Pages

2015/05/10

Tulpių šventė


Turkiškai tulpės vadinasi lale. Kažin ar tiesa, kad arabiškais rašmenimis lale rašoma taip pat kaip Allah - Dievas?

Tulpė yra nacionalinė Irano ir Turkijos gėlė. Kilusi iš Persijos, į Vakarų Europą per Osmanų imperiją pateko, galima sakyti, diplomatiniais kanalais. Visuotinai priimta manyti, kad į Europą tulpių atsigabeno Oghier Ghislain de Busbecq, Ferdinando I ambasadorius pas galingiausią Osmanų imperijos sultoną Suleimaną Didįjį šešioliktajame amžiuje, kai Lietuvoje ir Vingyje tvarkėsi Mikalojus Radvila Juodasis.

Draugės iš anksto įspėjo, kad tulpių popietėje žmonių bus "milijonas", o gėlių - trys lysvės.
Kai žmonių daugiau nei žiedų, spūsties sunku išvengti, o dar kai kurie žmonės, kurie kaip tulpių gyvenime nematę, grūdasi, vežimus su miegančiais kūdikiais per lysves tampo.


















Be tulpių ir nuostabaus oro, popietėje buvo ir daugiau pramogų bei atrakcijų. Girdėjome ir dainininkus repetuojant kažkur palei šiltnamius.



Informacijos apie vietos ir pastatų istoriją Vingyje vis dėlto labai trūksta. Tik prie Šulco vartų popieriniame lapelyje šiek tiek parašyta.

Radvilos Juodojo sūnus Stanislovas Radvila šešioliktojo amžiaus pabaigoje Lukiškių dvarą padovanojo jėzuitams, kurie jį valdė iki pat ordino panaikinimo 1773 metais. Tuomet teritorija buvo vadinama Jėzuitų Lukiškėmis. Medinio Radvilų dvarelio vietoje pagal Glaubico projektą jėzuitai buvo pasistatę didingus trijų aukštų rūmus su mansardomis. Po ordino panaikinimo rūmai ir žemė atiteko Vilniaus vyskupui Masalskiui, po vyskupo mirties Lukiškes paveldėjo Potockiai, kurie jas pardavė grafui Zubovui, o šis − Vilniaus generalgubernatoriui Benigsenui. 1812 metais Vingio rūmuose mėnesį viešėjo caras Aleksandras I su savo generaliniu štabu ir čia puotaudami sulaukė žinios, kad Napoleonas persikėlė per Nemuną. (Istoriją apie pasiruošimą puotai ir nelaimėlį architektą Šulcą aprašiau anksčiau). Taip ir prasidėjo žlugimas. Prancūzai Vingio rūmuose įsteigė karo ligoninę, caro valdžia remontais vėliau nebesirūpino, 1855 metais rūmai buvo nugriauti.

Spėju, kad tai ir yra senųjų jėzuitų rūmų pamatai.



O šis pastatas vadinasi Fizikų namas. Kuo čia dėti fizikai, kol kas dar nepavyko išsiaikinti.


Jėzuitų laikus primena alėja ir senoji tvora, juosianti parką nuo Neries ir iš šiaurinės pusės. Patį botanikos sodą Vingyje ir jo senuosius pastatus taip pat galima laikyti istorinėmis senienomis, vertomis bent jau informacinių lentelių.



Šulco vartai.



Senieji šiltnamiai.




Varlyčių namai. Įdomu, kokia jų tikroji paskirtis?

Daržas šiaurinėje/rytinėje sodo pusėje, remiantis žemėlapiu, vadinasi sistematikumas. "Augalų sistematikumas – tai tarsi žalioji klasė, kurioje gali susipažinti su 89 šeimų ir 474 genčių rūšimis. Čia nepaskubėsi, jeigu sumanysi viską peržiūrėti. Kriterijai kolekcijai kaupti yra rūšių išskirtinės morfologinės, sistematinės ir dekoratyvinės savybės".
Šaltinis: http://www.botanikos-sodas.vu.lt/lt/lankymas/sodas-vingyje


Sistematikume suintrigavo uogos, įtartinai panašios į bruknes - kurių gegužį lyg ir neturėtų būti. Panaršiau pagal lotynišką pavadinimą. Pasirodo, lietuviškai šis augalas vadinasi šliaužiančioji bruknuolė, ji atspari žiemai, uogos išlieka visus metus.


Iš viso parke sode praleidome apie porą smagių valandų. Benužydinčios beigi numindytos tulpės irgi yra puikios, bet, norint pamatyti jas visame gražume ir tobulybėje nesistumdant minioje tarp lysvių, vis dėlto verta nelaukti atvirų durų popietės, o tiesiog nusipirkti bilietą per patį žydėjimą, kai tik sodas Vingio parke atsidaro vasaros sezonui.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

Copyright @ Dasein. Blog Design by KotrynaBassDesign