Pages

2015/05/27

Bernardinų bažnyčia

Pirmiausia buvo draugės užuomina, kad ji buvo ekskursijoje Bernardinų bažnyčioje ir nuo viršaus atsivėrė nerealūs vaizdai Šv. Onos bažnyčios lygmenyje. Tai buvo rugsėjį, bet registraciją į ekskursijas pavieniams žmonėms radau tik šių metų pradžioje ir iškart registravausi tolimam gegužiui su mintim, kad gegužį 14 val. jau tikrai bus šviesu, o vasarį visai nebūtinai. Laukiau laukiau savo ekskursijos ir pagaliau sulaukiau!

Ekskursija nemokama, tik prašoma aukos, kuri suaugusiesiems yra 3 eurai, o moksleiviams, studentams ir senjorams 1,5 euro. Ilgojo maršruto ekskursija trunka apie valandą, jos pradžia kieme prie informacijos centro. Ir kiek anksčiau atėjus laukti neprailgsta, kai tiek vestuvių.

Bernardinų (Šv. Pranciškaus Asyžiečio) ir Šv. Onos bažnyčios sudaro įspūdingą ir drauge keistą gotikinį ansamblį, dėl kurio ne tik mano pirmas klausimas buvo, o kam reikėjo dvi bažnyčias sustatyti taip kampu vieną prie kitos, ne fotosesijai juk? Ogi todėl, kad Šv. Ona yra tiesiog bažnyčia (na, ne visai tiesiog - nepaisant to, kad Napoleonas visai neplanavo jos nešti Paryžiun ant delno ir rekvizavo bažnyčią tai amunicijai, tai karo belaisviams laikyti, o jo kareiviai kaip barbarai naikino bažnyčios vidaus medinį inventorių, vis tiek tai vienas gražiausių dalykų Vilniuje, neseniai Šv. Onos bažnyčia paminėta tarp gražiausių plytinių pastatų pasaulyje), tuo tarpu kresna, masyvi Bernardinų gotika turėjo atlikti dar ir gynybinę funkciją, apie ką byloja vietomis net 2 metrų storio sienos ir šaudymo angos.

Kaip ir daugelis Vilniaus bažnyčių, Bernardinai kartu su miestu daug kartų degė ir buvo atstatomi. Frontonas, pavyzdžiui, atstatytas renesansinis. 1864 metais už vienuolių įsitraukimą į sukilimą vienuolynas buvo uždarytas, o 1949 metais jau kitos imperinės okupantų valdžios įsakymu uždaryta ir pati bažnyčia, iki pat 1994-ųjų, kai į ją sugrįžo broliai pranciškonai. Kaip tik šios ekskursijos metu galutinai išsišifravau sau raides OFM, rašomas prie brolių pranciškonų vardo - lot. Ordo fratum minorum - "Mažesniųjų brolių ordinas". Vėliau atradau įdomų straipsnį "Rūta Janonienė: Bernardinų bažnyčia tapo įprasta ir kartu labai traukiančia paslaptimi", kurį naudinga paskaityti ir planuojant eiti į ekskursiją, ir šiaip savišvietos tikslais.

Šv. Ona stebuklingu būdu išsaugojo savo ažūrus, o Bernardinams ne taip pasisekė, todėl jos frontonas yra renesansinis, bet užtat, pasak gidės, Nukryžiuotojo freską, iki kurios lygmens mes vėliau ir užlipome, tapė pats Jonas Kristupas Glaubicas.
Bažnyčios vidų puošia palaipsniui atidengiamos XVI a. sukurtos gotikinės freskos, apie kurių restauraciją įdomiai rašoma anksčiau mano minėtame straipsnyje ir kurių piešinius bei simbolius galima skaityti kaip pranciškonų ordino misiją ir istoriją.



Bažnyčioje yra vienuolika medinių vėlyvojo baroko stiliaus altorių ir du vertingi marmuriniai antkapiai: įėjus dešinėje - barokinis didiko Petro Veselovskio, kuris garsėjo didele jėga ir per medžioklę išgelbėjo paties Žygimanto Augusto gyvybę, nes nukovė puolantį stumbrą, ir kairėje - renesansinis Stanislovo Radvilos Pamaldžiojo (arba Dievobaimingojo), kuris buvo išauklėtas kalvinizmo dvasia, kaip ir dauguma Radvilų iš Olykos-Nesvyžiaus šakos, bet perėjo į katalikybę ir tapo aktyviu jos propaguotoju.


Toliau ekskursija tęsėsi vietose, kurios paprastam mirtingajam "iš gatvės" šiaip neprieinamos - kiemelyje, vienuolyno koridoriuje, presbiterijoje - vienuolių chore, požemiuose ir bažnyčios palėpėje.


Gotikinė presbiterija yra seniausia Bernardinų bažnyčios dalis. Apskritai nerealus jausmas atsidurti anapus savo mylimiausios bažnyčios altoriaus.
 

Būtent presbiterijoje, už didžiojo altoriaus, yra tikroji vargonų vieta. Tai nebūdinga Lietuvos parapinėms bažnyčioms, kur vargonai būna virš pagrindinių durų kartu su choru. Bet Vilniaus Bernardinų bažnyčioje vienuolių choro vieta buvo už didžiojo altoriaus, o balkonas, kur jie dabar stovi, buvo skirtas bernardinėms vienuolėms, kurios gyveno netoliese ir iš savo vienuolyno ateidavo į pamaldas. Vargonai perkelti tik XIX a., po to kai vienuolynas buvo uždarytas, o bažnyčia perduota pasauliečiams kunigams.

Iš presbiterijos nusileidome į požemius, kuriuose anksčiau buvo laidojami vienuoliai ir ne vienuoliai. Daugelis palaidotųjų vėliau buvo perlaidoti Bernardinų kapinese. Brolių pranciškonų laidojimo būdas buvo ypatingai kuklus ir savotiškas, gidė ekskursijos metu vaizdžiai papasakoja, todėl nesinori užbėgti jai už akių.


Pakilę iš požemių į presbiteriją iškart kilome į bažnyčios palėpę. Lipome ankštais, siaurais laiptais, kuriuose bijantiems aukščio nėra ko bijoti, bet siauresniais laiptais esu lipusi - gal - tik Mostaro Koski Mehmed Pasa mečetės minarete Bosnijoje ir Hercegovinoje. Retuose langeliuose pasimato siauras vaizdas į bažnyčią, bet nepatogu stabtelėti ilgiau pasižvalgyti, kai grupė mina ant kulnų.


Pavaikštome, apžiūrime Bernardinų ansamblio maketą, išklausome instrukciją, kaip nusileisti į apačią, kad neliktume užrakinti bažnyčioje (pasirodo, yra buvę likusių, dėl visa ko pasitikrinu, ar turiu Raimondos telefoną), ir pagaliau vienos moters kantrybė neišlaikė - "O tai kur tie apvalūs langeliai?!"
Tai jeigu pažiūrėtume į bažnyčios palėpės nuotrauką, tie apvalūs langeliai (arba angos) yra pačiame gale, kiek palypėjus mediniais laiptukais.


Kad būtų įdomiau ir, žinoma, patogiau, nusileidimas vyksta kitu keliu ir kitoje bažnyčios pusėje - ne į presbiteriją, o link pagrindinio įėjimo, pro balkoną, kuris senovėje buvo skirtas vienuolėms bernardinėms, t.y. po dabartiniais vargonais - toks wow jausmas stovint virš bažnyčios.

Ką tik paskelbtos naujos ilgojo maršruto ekskursijų pavieniams asmenims datos. Į ekskursijas galima užsiregistruoti čia: http://www.bernardinuansamblis.lt/lt/ . Labai rekomenduoju, ir ne tik dėl vaizdų.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

Copyright @ Dasein. Blog Design by KotrynaBassDesign