Žalieji ežerai ir Riešės hidrografinis draustinis

2015/05/12

Kai pradėjau vaikščioti į pėsčiųjų žygius su geografe Nijole Balčiūniene, mano žodyne atsirado naujų žodžių, tokių kaip erozinis raguvynas arba šiurpinis žvakidumblis. Kas nežino, tai vandens augalų rūšis, įtraukta į Raudonąją knygą, Lietuvoje jų likę tik prie Balsio ežero, sužinojau žygyje prieš dvejus metus.

Šį kartą žygin labiausiai traukė dėl man visiškai nepažįstamos Riešės upės, todėl sekmadienio popietę vėl lėkiau į žygiuotojų susirinkimo vietą, vėluodama ir strigdama spūstyje ties Santariškėmis, nes virš galvų, palydėtas trijų greitukių, kilo gyvybės sraigtasparnis. Berods tik mokymai, bet vis tiek šventas reikalas.


Žygio planas buvo maždaug toks: Verkių Riešė - Žaliųjų ežerų poilsiavietė - Balsio ežero pietinis kraštas - ąžuolai - miškas - Mažojo Gulbino pietinis krantas - miškas - pieva - senasis Dvarykščių kaimas - takas palei Riešės upę - status kalnas į kairę - Verkių Riešė.

Ant medžių buvo mėlynai nupaišytų ženklų, bet nesu tikra, ar jais pažymėtas būtent mūsų kelias ir juo labiau ar pati viena galėčiau maršrutą pakartoti.

Žmonių į žygį susirinko kelios dešimtys, ne vienas ėjo pirmą kartą, lėta vora - nepalyginti su Sapieginės kalvomis - išsitęsė kokį kilometrą.


Žaliųjų ežerų paplūdimyje jaunimėliai skaniai sau gėriojo alųirvisakita tiesiai po ženklais apie tai, kad čia ajajai kaip griežtai draudžiama vartoti alkoholinius gėrimus, o mes tuo tarpu pasikartojome informaciją apie Žaliųjų ežerų kilmę. Ši ežerų grupė susiformavo prieš 18 tūkstančių metų, ištirpus dideliam ledynui, kurio vanduo išgraužė gilias griovas. Balsio ežeras didžiausias ir giliausias iš visų Žaliųjų, nors jau subrendęs, ir pelkučių atsiradę, o jo ekologinė būklė kasmet prastėja - pirmiausia dėl poilsiavietės su viešaisiais maitinimais pietinėje pakrantėje ir dėl sodininkų, savo atliekų ir žemdirbystės "gėrį" varančių ne į valymo įrenginius, kuriuos geranoriškai įsirengti tautiečiai dar nesusigalvoja. Balsys maitinasi tik gruntiniu vandeniu, nė vienas upelis į jį neįteka.


Ąžuolai prie Balsio skaičiuoja ketvirtą ar penktą šimtą metų ir auga kaip tik toje vietoje, kur vandenyje dar aptinkamas tas retas ir paslaptingas šiurpinis žvakidumblis.

Prie Žaliųjų ežerų taip pat randama plačialapė klumpaitė, Lietuvoje irgi labai reta ir įrašyta į Raudonąją knygą. Dėl jos retumo vis atsiranda deficito mėgėjų, kurie šita šiaip jau kukliai atrodančia orchidėjine gėlyte būtinai nori papuošti savo sodą ir su tuo tikslu ir su kastuvais prasieina pakrante. Bet klumpaitė todėl ir auga prie Žaliųjų ežerų, kad jai reikia kalkingo dirvožemio, ne bet kokio - kitur ji tiesiog neprigyja. Vienu žodžiu, žmonės, būkite žmonės, palikite klumpaites ramybėje, soduose ji neaugs. Geriau dar kartą pasigrožėkite vandenyje ištirpusiomis kalkėmis, kurios nuostabiai smaragdiškai nudažo Žaliųjų ežerų vandenis.

Toliau mišku kilome link Mažojo Gulbino. Atkarpoje palei pietinę ežero pakrantę, kur žygiavome, lygiai taip pat būriuojasi iškylautojai ir atitinkamai šiukšlių krūvelės.


Čia auga šiurpinis žvakidumblis


Ąžuolai pirmi mūšin nepuola - sužaliuos vėliau, bet užtikrintai


Kažkoks maršrutas miške-draustinyje yra


Mažasis Gulbinas


Pavasarinis pelėžirnis



Net jam nepatogu dėl tokio kiekio šiukšlių Žaliųjų ežerų draustinyje.


Pakilimas nuo Gulbino buvo nesunkus, o toliau kelias beveik priminė patogų vieškelį. Pakeliui nuo Mažojo Gulbino link senojo Dvarykščių kaimo priėjome pievą, kurią, pasak vadovės Nijolės, prieš kelias dešimtis metų buvo planuota paversti miestiečių sodu. Buvo visko prisodinta, bet dabar kokių nors vertingų vaismedžių ar riešutmedžių čia lyg ir nebėra. Pieva viena iš nebedaugelio draustinyje dar nepasidavė miškui, bet kovoti jai nebepadeda nei karvės, nei ožkos.

Gaila, kad senajame Dvarykščių kaime (kuris dabar turbūt jau kažkokia Vilniaus gatvė?) ilgiau nesustojome. Jame dar yra senų simpatiškų medinių namelių, bet šalia jau statosi nelabai simpatiškos pilaitės. Nuo kaimo veda labai gražus takas palei Riešės upę.


Pieva, kuri galėjo būti sodas.



Simpatiškas "kalėdinis" namelis senajame Dvarykščių kaime.




Paskutinis žygio etapas į statų statų kalną, kurio viršuje peržengę per šiukšlių krūvas mes vėl išlindome ties Verkių Riešės "Maxima", šieme nesunkiame žygyje turbūt buvo ekstremaliausias. Apskritai maršrutas vienas iš lengvesnių, kaip pasivaikščiojimas, net nelabai įdomu, kiek kilometrų nuėjome.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą