Dasein

Apie vietas, istorijas ir fikcijas

Pages

Popular posts

2018/03/25

Francess Miralles "Vabi sabi"


"Kino pavasaryje" pažiūrėjau ramų, nuoširdų, lėtą, keistą ir talentingą japonų filmą "Švenčiame visi kartu" ("Party 'Round the Globe", rež. Hirobumi Watanabe). Nors buvo žiūrovų, kuriems keistumo pasirodė per daug, bet man filmas labai patiko ir (o gal - todėl) buvo kiek per ryškus įspūdžio kontrastas neseniai baigus skaityti Francess Miralles romaną "Vabi sabi". Apie Japoniją - tą pačią ir tokią kitokią.
Aš nebuvau Japonijoje, šiaip jau giliau nesidomiu Rytais ir nesu skaičiusi nė eilutės iš Murakamio kūrybos, gal dėl to pajautrintai reguoju, bet manau, kad kelias valandas, kurias skyriau "Vabi sabi", galėjau praleisti prasmingiau nei skaitydama eilinę istoriją apie tai, kaip tūlas intelektualas vakarietis pakelia užpakalį nuo savo dyko buvimo  ir yra išspiriamas iškeliauja ieškoti gyvenimo spalvų ir džiaugsmo, ir - kokia staigmena - pasirausęs tarp japoniškų stereotipų jį randa, nors ir nelabai motyvuotai ir nelabai tobulą.
Reikėjo būti visai apsirūkusiam, kad ieškotum žmogiškosios šilumos pas savo katino veterinarę, - sako mylimiausia citata iš knygos, apie kurią parašiau labai mažai, bet tikrai nėra ką rašyti, išskyrus tai, kad jeigu romano anotacijoje rašoma, kad jis padės ko nors išmokti, ypač jeigu tas kas nors yra apie meilę ir džiaugsmą, tai reikėtų suklusti.
read more

2018/03/18

Geležinkelių istorijos su žaidimo elementais

Atmintis apgaulingas daiktas. Prisimenu, kad Geležinkelių muziejuje Mindaugo gatvėje buvome su dukra prieš kokius penkerius metus, o jis jau aštunti metai persikėlęs į Geležinkelio stotį. O dukra šiomis dienomis švenčia dvidešimtmetį. :) Nutiko taip, kad kovo mėnesį šiame muziejuje apsilankiau du savaitgalius iš eilės. Pirmą kartą neplanuotai, pasitikus į Vilnių atvykusią sesę, nes ji laukė po muziejaus iškaba, o antrą kartą jau su iš anksto užsakyta ekskursija, kuri ne tik suteikia daugiau informacijos, bet ir daugiau leidžia. Negaliu nepaminėti, kad turint tos dienos traukinio bilietą atskiro bilieto (jeigu be ekskursijos) pirkti nereikia. Vienu žodžiu, labai rekomenduoju apsilankyti. Aš, galima sakyti, užaugusi prie seniausios geležinkelio linijos bėgių tiesiogine to žodžio prasme, šiek tiek domėjusis geležinkelių istorija ir net "dalyvavusi" joje kurpdama Švenčionėlių ruožo sovietmečio profsąjungų protokolus, nes mano a.a. tėtis geležinkeliuose dirbo bemaž 20 metų ir turėjo protingų vaikų ;), vis tiek sužinojau nemažai nauja ir įdomaus. Ekspozicija ir ekskursija labai pritaikytos vaikams, ypač antra salė. Būtų gerai, kad vaikai muziejui atsakytų draugišku elgesiu ir neniokotų eksponatų.  

Ekskursija tapo dėl ligų gerokai pavėluotos mano gimtadienio šventės dalimi. Ta proga visos buvome papuoštos stilizuotomis geležinkelių kepuraitėmis (nevisam, tik geresniam įsijautimui į ekskursiją) ir gavome po vaikišką eilėraštį, į kurį reikėjo įrašyti trūkstamus žodžius iš ekspozicijos eksponatų. Gerai, kad tų žaidimų buvo nedaug. Po to nuo autentiškų medinių mano vaikystės laikų dyzelinių traukinių suolų prasidėjo rimtoji ekskursijos dalis.


Šalia avoskės - senosios Vilniaus stoties nuotraukos. Apie stoties likimą šiek tiek daugiau parašiau pabaigoje.


Muziejuje eksponuojama daug pirmųjų geležinkelio stočių ir žmonių nuotraukų,  autentiškų daiktų (suolai, lentynos, stiklinės ir jų podstakanikai, komposteriai, kuriuose galima išmušti bilietą su Lietuvai svarbia data, saugyklų seifai, net gazuoto vandens aparatas, tiesa, ne tas, kuris stovėjo gatvėje prie priemiestinių kasų, o iš dirbtuvių. Granionkė stiklinė priklijuota dėl pačios banaliausios priežasties - vagia.  

Geležinkelių istorija Lietuvoje prasidėjo XIX amžiaus viduryje. Tuomet buvo pastatytos pirmosios geležinkelio stotys - iš viso 21. Tik dvi iš jų buvo aukščiausios klasės. Jeigu manote, kad Vilnius ir Kaunas, tai klystate. Pastarosios buvo tik pirmos klasės, o aukščiausios - Virbalio vardu vadinta stotis Kybartuose ir Lentvario. Aukščiausia klasė reiškia, kad stotis buvo pritaikyta priimti Rusijos carą, jo šeimą ir asmeninį traukinį. Dėl Lentvario, kurio stotis iš išorės atrodo lygiai taip pat kaip Švenčionėlių, pasistengė, žinoma, Lentvario grafas Tiškevičius. O kaip atrodė senoji Virbalio stotis (Veržbolovo, taip tuomet vadinosi) Kybartuose, galima pamatyti nuotraukoje pačioje ekspozicijos pradžioje. Kad stotis Kybartuose vadinasi Virbalio, kaltas atsainus žemėlapių skaitymas Rusijoje,  atstumo tarp Virbalio ir Lietuvos sienos neįvertinimas ir paskui jau nenoras keisti dokumentus, Virbalio tai Virbalio - rusams nebuvo jokio skirtumo. Tai buvo paskutinė stotis Sankt Peterburgo - Varšuvos trasoje prie Rusijos imperijos sienos. Prūsijos pusėje pirmoji stotis buvo Eitkūnai. Kaip tik Eitkūnus 1944 metų vasarą rusai ir norėjo  susprogdinti, bet, kaip pas juos sakoma, norėjo kaip geriau, o išėjo kaip visada - "netyčia" susprogdino Virbalio stotį Kybartuose. Dabartinė Kybartų stotis pastatyta gretimai tos vietos, kur buvo senoji, bet jai, žinoma, nebeprilygsta.


Senoji Virbalio stotis.


Salę puošia dabar nebenaudojama informacinė lenta su informacija apie nebeegzistuojantį maršrutą į Mažeikius ir varpas, kurio paskirtis taip pat buvo informuoti. Keleiviams senojoje Vilniaus stotyje nereikėjo blaškytis po peronus. Vienas varpo dūžis reiškė, kad traukinys atvažiuoja, du - kad reikia sulipti, trys - kad išvažiuoja.

Pokariu Vingio parke, siaurojo lenkų laikais pastatyto geležinkelio vietoje, iki praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pabaigos veikė mažojo vaikų geležinkelio linija su keliomis stotimis, kurios vadinosi atitinkamai - Komjaunimo, Pionierių, Sporto. Dalį geležinkelininkų funkcijų ten atliko vaikai, vyko įvairios stovyklos. Kažkas panašaus neseniai buvo Ignalinoje, kur pastaraisiais metais važinėjo siaurojo geležinkelio linija geležinkelininkų vaikų vasaros stovykloje, uždarame pusiasalyje tarp Gavio ir Gavaičio ežerų. Bet gidė sakė, kad daugiau nebevažinės. Yra vilčių, kad muziejui pavyks apsaugoti jį nuo eilinio sunaikinimo ir parvežti į Vilnių. 


Kovo 11 akto signataro Algimanto Norvilo padovanota geležinkelio bėgių fragmentų kolekcija.


Tai kelininkų drezina. Ekskursijoje galima ant jos užlipti ir taip pat galima "išbandyti" rankinį bėgių pjūklą bei "pavaldyti" iešmo pervedimo mechanizmą.


"Traukiniui stovint naudotis išeinamąja vieta draudžiama".


Labai gražiai surašytas dokumentas iš ekspozicijoje už stiklo esančio vadovo kabineto, surankioto iš įvairių laikotarpių. Spinta - XX  3 dešimtmečio iš Šiaulių geležinkelio zonos, 1937 metų uniforma, stalas Lenkijos geležinkelių, įspūdingas skylamušis - XX a pradžios. Ant sienos kabo žemėlapis, kuriame punktyrine linija pažymėti planuoti statyti geležinkeliai, tarp jų linijos į Ukmergę, Uteną, Ežerėnus (Zarasus). Deja, dėl karo planai taip ir liko planais.

Ten pat eksponuojamas žaidimų stalelis iš pirmos klasės vagono. XIX amžiuje traukiniai iš Sankt Peterburgo keliavo tokie įdomūs, spalvingi - garvežys buvo tamsiai violetinės spalvos, 3 klasės vagonas rudos spalvos, antros klasės vagonas rudas arba auksinis, o pirmos klasės vagonas - žydras. Kelionės traukiniu buvo brangios. Antra klasė kainavo tris kartus brangiau nei trečia, o pirma atitinkamai tris kartus daugiau už antrą. Palydovų tais laikais nebuvo, bet pirmos klasės vagonuose keleivius pasitikdavo vadinamoji "prisluga", buvo galima surūkyti cigarą, pažaisti stalo žaidimus, šios klasės vagonai turėjo savo tualetą.


Lokomotyvo DM62 treniruoklis su vaikų sulaužytu vairu.

Muziejuje, kur dėmesio atsirado net nelabai įdomiam vaikiškam siaurukui Ignalinoje, nė žodžiu neužsiminta apie sovietmečiu labai užslaptintą 1945 metų geležinkelių katastrofą Vilniuje. Matyt, kažkam geležinkeliuose iki šiol nemalonu apie tai prisiminti. Ekskursijos pabaigoje apie tai prakalbo draugė, kuri apie katastrofą išgirdo vienoje iš fotografo Stanislovo Žvirgždo paskaitų. Kadangi patikimos informacijos apie šią katastrofą nedaug, toliau surašiau trumpai pagal labai išsamų ir įdomų, dokumentais grįstą Mariaus Ėmužio straipsnį žurnale "Naujasis židinys", kuris vadinasi "Vienos katastrofos istorija".

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, kai Vilniuje jau buvo rusų armija, 1945 m. sausio 12 d., link Vilniaus geležinkelio stoties artėjo traukinys su 47 vagonais, pakrautais sprogstamąja karine amunicija. Manevrų tarnybos Vilniaus poskyrio budintysis Gruninas, geležinkelio ruožo karinio komendanto pavaduotojas majoras Vasilcovas ir karo dispečeris vyr. leitenantas Ivlevas pasitarę sutarė, kad Kirtimų stotyje reikia performuoti sąstatą, kad to nereiktų daryti Vilniaus stoties mazge, nepaisant to, kad toks perstatymas pažeidžia techninio eksploatavimo taisykles. Perstatęs sąstatą, Kirtimų stoties viršininkas Šeršinskis paprašė Vilniaus stoties budinčiojo Šidlausko leidimo traukiniui vykti į Vilniaus stotį. 16 val. 5 min. leidimas buvo gautas, tačiau Šidlauskas nepasirūpino paruošti laisvą kelią traukinio priėmimui Vilniuje, pamanęs, kad pavyks traukinį užlaikyti prie semaforo įvažiuojant į stotį. Tyrimo metu nustatyta, kad tokia praktika buvo naudojama ne pirmą kartą. Gavę leidimą iš Vilniaus, Kirtimų stoties viršininkas Šeršinskis traukiniui leido išvykti jo neapžiūrėjęs ir neįspėjęs mašinisto, kad laikytųsi saugaus greičio, be to, niekas mašinisto iki Vilniaus stoties nelydėjo. 16 val. 20 min. traukinys pajudėjo. Mašinistas leido sąstatui pasiekti greitį daugiau nei 60 km per valandą, nepamatė uždaryto semaforo ir pradėjo stabdyti tik sąstatui įlėkus į stotį. 16 val. 35 min. pilnas sprogstamosios amunicijos traukinys Vilniaus stotyje rėžėsi į manevruojantį zenitinių pabūklų sąstatą. Pirminėje informacijoje Stalinui buvo rašoma, kad žuvo 53 žmonės. Jau kitą dieną patikslinta, kad žuvo 86 žmonės, o avarijos vietos tvarkymo ir tyrimo metu žuvusiųjų skaičius išaugo iki 94. Kiek žmonių žuvo iš tiesų ir kokie buvo sprogimo padariniai miestui, galima tik numanyti. Dauguma kūnų po sprogimo buvo neatpažįstami. Žinoma, kad tyrimo metu buvo suimti 8 įtariamieji. Realia laisvės atėmimo bausme buvo nubaustas traukinio vyresnysis konduktorius Deviatinas - jis gavo aštuonerius metus lagerio. Vilniaus stoties budintysis Šidlauskas ir traukinio meistras Pelesa nuteisti aukščiausia bausme sušaudant. Visi buvo teisti pagal Rusijos (RSFSR) Baudžiamojo kodekso straipsnį, kuris numatė atsakomybę už banditizmą, gaujų organizavimą bei jų vykdomus išpuolius, tarp jų ir naikinant geležinkelį.

Visą straipsnį su nuotraukomis galite rasti čia.


Apgriauta geležinkelio stotis po karo buvo atstatyta stalininiu pavidalu, koks liko iki šių dienų.
read more

2018/03/11

"Kino pavasario 2018" įkvėpimai


Šiemet įkvėpimus žadantis "Kino pavasaris" prasidėjo kažkaip tyliai - tyliai, bet aktyviai. Trečią kovo - taigi ir prekybos - dieną ryte jau negavau bilietų į vieną pasirinktą seansą (tiesa, salė "Vingyje" buvo iš mažųjų, bet vis tiek, kasininkė sakė - perka kaip pašėlę), todėl teko perstumdyti iš anksto sustyguotą dirbančio žmogaus "Kino pavasario" kalendorių ir vienas filmas kol kas, deja, likęs už borto. Mano atrankos kriterijus buvo vienas, bet griežtas - "ne" filmams su raktiniais žodžiais karas, brutalumas, smurtas, neviltis ir pan., "taip" - šviesioms (ne)eilinių žmonių (ne)įtikėtinoms istorijoms. 
Po to kažkiek lėmė "Kino pavasario" komandos rekomendacijos, labiau pasitikrinti, kad nepraleidžiu kokio nors įkvepiančio deimančiuko. :)

Švenčiame visi kartu



Dovlatovas



Izabelė ir jos vyrai



Kandelarija




Bjauriausias automobilis



Daug vaikų, beždžionė ir pilis




Sengirė



Į šitą filmą bilietų dar neturiu, bet labai norėčiau nueiti, jeigu ištaikysiu laiką:

Dabar tai jau padėk man, Dievuli!


read more

2018/03/07

Delia Ephron "Sirakūzai"


Knygynuose į "Sirakūzus" nekreipiau dėmesio, kol nepasipylė pagiriamieji žodžiai knygų bloguose. Nors kažkodėl ir pavadinimas, ir viršelio dizainas man asocijuojasi su atostoginiu skaitalu, kuriam tiesiog gaila laiko. O skaityti buvo visai įdomu (pastaruoju metu tą galiu pasakyti tikrai ne apie kiekvieną knygą, nors jas renkuosi atsakingai - teko pasikankinti net su Nobelio premijos laureatu) - bet jau po kelių dienų vargiai prisiminiau veikėjų vardus. Ne, man tai ne ta knyga, kurią norėsis atsiversti kada ateityje pritrūkus prasmės ir motyvacijos, bet perskaityti verta.

Romane pasakojama apie dviejų tarpusavyje susipynusių taip, kad taip nebūna, amerikiečių porų bendrą atostogų kelionę į Italiją  - Romą ir Sirakūzus, žemesnės vidurinės klasės turistų lankomą miestą, pasak Teilor, arba tarsi seną knygą su nuostabaus grožio spalvotais paveikslėliais - tai pagal Lizę.  Tie patys įvykiai ir nutikimai apipasakojami iš skirtingų personažų perspektyvos - žurnalistės Lizės, jos vyro rašytojo Maiklo, kelionės metu nesėkmingai bandančio nutraukti neištikimybės saitus, buvusio Lizės mylimojo Fino ir jo žmonos Teilor, besižavinčios Maiklu, su dar labiau Maiklu besižavinčia dešimties metų dukra, kuriai diagnozuotas kažkoks liguisto drovumo sindromas ir kuri vardu Snou. Kaip Sniegas. Man su Maiklu Snou buvo kaip fonas, sako Lizė, kuri neturi vaikų ir atrodo sveikiausio proto iš visos ketveriukės. Jeigu skaitant romaną nutinka su kuo nors susitapatinti, tai turbūt su Lize. Tik be reikalo ji taip apie Snou. :)

Siužetas trenktai makabriškas, vienas po kito lenda praeities vaiduokliai, o veikėjų užuominos neleidžia tikėtis nieko gero. Gal ir gerai, kad kriminalinė linija neišbaigta lieka Italijoje, bet pabaiga man pasirodė šiek tiek išsikvėpusi.   
Nė saujos juodžemio, nė kuokšto žolės, vien akmuo. 

Galvoju, reikėtų gal kada nuvažiuoti į tuos Sirakūzus ir Romoje aplankyti Cimitero Acattolico di Roma.
read more

2018/02/15

Andrius Tapinas "Vilko valanda"

Viena tamsų ir šaltą vakarą tarpušvenčiu išėjome su draugėmis pasivaikščioti po miestą. Pažiūrėjome vieną iš paskutinių spragtukų ant katedros sienos, po to, Pilies gatvėje nusipirkusios karšto vyno popieriniuose puodeliuose išsinešimui, skersgatviais nuvinguriavome į Nekrikštus. Ten yra stebuklingų kiemų - tiesa, rakinamų, bet jeigu pasiseks, kad tuo metu pro vartus įvažinės šeimininkai, galima bandyti tartis, kad palauktų. Iš tų kiemų atsiveria pavydėtina laisvojo Aljanso miesto Vilniaus panorama su Trijų kryžių kalnu, Navigatorių bokštu ir Garmiesčiu kitame Neries krante, o giedresnį vakarą būtų galima įžiūrėti net orlaivius, kurie leistųsi Viščigavo orlaivių uoste. Net girdisi, kaip apačioje čiurlena Vilnelė. Paskui laipteliais užlipome į Juodėsius, palandžiojome tamsiais daugiabučiais kiemais su krūva pasvirusių sandėliukų vidury, dieną nematytais skersgatviais - o gal tiesiog sutemose jie atrodė KITOKIE - "Merginos, negaliu patikėti, bet čia juk viskas kaip Tapino "Vilko valandoje!!" - krykštė draugė, kuri buvo skaičiusi šitą knygą.

Romano veiksmas vyksta 1905 metais Vilniuje. Mieste, kuris, pasaulio galingiesiems ir pinigams sudarius sandėrį, o tiksliau - Rotšildams nurašius Rusijos imperijos skolas, tapęs vienu iš keturių laisvųjų Aljanso miestų kartu su Krokuva, Praha, Reveliu ir dalimi Konstantinopolio. Tai štai tame keistame mieste, iš visų pusių apsuptame Rusijos Imperijos okupuotos Lietuvos, vystomos kelios siužetinės linijos. Fantastinės literatūros šiaip nemėgstu ir neskaitau, todėl turėjau labiau pasidomėti  apie steampunk. Labai aiškiai apie šį žanrą rašo Grumlino palėpė. Trumpai apibendrinant, tai vienas iš fantastikos žanrų, kurio veiksmas paprastai vyksta XIX ir XX amžių sandūroje, vadinamojoje Viktorijos epochoje. Steampunk pasaulyje mokslas vystosi neįtikėtinais tempais, žmonės skraido orlaiviais ir dirižabliais, robotai automatonai labiau nustebintų mus nei juos, miestai apšviesti dujomis, o kieti vyrukai, tokie kaip alchemikas Jonas Basanavičius, neina į gatvę be goglų (angl. goggles).


1905 metais laisvajame Aljanso mieste Vilniuje lietuviai kažkodėl tapo tautine dauguma, o lenkų ir žydų paveiksluose prasimuša iki skausmo pabodę stereotipai. Nu ty kur-wa litewska, keikiasi lenkas Michalas Vielholskis, apskritai tai teigiamas personažas. Romane stereotipų daug, kaip ir gerai žinomų ir atpažįstamų ženklų, įvykių, personažų. Gal kiek ir per daug užsižaista. Skraidymai po tiltais - jau vakarykštė aktualija, taip pat ir ubagų balius. Yra čia ir kontrabandiniai degalai, Solomonas, rusiškiems pinigams parsidavęs redaktorius, Vilniaus Rožė, o prelato pavardė, žinoma, Masalskis. Nesu pavaizduotas ant pinigo, kad visiems patikčiau, sako Jonas Basanavičius.

Veikėjai romane plakasi iš skirtingų istorinių laikotarpių ir, pavadinkim, iš ne mūsų tarpo. ;) Man įdomiausi pastarieji, bet patiko, kaip "įdarbinti" gerai žinomi vardai. Jonas Basanavičius, nulipęs nuo savo nuobodžių paminklų postamentų, kaip supermenas, pašėlusiu greičiu pilotuodamas savo "Laumžirgį" ir pliekdamas iš kulkosvaidžio, stoja į kovą su žmones žudančiu geležiniu vilku. :) Petras Vileišis netoli nutolo nuo inžinerijos, o tarpukario banditas Stepas Rickus visai savo amplua - romane "gavęs" nedidelį, ryškų ir žodiškai spalvingą plėšiko vaidmenį, utėle dervuota. Skaitydama prisiminiau kažkur skaičiusi, kad Rickaus vardu kaimuose tarpukariu gąsdindavo vaikus.
Kurį laiką veidrodis buvo tamsus. Tvardauskis priglaudė delną prie jo paviršiaus, ir veidrodis ėmė raibuliuoti. Palengva išryškėjo tamsūs vos įžiūrimos figūros kontūrai. Tvardauskis ištiesė ranką, ir ji iki pat alkūnės sulindo į veidrodį.
- Tu grįžai, - dusliu balsu ištarė jis.
- Aš niekur nebuvau išėjęs, - paprieštaravo figūra veidrodyje. - Mano bokšto akmenis seniai skalauja Neris, bet tu esi aš, o aš esu tu.
Magas Tvardauskas, kuris Neries vandenų skalaujamame bokšte (ties dabartinio nacionalinio muziejaus kampu) Žygimantui Augustui kadaise iškvietė Barboros vėlę, "Vilko valandoje" sudaro visai neblogą komandą su Jonu Basanavičiumi. 
Svarbiausia, šitas miksas (o kur dar pagrindiniai personažai ir ne mažiau ryškūs ir/arba kraupūs antraplaniai) beveik tvarkingai sugula į gerą ir iki paskutinio puslapio įtraukiančią istoriją. Kažin ar Vilniuje dar liko namų be slaptų kambarėlių ir paslaptingų laboratorijų? Rekomenduju visiems, nespėjusiems suaugti širdy ir pasiilgusiems geros nuotykių literatūros.

Nesusiję: gaila, kad romane taip ir nesuskamba varpai bažnyčių, kurių nebėra - nei Šventas Jurgis, Šventas Steponas, nei Švenčiausioji Mergelė Marija Ramintoja ar kitos. Smulkmena, bet būtų suteikusi autentiškumo, kaip, pavyzdžiui, Baltieji miesto stulpai, ties kuriais tuomet, kaip ir dabar, baigiasi Vilnius tų laikų vilniečių palikuonių galvose ir prasideda Krasnucha Bėdos.
read more

2018/02/04

Piliakalnių metai tęsis, kol užteks įkvėpimo

Piliakalnių metai oficialiai baigėsi pernai (ataskaita apie tai, ką neypatingai daug pavyko nuveikti - žemiau), bet mano tempais jie tęsis dešimtmetį ir ilgiau arba kol užteks įkvėpimo. :)
Pernai pažadėjau sau ieškoti mažiau nulaipiotų piliakalnių, nesuturistintų, su cinkeliu. Taip šį savaitgalį atsidūriau Lavoriškėse, nors rasti labiau nulaipiotą nei Lavoriškių piliakalnis, kuris tapo pirmuoju, aplankytu šiemet, dar reikia pasistengti. Penktadienį ryte, kai dangus maišėsi su žeme ir transportas buksavo net Pamėnkalnio gatvėje, tikrai nemaniau, kad šeštadienį orai leis išvažiuoti iš Vilniaus. Bet Lavoriškių pusėje - o nuo ten jau ranka pasiekiama Baltarusija - kelias platus ir švarus. Važiuojant į Lavoriškes nuo Olandų žiedo visą laiką reikia laikytis tiesiai, per Naująją Vilnią, jos gamyklas-pamėkles išdaužytais langais, ant vienos iš kurių sovietmečiu puikavosi užrašas apie gyvenančias ir laiminčias Lenino idėjas, ir Mickūnus.
Lavoriškėse sukite tiesiai prie Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios. Ji praėjusio amžiaus pradžioje pastatyta nukasus šiaurinę piliakalnio dalį. Didžioji dalis viso kito buvo sunaikinta tarpukariu, kasant žvyrą. Liko tik nedidelis pušimis apaugęs piliakalnio šlaitas, kuris nusileidžia prie Vilnios upės ir santakos su bevardžiu upeliu, už kurio plyti kapinės. Labai graži vieta, bet tiek to piliakalnio. Iš miestelio pusės į jį remiasi konteineriai ir viešoji tupykla atlapotomis durimis. Tikrai nekasdienis reginys.
Vienintelis Lavoriškėse sutiktas žmogus prasilenkdamas su manim gražiai lenkiškai pasisveikino, nors, aišku, nei pažįsta manęs, nei ką.


O dabar trumpa ataskaita.

Mano 2017 metų piliakalniai   

Pernai aplankiau 12 piliakalnių (skaičiuoju tik tuos, ant kurių lipau pirmą kartą). Svarbiausia - įgyvendinau savo seną svajonę pamatyti piliakalnius, ant kurių galėjo būti Pilėnai. Kai kurie iš jų nučiustinti, kitų atgimimo spindesys per porą dešimtmečių jau baigia sunykti.

Bilionių piliakalnis buvo pats pirmas iš kandidatų į Pilėnus, didžiausias, galingiausias. Mano mylimiausias. Norėjosi tikėti, kad ant šito galingo kalno stovėjo Gedimino brolio Margirio pilis. Galbūt čia tikrai buvo Pilėnai?
Kaltinėnų Pilės
Batakių Aukaimio piliakalnis
Molavėnų pirmasis ir antrasis piliakalniai - visus penkis aplankiau vienu kartu.
Karšuvos-Ivangėnų
Radžiūnų piliakalnis
Alytaus piliakalnis - abudu pastaruosius per vieną savaitgalį
Gariūnų piliakalnis - neseniai atrastas
Pūčkorių piliakalnis
Naujosios Rėvos piliakalnis
Neravų piliakalnis

 

Anksčiau aplankyti - iš viso bus kokie 40 ;)


Vilniaus pilių rezervato kalvos, kalnai ir piliakalniai - Aukštutinė pilis, Trijų kryžių kalnas, Bekešo kalnas, Stalo kalnas, Altanos kalnas, Gedimino kapo kalnas ir Piliakalnio kalnas,
Šatrija (Pašatrijos piliakalnis)
Maišiagalos piliakalnis
Ginučių piliakalnis
Dubingių pilis
Bradeliškių piliakalnis
Buivydų piliakalnis
Karmazinų piliakalnis
Seredžiaus piliakalnis (Palemono kalnas)
Veliuonos piliakalnis
Kernavės piliakalniai
Piliakalnių piliakalnis
Mažulonių piliakalnis
Merkinės piliakalnis
Medvėgalis
Punios piliakalnis
Vėlionių piliakalnis
Birštono piliakalnis (Vytauto kalnas)
Stirnių piliakalnis
Jurgaičių piliakalnis (Kryžių kalnas)
Senųjų Trakų piliakalnis
Rambynas

Kolegos taipogi skaičiuoja viščiukus. :) http://www.tukstantismyliu.lt/ivairus/piliakalniu-issukis-2017-skaiciuojam-visc-piliakalnius/ 
Ką įdomesnio pernai pavyko pamatyti jums?
read more

2018/01/29

Sapiegų rūmai Antakalnyje 2018 sausio pabaiga

Sapiegų rūmuose Antakalnyje lankiausi prieš dvejus metus, kai jie tik atsivėrė visuomenei. Vienu metu ekskursijų banga šiek tiek apslūgo, iki internete pasklido žinia, kad rezidencija nuo sausio 29 dienos vėl bus uždaryta lankytojams. Negalėjau praleisti galimybės prisijungti prie vienos iš galbūt paskutiniųjų.

Ilga, iki pat vartų, vielinė tvora skiria rūmus nuo parko. Susirinkus visiems gidas pajuokavo - stovime pačiame gatvės vidury. Gatvė jau kuris laikas užtverta (nes ją nutiesus, sako, buvo "sunaikinta ansamblio išilginėje ašyje buvusi centrinės alėjos dalis prie rūmų ir čia buvusi ansamblio išilginės ašies sankirta su skersine ašimi, ėjusia per pietinius ir šiaurinius kiemo vartus"). Carinio paveldo Vilniaus Tech parko nameliai, mūsų laikų daugiabutis tarp rūmų ir Išganytojo bažnyčios (dabar didysis etmonas pro savo langus bažnyčios nebematytų), medžiais apaugęs buvęs prancūziškas parkas. Baroko likę nekažką.

Gidas atkreipė dėmesį, kad gatvė pavadinta kad ir Sapiegos vardu, kad ir garsiausio iš Sapiegų - be ne to. Leonas Sapiega taip pat buvo ir LDK didysis etmonas, ir Vilniaus vaivada, vadovavo III Lietuvos Statuto rengimui, tas pats, kuris savo ir savo šeimos mauzoliejumi pastatė Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčią Vilniuje ir "Silva Rerum" aprašytą bernardinių vienuolyną. Bet jis gyveno beveik šimtu metų anksčiau ir su valda Antakalnyje neturėjo nieko bendra. Kazimieras Jonas su Leonu buvo giminės, bet priklausė skirtingoms Sapiegų atšakoms - vienas Čerėjos-Ružanų, antras Kodenio, kilusioms iš dviejų Simono Sapiegos sūnų, Bogdano ir Ivano (pastaroji informacija ne iš ekskursijos, pasitikrinau Vikipedijoje).

Barokinius lipdinius ant fasado galima skaityti kaip raštą. Ponas su romėniška toga - aliuzija į lietuvių kilmės iš romėnų mitą. Viename iš lipdinių pavaizduota LDK didžiojo etmono buožė ir skydas su kardu. Ir raidės KJ.

Vaikštant viduje reikia dauuuug vaizduotės.

 
 
 

Sapiegų rūmai Antakalnyje tai net ne rūmai - tai tik įtakingiausio Abiejų Tautų Respublikos žmogaus LDK didžiojo etmono Vilniaus vaivados Kazimiero Jono Sapiegos vasaros rezidencija. Kaip mūsų gidas juokaudamas sakė, tai vasaros namelis, pastatytas Antakalnio miškuose, kur Sapiegos įsigytame sklype jau stovėjo kuklesni statiniai. Prie kurių buvo primūrytas rūmas, fasadu atsuktas į parko pusę. Maždaug taip - ten tolumoje - Sapiegų rezidencija galėjo atrodyti nuo Gedimino kalno.

Rūmai pastatyti 1689–1692 metais, palyginti ramiu XVII amžius antros pusės laikotarpiu tarp karų, kai iškilo Šv. Petro ir Povilo bažnyčia, Sluškų rūmai, Pažaislio vienuolynas, Vygrių vienuolynas dabartinėje Lenkijoje. Rūmus projektavo architektas Giovanni Battista Frediani, vienas iš Šv. Petro ir Povilo ir Pažaislio bažnyčių statytojų, o puošyba rūpinosi Šv. Petro ir Povilo bažnyčios interjero kūrėjai Giovanni Pietro Perti ir Michele Arcangelo Palloni (pastarasis tapė ir Šv. Kazimiero koplyčią Vilniaus katedroje, vienoje iš freskų - "Šv. Kazimiero karsto atidengimas" - atvaizdavo veiksme dalyvaujantį ir patį Kazimierą Joną, kuris ano istorinio įvykio laiku dar kokie trisdešimt metų kaip nebuvo gimęs :)).
Tai buvo ryškus, spalvingas, stulbinantis, stebinantis, teatrališkas barokas. Galima tik įsivaizduoti, kokio įstabumo turėjo būti šitie bene puošniausi tuo metu Vilniuje interjerai, iki juos išdaužė XIX amžiuje įrengdami karo ligoninę. Kad tinkas ant dažytų sienų laikytųsi geriau, sienose išdaužė skyles - daug daug skylių. Kruopščiai restauruojamos freskos dabar atrodo taškuotos, tai tam, kad parodytų laiko ir žmogaus durnumo paliktas žymes. Tokia žyme lieka ir antroji laiptinė, pristatyta 1842-1848 metais, su ale gotikiniais langais, ;) bet ji bent jau pasitarnaus priešgaisrinės apsaugos tikslais. Rūmuose yra ir daugiau kultūrinio kitų laikotarpių palikimo - atidengtos išlikusios sienų apdailos, metlacho plytelių (tokias pernai mačiau Lukiškių kalėjimo buvusioje koplyčioje). Visko tik nuotrupos, tik fragmentai.
Senoviniuose rūsiuose iš dar ankstesnių laikų likusi keramikos degimo krosnis. Greičiausiai iš tuomet, kai Vilnius buvo baigtas apjuosti siena, o amatininkai, dirbę su ugnimi, iškeldinti už miesto ribų.

Sapiegos rūmus pasistatė ir dekoravo daug greičiau nei truks jų sutvarkymo procesas. Prieš pradedant restauravimo darbus rūmuose reikėjo išardyti buvusias perdangas, atverti užmūrytus langus, lauko galerijų arkas, atstatyti bokštelius. Ir išvežti tonas šiukšlių. Viduje žiemą labai šalta.

 
 
 

Kazimieras Jonas rūmais naudojosi mažiau nei dešimt metų. Per tą laiką sugebėjo susipykti su Vilniaus vyskupu Konstantinu Kazimieru Bžostovskiu. Pastarasis didįjį etmoną 1694 metais atskyrė nuo bažnyčios už kariuomenės laikymą bažnytinėse valdose. Sako, ekskomunikavimo dieną didysis etmonas iškėlė balių su fejerverkais, kad vyskupo valdose matytųsi. Vyrai po to lyg ir susitaikė, bet kitoms iškilioms giminėms Sapiegų dominavimas nepatiko - Tiškevičiams, Oginskiams, Višnioveckiams. Konfliktas baigėsi Valkininkų kautynėmis 1700 metais, kuriuose Sapiegos pralaimėjo Mykolo Servacijaus Višnioveckio ir Grigaliaus Antano Oginskio vadovaujamiems bajorams. Valkininkų konferederacijos armija buvo dukart didesnė nei Sapiegų, kurią vedė Kazimiero Jono sūnus Mykolas Pranciškus. Jis buvo paimtas į nelaisvę ir bajorų nužudytas.

Po šimto metų siaubtus ir remontuotus rūmus Sapiegos pardavė. 1809 metais jie atiteko carinei rusų valdžiai ir buvo pertvarkyti į karo ligoninę. Ligoninė čia buvo ir tarpukariu. Po karo - karinė mokykla. Išvedus rusų armiją rūmai ilgam liko tušti. Buvo sumanymų įkurti čia Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos knygų saugyklą, o 2005 metais nustekenti rūmai buvo  perduoti Valstybės turto fondui ir įtraukti į privatizuotinų objektų sąrašą. Ačiū Dievui, šita "geniali", nors ir neoriginali, idėja liko neįgyvendinta. Na įdomu, ką Kultūros paveldo departamentas ar kokia kita institucija su rūmais darys toliau.
read more