir jo prieigos labai gerai sutvarkytos. Kad tai įspūdinga vieta - nereikia nė sakyti.


Tolumoje - Šatrija. 
"Į Žarėnus miškais nuo Šiaulių / Jei pro Luokę kada bekeliausi, / Nepamiršk sustabdyti arklių / Ir ten kalną užlipti aukščiausį". Tai Maironis.

Iš papėdės vertinant įspūdingą santykinį Šatrijos aukštį (sesės geografijos pamokos nenueina perniek) sunku patikėti, kad ji net 65,84 metro žemiau jūros lygio nei Aukštojas, ant kurio lankėmės prieš savaitę. Nuo Šatrijos turėtų matytis Medvėgalis ir Telšių katedros bokštai. Matyt, nemokėjau pastebėti.



Sesė fotografuoja Lietuvą nuo Šatrijos.


Štai toks buvo mūsų šeštadienis, su atradimais bei nusivylimais dėl didokų lūkesčių. Gaila, pritrūko laiko, kad į kelionės maršrutą galėčiau įtraukti Brėvikių dvarą - Narutavičių tėvoniją, kur gyveno ir šeiminkavo 1918 m. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Stanislovas Narutavičius ir yra gyvenęs jo jaunesnysis brolis, pirmasis Lenkijos prezidentas Gabrielius Narutavičius. Pagal žemėlapį kelias į Brėvikius - žvyrkelis, kurių negaliu pakęsti, o dvaras dabar lyg ir privati valda, kažin ar laukianti turistų. Bet kada nors būtinai patikrinsiu.

2 komentarai:

  1. Buvo labai įdomu skaityti. Beje, šiuo metu kaip tik skaitau "Silva rerum", todėl pamatyti Milkantus ne tik vaizduotėje, bet ir fotografijose - super :).

    AtsakytiPanaikinti
  2. Ačiū! :) Ir baltai pavydžiu Silva Rerum atradimų, net tų pačių Milkantų - ne po vieną kartą.

    AtsakytiPanaikinti