Okatse, Martvili ir Prometėjo urvas

2015/06/24
Dar tik trečia diena Gruzijoje, o taip faina išgirsti lietuvišką "Labas rytas" prie pusryčių stalo. Į kelionę ruošėmės su šaunia jauna lietuvių pora, kuri vakare atvažiavo iš Tbilisio (ir visiškai atsitiktinai jiems pakeliui pasitaikė mūsų "Rero"). Garsiai galvojant, kur čia nuvažiuoti paskutinę dieną, šeimininkas siūlė kažkokį kaimą kalnuose, kurį jis, kaip kalnų matęs medžiotojas, vadino gražiausia vieta Gruzijoje, su vynais ir šašlykais ir taip toliau, bet kadangi lietus idėją apie pikniką mikliai nuplovė, pasirinkome įprastesnį turistinį (jeigu tas žodis jau tinka Gruzijai) kelią į kanjonus ir Prometėjo urvą. Mūsų bendrakeleiviai norėjo pamatyti Martvili kanjoną, šeimininkas rekomendavo Okatse, o aš buvau neapsisprendusi - taigi išvažiavome visur.

Mūsų vairuotojas rusiškai kalbėjo nelabai kaip ir į klausimus dažniausiai atsakydavo "Da" arba dar didesniu klausimu akyse. Pasisamdyti vairuotoją dienai Kutaisyje yra įprastas ir nepernelyg brangus turistavimo būdas, ypač jeigu norisi pamatyti kuo daugiau. Padidinto pravažumo "Mitsubishi" su vairuotoju visai dienai mums keturiems kainavo 110 larių (apie 44 eurus), kuriuos sumokėjome viešbučio šeimininkui.

Karvės, žasys ir kiti ūkininkų turtai, besivoliojantys vidury kelio, greitai patapo absoliučiai įprastu dalyku. Na, gal tik kiaulės nelabai. Užtat pradėjo patikti gruzinų vairuotojai, kurie atsargiai apvažiuoja kiekvieną vidury kelio nusmigusią kiaulę, pasignalizuoja prieš serpantinų posūkį ar ir šiaip profilaktiškai, pamojuoja lenkiančiajam - "varyk, kelias laisvas". Net ir berazumiškiausias vairavimas įjungus galvą atrodo visai patikimas.

Kalnų keliais pirmiausia nusitransportavome į Okatse. Lankytojų centras dar buvo uždarytas, todėl vairuotojas parodė takelį link kanjono - eikit, tipo. Mes ir nuėjom. Takas neseniai sumūrytas, tvarkingas, tik po lietaus labai slidus, todėl mūsų mergaitės su miestietiškais kedukais slidinėjo kaip ant ledo. (Atgal už 25 larius siūlėsi pavežti prie kanjono susibūrę taksistai, atsisakėme, bet dabar manau, kad be reikalo, nes atgal čiuožti teko sunkiai į kalną, be to, gaila laiko.)

Pirmyn link kanjono kelias - žemyn, grįžtant atgal reikės lipti į kalną.

Virš paties kanjono beveik nefotografavau. Nes buvo labai labai labai baisu. Iš baimės kirto kojas, o nuo gėdingo dezertyravimo sulaikė tik nepatogumas prieš kompaniją ir užsilikęs sveiko proto balselis, kad jei iki šiol dar nė vienas turistas neįsigudrino nukristi, tai kodėl turėtų pasisekti man.

Apsauga


Pakabinta apžvalgos aikštelė virš kanjono


Kai grįžome, Okatse lankytojų centre būriavosi netrumpa eilė. Ramiausiai galėjome išeiti nesusimokėję, bet kaip tikri lietuviai sąžiningai palaukėme ir kanjono gerovei palikome kiekvienas po 5 larius.

Kitas mūsų objektas buvo Martvili kanjonas. Pakeliui dar norėjome papietauti. Vairuotojui besižvalgant kokios nors užkandinės ("Jums reikia "market" ar "stolovaja?", - pasitikslino. "Stolovaja!") privažiavome ir patį Martvili miestelį.
  
Mūsų "stolovaja" - antrame aukšte. Labai rekomenduoju

Vairuotojas persimetė vienu kitu žodžiu su vietos vyrais ir su jų rekomendacija nuvežė mus į valgymo vietą, primenančią sovietmečio kolūkių pagerintus restoranus (kas dar prisimena). Čia gavome skaniausius pietus - chinkalių su daug kalendros, tikrų pomidorų salotų, tikrų bulvyčių fri iš šviežių bulvių ir pusę litro naminio vyno. Vynas nebuvo ypatingas, bet nuotaika super. Mieliausiai būtume paėmę ir antrą pusę litro, bet mūsų jau laukė Gruzijos vandenys.  

Ką svarbu žinoti apie pramogą, vadinamą "Plaukimas Martvili kanjonu": plaukiama pripučiamomis valtimis be jokių gelbėjimosi priemonių, ir nėra čia nei lankytojų centro, nei bilietų anei kitų vakarietiškų išmislų. Ir net į galvą nešovė paklausti dėl gelbėjomosi liemenių. Tiesą pasakius, su mumis jie išvis į kalbas pernelyg nesileido - kalbėjosi su vieninteliu mūsų kompanijos vyru. "Litva - chorošaja strana", - sakė, ir pažadėjo plaukimo metu nerūkyti, na, kad nebūtų didelio pššš.

Plaukimas viena valtimi kainavo 60 larių (apie 24 eurus). Vieninteliam mūsų kompanijos vyrui teko gale irkluoti kartu su valtininku, o mes trise tuo tarpu tapome balastais, balansuojančiais ant likusių valties kraštų.

Po lietaus kanjono vanduo buvo drumstas - nesimatė, kad gylis vietomis siekia 8 metrus. Naminis gruziniškas vynas irgi veikė raminamai. O dar saulė išlindo beplaukiant - visiškas lafa. Kadangi plaukėme ilguoju ratu, keturis kartus turėjome išlipti ir pernešti valtį per slenksčius. Grįžtant valtininkas pasiūlė savo sūnų į žentus. Paklausiau, kiek sūnui metų - sako, 21. Gruzijoje reikalai tvarkomi lengvai ir greitai.

O vaizdai tuo tarpu nuostabūs.



Taip vyksta plaukimas Martvili kanjonu

Ta šeima plaukė su netikėtinai ramia metų ar pusantrų mergaite. Ir ramiai sau šypsojosi

Ir šventasis tėvelis plaukė. Vyksta valties pernešimas, mūsų valtininkas su irklais ir valtimi dešinėje

Šventasis tėvas prašomas nepasididžiavo ir įgriuvo nusifotografuoti į kitą valtį



Išvažiuojant iš Martvili oras vėl subjuro. Jau pavakarė, o dar turėjome spėti į Prometėjo (Kumistavi) urvą, kuris Prometėjo vardą gavo, berods, prezidento Saakašvilio siūlymu. Kažkur šituose kalnuose grandinėmis buvo prikaustytas legendinis titanas. 

Urvas buvo surastas tik 1984 metais, kai speleologai ieškojo slėptuvei tinkamos vietos (šaltojo karo realijos, taip sakant). Tai vienas iš didžiausių turistų traukos centrų Kutaisio apylinkėse ir, objektyviai žiūrint, tikrai visai gražus. Bet man ypatingo įspūdžio nepaliko. Gal kad ne kartą esu buvusi įspūdinguose Aggtelek urvuose Vengrijoje, arba kad ir Dzeuso oloje Kretoje. Be to, Prometėjo darbuotojai bendrauja atsainiai ir su šaltuku, tokiu sovietiškai valdišku stiliumi. Neišspaudė ne vienos šypsenos. Bilietas kainuoja 7 larius (moksleiviams ir studentams taikoma nuolaida, bet reikia turėti pažymėjimą). Spėjome į paskutinę grupę, kuri buvo vedama rusų kalba. Dar nustebino, kad mus lydėjusi darbuotoja visai nedraudė liesti tų vos centimetrą per šimtą metų užaugančių stalaktitų ir stalagmitų. Čiupinėk, jeigu nori - niekam neįdomu. Keista. 





Visiškai pavargę ir pusiau miegantys į Kutaisį grįžome apie septintą vakaro. Nebespėjome pakilti keltuvu virš Rioni upės (lyg ekstrymų tą dieną būtų mažoka), jis veikia tik darbo valandomis ir tik nuo pietų. Nespėjome pamatyti ir vienuolynų. Šeimininkas dar siūlėsi nuvežti, bet ai - kam persistengti. Paprasčiau dar kartą sugrįžti.

Kitą rytą išskridome namo. Gruzijos neįsimylėjau, bet mielai dar kartą sugrįšiu.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą