Šventieji ir drakonai

2015/03/26
Keturių dalių pasakojimas beveik be tvarkos, kaip nedidelis rytinis pasivaikščiojimas apie man mielas Vilniaus stogų paslaptis. Maniau, kad jas visi žino, bet paklausinėjau - pasirodo, ne. Taigi kol toks ankstus pavasaris ir tuščias Senamiestis bunda, galima pakelti akis nuo šaligatvių.

Pirmasis adresas - neoklasicistinio stiliaus namas Vilniaus gatvėje, pastatytas 1911 m. vietoje sienos, supusios tarp keturių gatvių išsidėsčiusį Vilniaus labdarybės draugijos pastatų kompleksą. Dabar čia veikia kavinė su vengriška buvusio Prancūzijos prezidento pavarde "Sarkozy", Žinijos draugija, Vilniaus turizmo informacijos centras ir t.t., tačiau pažvelkite viršun - ar pastebėjote kada tris didžiulius sparnuotus grifonus su erelio snapais ir liūto kūnais? Dar smagiau turėti pas ką užsukti į svečius name priešais. Iš mano draugų ofiso balkono atsiveria vaizdas, kurį drąsiai galima pavadinti labiausiai įkvepiančia aplinka visame Vilniaus mieste. 
O įspūdingo dydžio raitas ant žirgo šventasis Jurgis ietimi duria drakoną virš galvų pačiame Gedimino prospekte tiesiai priešais "McDonalds". 

1895 metais pastatytame name iki 1940-ųjų veikė "Šv. Jugio" viešbutis, dabar - tiesiog "Marks&Spencer". 2005 metais, kai istorinį pastatą rekonstravo bendrovė "Middle Europe Investments Baltija", jos generalinis direktorius Janas Vilemas van Oterlas džiaugėsi, kad Kultūros paveldo departamento reikalavimas restauruojant pastatą atkurti šią skulptūrą visiškai sutapo ir su bendrovės troškimu Vilniaus centre matyti šventąjį Jurgį.


Skulptoriaus iš Marijampolės Kęstučio Balčiūno atkurta skulptūra yra kiek didesnė negu senoji betoninė (kuri buvo nugriauta 1944 metais, kai viešbutis apdegė) - aukštis ir ilgis siekia penkis metrus, svoris 1200 kg. Taip pat esu skaičiusi, kad skulptūra padaryta iš lengvų kompozicinių medžiagų - nerūdijančio plieno karkaso, padengto ta pačia medžiaga, iš kurios gaminami sklandytuvai. Vien jos atkūrimas kainavo 300 tūkst. litų.

***
Eidami Pilies gatve pro Šv. Jono Krikštytojo ir šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčią ir pažvelgę į viršų, pamatysite keturias juodas kojytes.

Juoduosius angelus parodė gidė prieš keletą metų per mano gimtadienį, kai draugus pakviečiau į ekskursiją apie Vilniaus vaiduoklius spaudžiant -17, smagu net prisiminti... Tai štai, tuomet ji mus nuvedė į kiemus tarp Naručio viešbučio ir Šv. Mykolo gatvės ir papasakojo istoriją, jau net neprisimenu, kurią.

Dievas sukūrė daug baltų angelų ir du juodus. Šiedu vis nusileisdavo iš aukštybių žmonėms padėti, bet žmonės, juos pamatę, išsigąsdavo pagalvoję, kad čia velnio siųsti padarai. Galiausiai trūko tiems dviems angelams kantrybė ir nuėjo jie Dievui pasiskųsti. Pagailėjo jų Dievas ir pasodino ant Šv. Jonų bažnyčios, kad iš aukštai vilniečius saugotų.


 ***Šv. Kazimiero bažnyčios viršuje spindi Jogailaičių dinastijos karūna. Mylimiausia mano karūna, kai būnu Senamiestyje, akys tarsi pačios jos ieško.


Bažnyčios interneto svetainėje rašoma, kad didingiausią bažnyčios kupolą iškėlė jėzuitai 1750–1752 m., neilgai trukus po šventovės gaisro 1749 m. birželį, apie kurį Kristina Sabaliauskaitė taip vaizdingai rašo savo romane "Silva Rerum III". Sumanymą užkelti ant bažnyčios kunigaikščio karūnos formos šalmą, siejant jį su bažnyčios globėju – šventuoju Kazimieru, architektas J. K. Glaubicas perėmęs iš gimtosios Silezijos, Legnickie Pole benediktinų bažnyčios. Jos du fasado bokštai užsibaigia karūnomis.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą