Pages

2015/06/30

Projektas Devynduoniai. Dviejų dienų kelionė po vidurio Lietuvą

Devynduoniai man skamba beveik taip pat nostalgiškai kaip Devynbėdžiai, nors prieš porą mėnesių nebuvau apie juos girdėjusi. Vikipedija rašo, kad Devynduoniai minimi nuo 1593 metų ir kad juose gimė bei buvo palaidotas žymus lituanistas Jurgis Lebedys. Tiek ir tėra garsumo. Į Devynduonius išsiruošėme padėti vienai draugei atsisveikinti su senelio sodyba, o kitai n-tąjį kartą atšvęsti gimtadienį.

"Devynduonių projekto" (© Sigita) maršrutas buvo toks: Vilnius - pro Ukmergę - Siesikų pilis - pro Šėtą (kurioje jau kibome į sumuštinių ir kavos atsargas) - Kėdainių minaretas - Sirutiškio dvaras - Kalnaberžės dvaras - Krekenava - Paberžė (šįkart trumpam) - Devynduoniai (programos centras su nakvyne) - Terespolio dvaras - Dotnuvos dvaras ir bažnyčia - Lietuvos geografinis centras - Kėdainiai (papietauti) - Kulva - Vilnius (pro Ruklą ir Žaslius).

Kelionėje daugiausia rėmėmės sena gera spausdintine Algimanto Semaškos knyga "Lietuva: ryškiausios pažintinės vertybės", kuri yra ištikimiausia mano visų kelionių po Lietuvą draugė, ir draugių knygomis. Bent vieną A.Semaškos knygą patartina vežiotis daiktadėžėje kartu su popieriniu žemėlapiu, kuris padėjo susigaudyti poroje sankryžų, kai navigacija buvo benugrybaujanti artimiausiais šunkeliais.

Pernelyg nesiplečiant apie ilgą išvažiavimą - perkant tortą, grūdant keturių merginų daiktus dviem dienoms į mažą "Peugeot" ir dar paskui geriant kavą Ukmergės gatvės "Statoile" - Siesikus pasiekėme jau gerokai įdienojus. Čia laukė pirmasis iš penkių mūsų aplankytų dvarų, netgi visa renesanso stiliaus pilis su dviem bokštais, kurių vienas cilindrinis, o kitas keturkampis.


Siesikų dvaro valda buvo Vytauto Didžiojo privilegija vienam iš kunigaikščio Daumanto - to paties, kuris buvo Mindaugo žudikas - giminės atstovų. Siesikų dvaras pastatytas 1492-1517 metais valdant Gabrieliui Daumantui, kuris prie savo pavardės pridėdavo "iš Siesikų" ir taip ilgainiui giminė virto Daumantais Siesickiais. Tos renesansinės dviejų aukštų pilies su dviem bokštais vaizdas liko iki mūsų dienų. Tiesa, 1704 metais švedų kariuomenė rūmus nusiaubė ir padegė, o dar anksčiau Siesikai įgijo vaiduoklį, kai vienas iš Daumantų savo žmoną už neištikimybę užmūrijo pilies bokšte, tik nepatikslinta, kuriame būtent. Ta Daumantienė dabar beveik kasnakt nusileidžia iš bokšto ir eina prie ežero, kur laukia mylimas riteris (aha, dar vienas vaiduoklis).

1736 metais pilis kaip Marcijonos Siesickaitės kraitis atiteko kunigaikščiui Mykolui Radvilai iš Nesvyžiaus giminės. Jau kitos kartos Radvilos Siesikus pardavė Daugėloms, kurių nuosavybe dvaras išliko iki 1940-ųjų. Na o vėliau istorija nepernelyg skiriasi nuo kitų sovietų nuniokotų dvarų: tarybinis ūkis, mokykla, ūkio kontora, galiausiai sandėlis.

Siesikų dvaras kartu su Kalnaberže, Kėdainių minaretu ir Kulva į kelionės planą buvo įtrauktas mano iniciatyva, todėl lyg ir jaučiausi atsakinga už pilies grožį ir tvarkingą suradimą. Pasikliovėme nuojauta ir popieriniu žemėlapiu: nuo Ukmergės pusės reikia pravažiuoti visus Siesikus ir pasukti link Daugailių. Pilis nebeatrodo taip romantiškai apleista, kad nors dėk į atviruką - ir žolė aplinkui nupjauta, ir net šeštadienį kažkur viduje bilda statybininkai. Iš karto matyti, kad esama tikro šeimininko, ypač palyginti su tuo, ką pamatysime tądien vėliau. Prieš šešiolika metų Siesikų pilį išsinuomojo Audrys Matulaitis, kuris jau restauravo bravoro pastatą, o dabar dirba pačioje pilyje, stengdamasis kiek įmanoma sugrąžinti renesanso stilių, tūrius ir planą (visa tai susižinojau jau grįžusi).


Jeigu Kėdainiuose palei geležinkelį medžiai būtų mažesni ar krūmai praretinti, tai minaretas matytųsi nuo gatvės, bet kol kas, pastebėjus ženklą, reikia staigiai sukti į kairę per bėgius. Geležinkelio stoties ir nelabai tvarkingo lapuočių parko apsuptyje užkištas minaretas atrodo kaip visiškas nesusipratimas, bet turbūt čia ir slypi jo didžiausias žavesys.

Minareto atsiradimas Kėdainiuose siejamas su Rusijos armijos generolo vokiečio Eduardo Franco Totlebeno, kuris Kėdainių dvaro savininku tapo 1869 metais, vardu. Grįžęs iš Rusijos ir Turkijos karo, E. Totlebenas, matyt, nebegalėjo užmiršti Rytų.


O tada prasidėjo liūdesys.

Dabar Sirutiškio dvaras priklauso Viktorui Uspaskichui, o įkūrė jį LDK kariuomenės atsargos karininkas Simonas Sirutis XVIII a. pradžioje ir praminė Sirutiškiu. Prieš daugiau kaip šimtą metų Sirutiškis atiteko grafui Komarovskiui, kuris pastatė dabartinius dviejų aukštų mūrinius rūmus.

Šiandien rūmai apverktinai avarinės būklės, užtat su išdidžia lentele, kad yra saugomi valstybės. Parkas, beje, lyg ir aptvarkytas.




Bet tai nebuvo patys liūdniausi tą savaitgalį vaizdai. Visiško pabarabanizmo pavyzdys tai netoliese esanti Kalnaberžė.


Welcome to Kalnaberžės dvarą.

Kalnaberžė pimiausia siejama su Stolypinų vardu. Rusų generolas Stolypinas XIX a. antroje pusėje pastatė iki dabar likusius dvaro rūmus. Savo vaikystę juos praleido Rusijos vidaus reikalų ministras ir ministrų tarybos pirmininkas Piotras Stolypinas, kuris čia mėgo leisti vasaras, todėl buvo juokaujama, kad visa Rusija vasaromis valdoma iš Kalnaberžės.
Atkūrus nepriklausomybę dvaras atiteko Lietuvai. Vienu metu Kalnaberžės dvaro savininku buvo ir poetas Kazys Binkis, kol turėjo atiduoti dvarą valstybei už skolas. Sovietmečiu čia buvo internatas, kolūkio kontora. Paskui dvaras buvo privatizuotas, bet neprižiūrimas, 2012 metais už nepriežiūrą nacionalizuotas - bet lygiai taip pat ir toliau neprižiūrimas. Į Kalnaberžę ne tik graudu žiūrėti - prie dvaro baisu būti. Nyki, dvokianti vieta.

Už 19 kilometrų nuo Kėdainių esantis Kalnaberžės dvaras itin išgarsėjo, kai Lietuvai priklausant carinei Rusijai jį įsigijo Stolypinų šeima. Jos atstovas Piotras Stolypinas valdant carui Nikolajui II tapo Rusijos ministru pirmininku. Kadangi P. Stolypinas mėgo su šeima atostogauti Kalnaberžėje, juokauta, kad visa imperija vasaromis buvo valdoma iš šios įspūdingos vietos. Rusijos ministro pirmininko vasaros rezidencija tapusią Kalnaberžę dar 1910 metais pasiekė telegrafas ir telefonas. Išsivadavus iš Rusijos gniaužtų, šis dvaras atiteko Lietuvai. Vienu metu jį buvo įsigijęs rašytojas Kazys Binkis, tačiau po kurio laiko jis buvo priverstas už skolas atiduoti dvarą valstybei. Smetonmečiu Kalnaberžės dvare veikė berniukų kolonija, po Antrojo pasaulinio karo - vaikų namai, internatinė mokykla, vėliau dvare įsikūrė kolūkio administracija. Iširus kolūkiams ir prasidėjus privatizacijai Kalnaberžės dvarą nusipirko bendrovė „Lukta“, priklausiusi su V. Uspaskicho vardu siejamam „Vikondos“ koncernui. Kadangi dvaras ilgą laiką buvo neprižiūrimas ir virto apgailėtina griuvena, paveldosaugininkų iniciatyva teismas jį nacionalizavo.

Kažkokių vilčių lyg ir esama: "Tikimasi prikelti Kalnaberžės dvarą" (Lzinios.lt)

Taip dabat atrodo dvaras, kurį mylėjo Piotras Stolypinas ir kurį buvo nusipirkęs Kazys Binkis.


Krekenava - pats šiauriausias mūsų aplankytas objektas tarpukelyje tarp Panevėžio ir Kėdainių.

Krekenavoje pirmiausia verta aplankyti bažnyčią. Lietuvoje ne pamaldų metų bažnyčios dažniausiai būna uždarytos, bet Krekenavoje mums pasisekė pasidairyti viduje vargonais kažkam grojant visai modernią muziką. Su Krekenavos parapija susiję vikaru čia dirbęs 1863 m. sukilimo vadas kunigas Antanas Mackevičius, lietuvybės propaguotojas kunigas Ignas Spudas, prelatas poetas Maironis, garsus kryždirbys Vincas Svirskis.

Dar Krekenavos bažnyčią garsina stebuklingasis Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu ant rankų paveikslas, kurio stebuklingą galią rodo už pagijimus dovanoti votai.

Dabartinė bažnyčia pastatyta 1901 metais, 2011-aisias jai suteiktas mažosios bazilikos vardas. Krekenavos šventovė pirmoji ir kol kas vienintelė Lietuvoje 2009 m. kovo 11 d. sujungta ypatingos giminystės dvasiniais ryšiais su Šventąja Popiežiškąja Didžiąja Marijos Bazilika Romoje ir įrašyta į tos Bazilikos lentas kaip jos filija (dukterinė Bazilikos šventovė) (šaltinis: http://www.krekenavosbazilika.lt/)


Stebuklingasis Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu ant rankų paveikslas.

Kiek pavažiavusios nuo bazilikos šiaurės pusėn (kelio pasiklausėme pardavėjos vietos parduotuvėje, nes nuorodų tai nėra), radome Krekenavos regioninio parko lankytojų centrą, šalia kurio galima užlipti į plieninį apžvalgos bokštą. Bokšto aukštis 30 metrų, o apžvalgos aikštelė įrengta 25 m aukštyje, kuris lyg ir didelis, bet jau po savaitės į mažne tokį aukštį Ignalinoje lipau kopėčiomis ir lynais, o paskui nuo jo leidausi skrydžiu per ežerą.

Gaila, kad šeštadienio vakarą lankytojų centras uždarytas. Pagal informaciją internete, jis turi įdomią ekspoziciją ir leidžia įsigyti eurą kainuojantį Krekenavos regioninio parko lankytojų bilietą. Tikrai buvome ne vienintelės, kurios sukiojosi apie vartus su klausimu "Kur čia susimokėti?", bet šeštadienio pavakarės lankytojų eurai taip ir neperkeliavo į regioninio parko biudžetą.



 


Apžvalgos bokšto papėdėje išsidėstęs Krekenavos pojučių takas su dvylika stotelių, kiekvienoje iš kurių išbandomi skirtingi patiriami gamtoje pojūčiai: regos, aukščio, lytėjimo, klausos ir kiti. Tako reklamoje visai teisinga būtų paminėti, kad takas labiausiai skirtas tikriesiems z kartos vaikams, gamtą juntantiems tik per savo iDevice'us. Pavyzdžiui, vienoje stotelėje įrengtos sūpynės. Arba pantoninis lieptas. Vien tik dėl tako važiuoti į Krekenavą neverta, bet pasivaikščioti, kavos išgerti ar nusifotografuoti smagu.


Iš Krekenavos sukome atgal į Kėdainių rajoną link Devynduonių. Pakeliui dar trumpam užvažiavome į Paberžę, kur lapkritį lankėmės sukilimo muziejuje ir pačioje bažnyčioje su muziejaus darbuotoja. Šį kartą tik pasifotografavome ir pabuvome Paberžės kapinėse, kur irgi juntama Tėvo Stanislovo ranka.

O Devynduoniai tegul lieka emocija, kai rakinome seną namą, draugės bandė užvirti vandenį ir kažkaip atšaldyti vynus, kad neišmuštų elektros, o aš tuo tarpu fotografavau sau verandas, jazminus ir bijūnus, paskui šnekučiavomės po trisdešimtmetėmis sidabrinėmis eglėmis su taurėmis gruziniško baltojo, ir užsimetusios kokias šiltesnes juokingas drapanas - nes šviesios birželio naktys vėsokos - išėjome pasisukioti po kaimą iki kultūrkės ir J.Lebedžio gatve atgal, lodydamos šunis ir sukeldamos Devynduonių jaunimo interesą pirmyn atgal smalsiai zuiti dviračiais ir motociklais.





Ryte po ilgų pusryčių, dar pasidžiaugusios Devynduoniais ir kažkaip išplovusios vakarykščius indus pasukome link Terespolio.

Terespolio dvaras pasislėpęs parko gilumoje be jokių nuorodų, bet nesunkiai randamas orientyru laikant karių kapines.

Atvažiuodamos žinojome, kad Terespolyje yra XIX a. pabaigos dvaro parkas, valstybės saugomas ir bene gražiausias peizažinio tipo parkas Kėdainių rajone. Pagal Vikipediją, 6 hektarų ploto parke yra pailgas tvenkinys, vaisių sodas, vingiuoti takai ir alėjos, ir moderno (man labiau patinka secesijos pavadinimas) stiliaus dvaro rūmai. Iš tiesų tai reikia turėti neblogą vaizduotę, kad įsivaizduotumei, kaip visa tai atrodė prieš šimtmetį. Dvaro rūmus XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje pasistatė Chrapovickiai, pačiame dvare turėję banką, kuriame aplinkiniai žmonės laikė savo pinigus.

Nežinia, ar tebegaliojantį, bet radau skelbimą, kad dvaro pirmąjį aukštą galima nusipirkti už 37 651 eurą.

Dabar dvare tiesiog kuklus daugiabutis. Bet iš kiemo žmonės neveja, dargi pataria, kurlink tą parką rasti.




Dotnuvoje, Akademijoje, buvo jau paskutinis savaitgalio dvaras. Dotnuvos dvaras įsteigtas XVI amžiuje ir ėjęs iš rankų į rankas taip aktyviai, kad plėstis būtų sudėtinga - jo istorijoje randamos tų pačių Bžostovskių, Ščistauskių, Chropovickių, Stolypinų pavardės. Mus labiausiai suintrigavo ne klasicistinė Dotnuvos dvaro sodyba, kurioje veikia Lietuvos žemdirbystės institutas, o už jos esantys buvusieji eklektiniai senieji dvaro rūmai saloje (vietinės reikšmės architektūros paminklas, dabar daugiabutis adresu Instituto al. 2).




Vienas butas antrame aukšte buvo parduodamas.

Dar Dotnuvoje aplankėme bažnyčią, sekmadienio vidudienį kažkodėl uždarytą, bet buvo malonumas apžiūrėti bent iš išorės, nes ne kiekviename juk Lietuvos kaime rasi vėlyvąjį baroką.

1699 m. miestelio savininkai Bžostovskiai pasikvietė iš Vilniaus bernardinus ir kiek vėliau skyrė vienuolynui žemės, sodų ir daržų, suteikė privilegijų bei įsipareigojo pastatyti naują mūrinę bažnyčią. Nauji mūriniai vienuolyno pastatai pradėti 1768 metais, o mūrinė bažnyčia statyta nuo 1773 metų, kurie pažymėti ant bažnyčios fasado, iki 1810-ųjų. Statybas organizavo patys vienuoliai, kurių tuomet nuolatos gyveno apie 20.

Kaip ir Vilniaus bernardinai, dotnuviškiai įsijungė į XIX amžiaus sukilimus. 1831 m. gvardijonas Antanas Daukša suorganizavo sukilėlių būrį ir jam vadovavo. 1864 m. už paramą sukilėliams gvardijonas Fortunatas Prokopovičius uždarytas į kalėjimą, dar keli tėvai ištremti. Tai paspartino vienuolyno likvidavimą 1864 m. vienuoliai išskirstyti po kitus vienuolynus, o bažnyčia, kaip ir Vilniaus Bernardinų, atiteko pasaulietinei dvasininkijai.

1990 m. Dotnuvoje įsikūrė veiklą Lietuvoje atnaujinęs kapucinų ordinas ir šis konventas tapo kapucinų Lietuvos Lurdo Švč. Mergelės Marijos viceprovincijos centru. Nuo 1991 m. čia veikia kapucinų noviciatas.

Šaltinis ir daugiau informacijos: www.dotnuvosparapija.lt 



Į Lietuvos geografinį centrą užsukome "atsižymėti".

Besižvalgant parūpo, kam Lietuvos žemės ūkyje naudojamos pupos, kurių laukai supa trikampę granito plokštę. Pradėjo lynoti, todėl Lietuvos vidury ilgai neužsibuvome.

Kėdainiuose sustojome papietauti ir išgerti kavos mūsų jau kaip ir pamėgtoje Kėdainių "Statoil" degalinėje. O pietavome "Grėjaus namo" restorane, kur sekmadienį liūdnoka, nes nepasirinksi ko nori iš meniu (to nėra ir ano taip pat nėra), o duona išvis prie salotų nepriklauso, bet buvo skanu. Ilgiau Kėdainiuose nelikome, nes dar laukė ilgas kelias namo. Nutarėme važiuoti iki tol nė vienos nematytomis vietomis per Kulvą, bent akies krašteliu pažvelgiant į Ruklą. Pažvelgėme ir užteko. Nelabai.

O Jonavos rajone esančią Kulvą į mūsų maršrutą įtraukiau dėl to, kad šio kaimo dvarelyje gimė švietėjas ir mokslo veikėjas Abraomas Kulvietis (1510–1545), čia mirė ir buvo palaidotas.

Abraomas Kulvietis turėtų būti svarbus Jonavos kraštui, nes Kulviečio giminės herbą, kuriame buvo pavaizduota gulbė, atkartoja tiek Jonavos, tiek Kulvos herbų gulbės.

Kuklus, bet jaukus ir tvarkingas parkas prie kelio į Kauną, kuriame pastatytas obeliskas Kulviečio garbei (architektas K. Gibavičius), gali būti pavyzdžiu tai pačiai nustekentai Kalnaberžei.

Šią vasarą mūsų kompanija planuoja kelionę link Jurbarko, taigi laukite tęsinio.

2 komentarai:

  1. Mano vienas pažįstamas taip pat nostalgiškai (?) supainiodavo mano gimtuosius Devynduonius su 'Devynbėdžiais" - įtariu, kad po kažkada matyto spektaklio ( K. Saja) Tuomet aš jam sakydava6u - dažniau lankykis dramos teatre :-))

    AtsakytiPanaikinti

Copyright @ Dasein. Blog Design by KotrynaBassDesign