Dasein

Apie vietas, istorijas ir fikcijas

Pages

Popular posts

2018/02/15

Andrius Tapinas "Vilko valanda"

Viena tamsų ir šaltą vakarą tarpušvenčiu išėjome su draugėmis pasivaikščioti po miestą. Pažiūrėjome vieną iš paskutinių spragtukų ant katedros sienos, po to, Pilies gatvėje nusipirkusios karšto vyno popieriniuose puodeliuose išsinešimui, skersgatviais nuvinguriavome į Nekrikštus. Ten yra stebuklingų kiemų - tiesa, rakinamų, bet jeigu pasiseks, kad tuo metu pro vartus įvažinės šeimininkai, galima bandyti tartis, kad palauktų. Iš tų kiemų atsiveria pavydėtina laisvojo Aljanso miesto Vilniaus panorama su Trijų kryžių kalnu, Navigatorių bokštu ir Garmiesčiu kitame Neries krante, o giedresnį vakarą būtų galima įžiūrėti net orlaivius, kurie leistųsi Viščigavo orlaivių uoste. Net girdisi, kaip apačioje čiurlena Vilnelė. Paskui laipteliais užlipome į Juodėsius, palandžiojome tamsiais daugiabučiais kiemais su krūva pasvirusių sandėliukų vidury, dieną nematytais skersgatviais - o gal tiesiog sutemose jie atrodė KITOKIE - "Merginos, negaliu patikėti, bet čia juk viskas kaip Tapino "Vilko valandoje!!" - krykštė draugė, kuri buvo skaičiusi šitą knygą.

Romano veiksmas vyksta 1905 metais Vilniuje. Mieste, kuris, pasaulio galingiesiems ir pinigams sudarius sandėrį, o tiksliau - Rotšildams nurašius Rusijos imperijos skolas, tapęs vienu iš keturių laisvųjų Aljanso miestų kartu su Krokuva, Praha, Reveliu ir dalimi Konstantinopolio. Tai štai tame keistame mieste, iš visų pusių apsuptame Rusijos Imperijos okupuotos Lietuvos, vystomos kelios siužetinės linijos. Fantastinės literatūros šiaip nemėgstu ir neskaitau, todėl turėjau labiau pasidomėti  apie steampunk. Labai aiškiai apie šį žanrą rašo Grumlino palėpė. Trumpai apibendrinant, tai vienas iš fantastikos žanrų, kurio veiksmas paprastai vyksta XIX ir XX amžių sandūroje, vadinamojoje Viktorijos epochoje. Steampunk pasaulyje mokslas vystosi neįtikėtinais tempais, žmonės skraido orlaiviais ir dirižabliais, robotai automatonai labiau nustebintų mus nei juos, miestai apšviesti dujomis, o kieti vyrukai, tokie kaip alchemikas Jonas Basanavičius, neina į gatvę be goglų (angl. goggles).


1905 metais laisvajame Aljanso mieste Vilniuje lietuviai kažkodėl tapo tautine dauguma, o lenkų ir žydų paveiksluose prasimuša iki skausmo pabodę stereotipai. Nu ty kur-wa litewska, keikiasi lenkas Michalas Vielholskis, apskritai tai teigiamas personažas. Romane stereotipų daug, kaip ir gerai žinomų ir atpažįstamų ženklų, įvykių, personažų. Gal kiek ir per daug užsižaista. Skraidymai po tiltais - jau vakarykštė aktualija, taip pat ir ubagų balius. Yra čia ir kontrabandiniai degalai, Solomonas, rusiškiems pinigams parsidavęs redaktorius, Vilniaus Rožė, o prelato pavardė, žinoma, Masalskis. Nesu pavaizduotas ant pinigo, kad visiems patikčiau, sako Jonas Basanavičius.

Veikėjai romane plakasi iš skirtingų istorinių laikotarpių ir, pavadinkim, iš ne mūsų tarpo. ;) Man įdomiausi pastarieji, bet patiko, kaip "įdarbinti" gerai žinomi vardai. Jonas Basanavičius, nulipęs nuo savo nuobodžių paminklų postamentų, kaip supermenas, pašėlusiu greičiu pilotuodamas savo "Laumžirgį" ir pliekdamas iš kulkosvaidžio, stoja į kovą su žmones žudančiu geležiniu vilku. :) Petras Vileišis netoli nutolo nuo inžinerijos, o tarpukario banditas Stepas Rickus visai savo amplua - romane "gavęs" nedidelį, ryškų ir žodiškai spalvingą plėšiko vaidmenį, utėle dervuota. Skaitydama prisiminiau kažkur skaičiusi, kad Rickaus vardu kaimuose tarpukariu gąsdindavo vaikus.
Kurį laiką veidrodis buvo tamsus. Tvardauskis priglaudė delną prie jo paviršiaus, ir veidrodis ėmė raibuliuoti. Palengva išryškėjo tamsūs vos įžiūrimos figūros kontūrai. Tvardauskis ištiesė ranką, ir ji iki pat alkūnės sulindo į veidrodį.
- Tu grįžai, - dusliu balsu ištarė jis.
- Aš niekur nebuvau išėjęs, - paprieštaravo figūra veidrodyje. - Mano bokšto akmenis seniai skalauja Neris, bet tu esi aš, o aš esu tu.
Magas Tvardauskas, kuris Neries vandenų skalaujamame bokšte (ties dabartinio nacionalinio muziejaus kampu) Žygimantui Augustui kadaise iškvietė Barboros vėlę, "Vilko valandoje" sudaro visai neblogą komandą su Jonu Basanavičiumi. 
Svarbiausia, šitas miksas (o kur dar pagrindiniai personažai ir ne mažiau ryškūs ir/arba kraupūs antraplaniai) beveik tvarkingai sugula į gerą ir iki paskutinio puslapio įtraukiančią istoriją. Kažin ar Vilniuje dar liko namų be slaptų kambarėlių ir paslaptingų laboratorijų? Rekomenduju visiems, nespėjusiems suaugti širdy ir pasiilgusiems geros nuotykių literatūros.

Nesusiję: gaila, kad romane taip ir nesuskamba varpai bažnyčių, kurių nebėra - nei Šventas Jurgis, Šventas Steponas, nei Švenčiausioji Mergelė Marija Ramintoja ar kitos. Smulkmena, bet būtų suteikusi autentiškumo, kaip, pavyzdžiui, Baltieji miesto stulpai, ties kuriais tuomet, kaip ir dabar, baigiasi Vilnius tų laikų vilniečių palikuonių galvose ir prasideda Krasnucha Bėdos.
read more

2018/02/04

Piliakalnių metai tęsis, kol užteks įkvėpimo

Piliakalnių metai oficialiai baigėsi pernai (ataskaita apie tai, ką neypatingai daug pavyko nuveikti - žemiau), bet mano tempais jie tęsis dešimtmetį ir ilgiau arba kol užteks įkvėpimo. :)
Pernai pažadėjau sau ieškoti mažiau nulaipiotų piliakalnių, nesuturistintų, su cinkeliu. Taip šį savaitgalį atsidūriau Lavoriškėse, nors rasti labiau nulaipiotą nei Lavoriškių piliakalnis, kuris tapo pirmuoju, aplankytu šiemet, dar reikia pasistengti. Penktadienį ryte, kai dangus maišėsi su žeme ir transportas buksavo net Pamėnkalnio gatvėje, tikrai nemaniau, kad šeštadienį orai leis išvažiuoti iš Vilniaus. Bet Lavoriškių pusėje - o nuo ten jau ranka pasiekiama Baltarusija - kelias platus ir švarus. Važiuojant į Lavoriškes nuo Olandų žiedo visą laiką reikia laikytis tiesiai, per Naująją Vilnią, jos gamyklas-pamėkles išdaužytais langais, ant vienos iš kurių sovietmečiu puikavosi užrašas apie gyvenančias ir laiminčias Lenino idėjas, ir Mickūnus.
Lavoriškėse sukite tiesiai prie Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios. Ji praėjusio amžiaus pradžioje pastatyta nukasus šiaurinę piliakalnio dalį. Didžioji dalis viso kito buvo sunaikinta tarpukariu, kasant žvyrą. Liko tik nedidelis pušimis apaugęs piliakalnio šlaitas, kuris nusileidžia prie Vilnios upės ir santakos su bevardžiu upeliu, už kurio plyti kapinės. Labai graži vieta, bet tiek to piliakalnio. Iš miestelio pusės į jį remiasi konteineriai ir viešoji tupykla atlapotomis durimis. Tikrai nekasdienis reginys.
Vienintelis Lavoriškėse sutiktas žmogus prasilenkdamas su manim gražiai lenkiškai pasisveikino, nors, aišku, nei pažįsta manęs, nei ką.


O dabar trumpa ataskaita.

Mano 2017 metų piliakalniai   

Pernai aplankiau 12 piliakalnių (skaičiuoju tik tuos, ant kurių lipau pirmą kartą). Svarbiausia - įgyvendinau savo seną svajonę pamatyti piliakalnius, ant kurių galėjo būti Pilėnai. Kai kurie iš jų nučiustinti, kitų atgimimo spindesys per porą dešimtmečių jau baigia sunykti.

Bilionių piliakalnis buvo pats pirmas iš kandidatų į Pilėnus, didžiausias, galingiausias. Mano mylimiausias. Norėjosi tikėti, kad ant šito galingo kalno stovėjo Gedimino brolio Margirio pilis. Galbūt čia tikrai buvo Pilėnai?
Kaltinėnų Pilės
Batakių Aukaimio piliakalnis
Molavėnų pirmasis ir antrasis piliakalniai - visus penkis aplankiau vienu kartu.
Karšuvos-Ivangėnų
Radžiūnų piliakalnis
Alytaus piliakalnis - abudu pastaruosius per vieną savaitgalį
Gariūnų piliakalnis - neseniai atrastas
Pūčkorių piliakalnis
Naujosios Rėvos piliakalnis
Neravų piliakalnis

 

Anksčiau aplankyti - iš viso bus kokie 40 ;)


Vilniaus pilių rezervato kalvos, kalnai ir piliakalniai - Aukštutinė pilis, Trijų kryžių kalnas, Bekešo kalnas, Stalo kalnas, Altanos kalnas, Gedimino kapo kalnas ir Piliakalnio kalnas,
Šatrija (Pašatrijos piliakalnis)
Maišiagalos piliakalnis
Ginučių piliakalnis
Dubingių pilis
Bradeliškių piliakalnis
Buivydų piliakalnis
Karmazinų piliakalnis
Seredžiaus piliakalnis (Palemono kalnas)
Veliuonos piliakalnis
Kernavės piliakalniai
Piliakalnių piliakalnis
Mažulonių piliakalnis
Merkinės piliakalnis
Medvėgalis
Punios piliakalnis
Vėlionių piliakalnis
Birštono piliakalnis (Vytauto kalnas)
Stirnių piliakalnis
Jurgaičių piliakalnis (Kryžių kalnas)
Senųjų Trakų piliakalnis
Rambynas

Kolegos taipogi skaičiuoja viščiukus. :) http://www.tukstantismyliu.lt/ivairus/piliakalniu-issukis-2017-skaiciuojam-visc-piliakalnius/ 
Ką įdomesnio pernai pavyko pamatyti jums?
read more

2018/01/29

Sapiegų rūmai Antakalnyje 2018 sausio pabaiga

Sapiegų rūmuose Antakalnyje lankiausi prieš dvejus metus, kai jie tik atsivėrė visuomenei. Vienu metu ekskursijų banga šiek tiek apslūgo, iki internete pasklido žinia, kad rezidencija nuo sausio 29 dienos vėl bus uždaryta lankytojams. Negalėjau praleisti galimybės prisijungti prie vienos iš galbūt paskutiniųjų.

Ilga, iki pat vartų, vielinė tvora skiria rūmus nuo parko. Susirinkus visiems gidas pajuokavo - stovime pačiame gatvės vidury. Gatvė jau kuris laikas užtverta (nes ją nutiesus, sako, buvo "sunaikinta ansamblio išilginėje ašyje buvusi centrinės alėjos dalis prie rūmų ir čia buvusi ansamblio išilginės ašies sankirta su skersine ašimi, ėjusia per pietinius ir šiaurinius kiemo vartus"). Carinio paveldo Vilniaus Tech parko nameliai, mūsų laikų daugiabutis tarp rūmų ir Išganytojo bažnyčios (dabar didysis etmonas pro savo langus bažnyčios nebematytų), medžiais apaugęs buvęs prancūziškas parkas. Baroko likę nekažką.

Gidas atkreipė dėmesį, kad gatvė pavadinta kad ir Sapiegos vardu, kad ir garsiausio iš Sapiegų - be ne to. Leonas Sapiega taip pat buvo ir LDK didysis etmonas, ir Vilniaus vaivada, vadovavo III Lietuvos Statuto rengimui, tas pats, kuris savo ir savo šeimos mauzoliejumi pastatė Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčią Vilniuje ir "Silva Rerum" aprašytą bernardinių vienuolyną. Bet jis gyveno beveik šimtu metų anksčiau ir su valda Antakalnyje neturėjo nieko bendra. Kazimieras Jonas su Leonu buvo giminės, bet priklausė skirtingoms Sapiegų atšakoms - vienas Čerėjos-Ružanų, antras Kodenio, kilusioms iš dviejų Simono Sapiegos sūnų, Bogdano ir Ivano (pastaroji informacija ne iš ekskursijos, pasitikrinau Vikipedijoje).

Barokinius lipdinius ant fasado galima skaityti kaip raštą. Ponas su romėniška toga - aliuzija į lietuvių kilmės iš romėnų mitą. Viename iš lipdinių pavaizduota LDK didžiojo etmono buožė ir skydas su kardu. Ir raidės KJ.

Vaikštant viduje reikia dauuuug vaizduotės.

 
 
 

Sapiegų rūmai Antakalnyje tai net ne rūmai - tai tik įtakingiausio Abiejų Tautų Respublikos žmogaus LDK didžiojo etmono Vilniaus vaivados Kazimiero Jono Sapiegos vasaros rezidencija. Kaip mūsų gidas juokaudamas sakė, tai vasaros namelis, pastatytas Antakalnio miškuose, kur Sapiegos įsigytame sklype jau stovėjo kuklesni statiniai. Prie kurių buvo primūrytas rūmas, fasadu atsuktas į parko pusę. Maždaug taip - ten tolumoje - Sapiegų rezidencija galėjo atrodyti nuo Gedimino kalno.

Rūmai pastatyti 1689–1692 metais, palyginti ramiu XVII amžius antros pusės laikotarpiu tarp karų, kai iškilo Šv. Petro ir Povilo bažnyčia, Sluškų rūmai, Pažaislio vienuolynas, Vygrių vienuolynas dabartinėje Lenkijoje. Rūmus projektavo architektas Giovanni Battista Frediani, vienas iš Šv. Petro ir Povilo ir Pažaislio bažnyčių statytojų, o puošyba rūpinosi Šv. Petro ir Povilo bažnyčios interjero kūrėjai Giovanni Pietro Perti ir Michele Arcangelo Palloni (pastarasis tapė ir Šv. Kazimiero koplyčią Vilniaus katedroje, vienoje iš freskų - "Šv. Kazimiero karsto atidengimas" - atvaizdavo veiksme dalyvaujantį ir patį Kazimierą Joną, kuris ano istorinio įvykio laiku dar kokie trisdešimt metų kaip nebuvo gimęs :)).
Tai buvo ryškus, spalvingas, stulbinantis, stebinantis, teatrališkas barokas. Galima tik įsivaizduoti, kokio įstabumo turėjo būti šitie bene puošniausi tuo metu Vilniuje interjerai, iki juos išdaužė XIX amžiuje įrengdami karo ligoninę. Kad tinkas ant dažytų sienų laikytųsi geriau, sienose išdaužė skyles - daug daug skylių. Kruopščiai restauruojamos freskos dabar atrodo taškuotos, tai tam, kad parodytų laiko ir žmogaus durnumo paliktas žymes. Tokia žyme lieka ir antroji laiptinė, pristatyta 1842-1848 metais, su ale gotikiniais langais, ;) bet ji bent jau pasitarnaus priešgaisrinės apsaugos tikslais. Rūmuose yra ir daugiau kultūrinio kitų laikotarpių palikimo - atidengtos išlikusios sienų apdailos, metlacho plytelių (tokias pernai mačiau Lukiškių kalėjimo buvusioje koplyčioje). Visko tik nuotrupos, tik fragmentai.
Senoviniuose rūsiuose iš dar ankstesnių laikų likusi keramikos degimo krosnis. Greičiausiai iš tuomet, kai Vilnius buvo baigtas apjuosti siena, o amatininkai, dirbę su ugnimi, iškeldinti už miesto ribų.

Sapiegos rūmus pasistatė ir dekoravo daug greičiau nei truks jų sutvarkymo procesas. Prieš pradedant restauravimo darbus rūmuose reikėjo išardyti buvusias perdangas, atverti užmūrytus langus, lauko galerijų arkas, atstatyti bokštelius. Ir išvežti tonas šiukšlių. Viduje žiemą labai šalta.

 
 
 

Kazimieras Jonas rūmais naudojosi mažiau nei dešimt metų. Per tą laiką sugebėjo susipykti su Vilniaus vyskupu Konstantinu Kazimieru Bžostovskiu. Pastarasis didįjį etmoną 1694 metais atskyrė nuo bažnyčios už kariuomenės laikymą bažnytinėse valdose. Sako, ekskomunikavimo dieną didysis etmonas iškėlė balių su fejerverkais, kad vyskupo valdose matytųsi. Vyrai po to lyg ir susitaikė, bet kitoms iškilioms giminėms Sapiegų dominavimas nepatiko - Tiškevičiams, Oginskiams, Višnioveckiams. Konfliktas baigėsi Valkininkų kautynėmis 1700 metais, kuriuose Sapiegos pralaimėjo Mykolo Servacijaus Višnioveckio ir Grigaliaus Antano Oginskio vadovaujamiems bajorams. Valkininkų konferederacijos armija buvo dukart didesnė nei Sapiegų, kurią vedė Kazimiero Jono sūnus Mykolas Pranciškus. Jis buvo paimtas į nelaisvę ir bajorų nužudytas.

Po šimto metų siaubtus ir remontuotus rūmus Sapiegos pardavė. 1809 metais jie atiteko carinei rusų valdžiai ir buvo pertvarkyti į karo ligoninę. Ligoninė čia buvo ir tarpukariu. Po karo - karinė mokykla. Išvedus rusų armiją rūmai ilgam liko tušti. Buvo sumanymų įkurti čia Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos knygų saugyklą, o 2005 metais nustekenti rūmai buvo  perduoti Valstybės turto fondui ir įtraukti į privatizuotinų objektų sąrašą. Ačiū Dievui, šita "geniali", nors ir neoriginali, idėja liko neįgyvendinta. Na įdomu, ką Kultūros paveldo departamentas ar kokia kita institucija su rūmais darys toliau.
read more

2018/01/26

Lauren Groff "Moiros ir Furijos"


Ar jums neįdomu, ką Barakas Obama įvardijo kaip savo mėgstamiausias 2016 arba 2017 metų knygas? Man tai labai. :)

"Ši 24–erius metus trukusi puikybės ir įniršio istorija – tai trapi dėlionė santuokos, mintančios paslaptimis. Lotas ir Matilda. Jis charizmatiškas, talentingas ir kupinas tuštybės. Ji tyli, santūri, stingdančiai graži ir spinduliuojanti tamsa. Lotas, tikintis, kad jam lemta išpildyti didžio amerikiečių menininko archetipą, veda Matildą ir išgelbėja ją nuo kraupios vaikystės demonų. „Moirose" mus gundo įkvepianti Loto ir Matildos sąjunga. Tačiau posakis „kiekviena istorija turi dvi puses" jų santuokai apibūdinti tinka labiau nei bet kuriai kitai." - sako anotacija ant knygos nugarėlės.
Iš po grindų ėmė kilti vakarėlių ir jų pačių, kai dar buvo jauni ir nenutuokė, kokie yra laimingi, šmėklos
Romano autorė Lauren Groff gimusi 1978 metais. Tuo metu, kai rašė šį romaną, ji dar tik iš tolo artėjo link savo 40-mečio, kuris "Moirose ir furijose" brėžiasi kaip gana niūri riba, negailestingai keičianti tobulus herojų kūnus vytesiu, raukšlelėmis po akimis ir sidabrinėmis plaukų gijomis. Baimė pasenti tarsi tvyro ore ten, kur daug laisvės, sekso ir teatro.
Koks nuostabus būdas prabusti, kai apsižergusi žmona šnabždėdama įšventina jo pasididžiavimą į riterius, šildo jo kūną savo alsavimu, pareiškia jam - ką? Kad jis genijus.
Romanas susideda iš dviejų dalių. Pirmoji kaip ir nuobodesnė, bet jeigu ją skaitant kils wtf klausimas, verta pakentėti, kol antroje dalyje už tai bus atlyginta. "Moiros" - šeimos iliuzinė pusė, pavadinta senovės graikų likimo ir mirties deivių vardu, pirmoji iš kurių audžia gyvenimo giją, antroji nulemia žmogaus likimą, o trečioji parenka mirtį ir nukerpa žmogaus gyvenimo siūlą.
Stebėdamas brėkštančią aušrą jis, rodos, ten prastovėjo ne vienus metus. Ką gi, Lotai, ritė jau plika, o dainai juostos neužteko. Mes pabaigsime ją už tave.
O antroji dalis apie tai, kas pasūdo šeimyninį gyvenimą ir pabarsto pipirais. Saldaus keršto glaistu užpildo skaudulių ir nuoskaudų plyšius. Vaikai ir tėvai, broliai ir seserys, marčios ir anytos. Nutylėjimai, bet nepamiršimai. Užkulisiai. Paraštės, kuriose rašo senovės romėnų keršto ir bausmės deivės furijos. Keršto aktuose tos dramos gal kiek per daug, bet skaityti juo įdomiau.
Dabar jos gyvenimo forma buvo: ženklas daugiau, tarpas, ženklas mažiau.
Aš nesu mėgėja braukytis sakinius ir žymėtis puslapius spalvotais lipdukais, bet skaitant šį romaną kaip niekad norėjosi išsirašyti daugybę va tokių citatų, po sakinį ar du, aštrių ir išbaigtų iki virpėjimo. Įtraukia iki pat paskutinių puslapių.
read more

2018/01/21

"Bronisław Piłsudski (1866–1918) - etnografas ir muziejininkas"

Šį savaitgalį lankiausi iš pažiūros kuklioje, vos per dvi sales, bet turiningoje parodoje. "Paprastas" niekaip netinka apibūdinti žmogų, kuriam ji skirta. 

Prieš dvejus metus buvo minimos Juzefo Pilsudskio vyresniojo brolio Bronislavo Pilsudskio gimimo 150-osios metinės, o šiemet gegužę bus jau šimtas metų nuo dienos, kai šitas nepaprasto likimo žmogus, katorgininkas, savamokslis etnografas nusiskandino Senoje. Bent jau taip manoma.  

Prieš dvejus metus Tatrų Tyto Chałubińskio muziejus Zakopanėje parengė jam skirtą parodą, kuri (bent jau dalis šios parodos) iki vasario 25 dienos eksponuojama Vilniuje, Radvilų rūmų muziejuje. Šiame muziejuje buvau pirmą kartą...  Bet į parodą "Bronisław Piłsudski (1866–1918) - etnografas ir muziejininkas" verta nueiti. Antrame aukšte, galima spėti per pietų pertrauką.

Bronislavas Pilsudskis aino drabužiais. Portretą, kuris taip pat eksponuojamas parodoje, 1912 metais nutapė Adomas Varnas

Bronislavas Pilsudskis (Bronisław Piłsudski) gimė 1866 m. lapkričio 2 d. Lietuvoje, Zalavo dvare. Zalavo dvarvietę nesunku rasti važiuojant 102 keliu Vilnius Zarasai, tarp Pabradės ir Švenčionių. Bronislavas mėgdavo prisistatyti lietuviu, žemaičiu. Gente lituanus, natione polonus. Deja, kai 1877 metais, sudegus sodybai, šeima neturėjo lėšų jos atstatyti ir išvažiavo į Vilnių. Bronislavas Pilsudskis į gimtąjį Zalavą daugiau niekada nebesugrįžo.


Du broliai. Iš žvilgsnio aišku, kur kuris. Jaunesnysis, lyderis, būsimasis tautos vadas, karvedys, apgynęs Europą nuo sovietų, ir metais vyresnis mažas žmogus, laikomas priespaudoje esančių mažų tautų herojumi. Jis irgi vėliau tapo garsus, tik ne Lenkijoje, o Japonijoje.

Pilsudskių berniukai Vilniuje mokėsi tipiškoje carinėje pirmojoje rusų gimnazijoje. Įstojęs Sankt Peterburge studijuoti teisę, jau pirmiausiais studijų metais Bronislavas kažkaip įsipainiojo į organizaciją Narodnaja volia, kuri planavo nužudyti carą Aleksandrą III. Pasikėsinimas nepavyko, o Bronislavas atsidūrė Petropavlovsko tvirtovėje. Tais pačiais 1887 metais jis buvo nuteistas mirties bausme pakariant, kuri vėliau pakeista 15 metų katorgos.

Su savo mokinėmis - naujakurių tremtinių dukterimis - meteorologijos stoties sode  Sachaline

Tremties vieta jam buvo paskirta Sachaline, Tolimuosiuose Rytuose, kuris buvo vadinamas Katorgininkų sala ir laikomas blogiausia tremties vieta. Ją pasiekė laivu iš Odesos per Sueco kanalą. Bendraudamas su vietiniais gyventojais Bronislavas Pilsudskis susidomėjo vietos kultūra. Jis juk nebuvo nieko baigęs, savamokslis, bet nuveikė nepaprastai didelį darbą tyrinėdamas vietinių tautų kultūrą. Ypač - ainų. Jo darbai - tikras ainų istorijos lobynas, padėję išsaugoti to meto ainų kalbą ir kultūrą ir padėję pamatus svarbiems etnologijos ir kalbotyros tyrimams. Įrašinėdamas jis naudojo naujausias tiems laikams technologijas, bet jo tyrimų rimtumas buvo įvertintas tik praėjus daugeliui metų po mirties.
Amnestija sutrumpino katorgą nuo 15 iki 10 metų. 1899 metais Pilsudskis išvyko iš Sachalino į Vladivostoką, po trejų metų vėl grįžo į Sachaliną, kur iki 1905 metų tyrinėjo ainus ir ne tik - Sachaline Bronislavas vedė ainę Chuhsammą, su ja susilaukė dviejų vaikų, sūnaus Sukezo (1903 m.) ir dukters Koyo (1905 m.). Keturis kartus lankėsi Japonijoje, įkūrė Japonijos ir Lenkijos draugiją.
Prasidėjo Rusijos-Japonijos karas, kurį Rusija pralaimėjo. Bronislavas Pilsudskis buvo priverstas palikti Sachaliną ir nutraukti ryšius su šeima (dabar anūkai ir proanūkiai gyvena Japonijoje, lankėsi Lenkijoje), daugiau jie niekada nebesusitiko.

Grįžęs Bronislavas Pilsudskis dirbo Zakopanėje, Tatrų muziejuje, ir daug nuveikė organizuodamas etnografinius Podhalės regiono tyrimus, ypač kaupdamas rinkinius. Nemažai jo surinktų eksponatų pristatoma Vilniuje eksponuojamoje parodoje. Skirtingai nei kiti etnografai, Bronislavas didelę vertę matė ne nudailintuose dailės kūriniuose, o kasdieniuose daiktuose.

Parodoje

Su broliu Juzefu Bronislavas paskutinį kartą matėsi prieš prasidedant Pirmajam pasauliniam karui. Prasidėjus karui pasitraukė į Šveicariją, 1917 metais persikėlė į Paryžių.

Sachaline ir Japonijoje (Hokaide) Pilsudskiui pastatyti paminklai, o Lenkijos mokslų akademijos bibliotekoje Krokuvoje įrengta atminimo lenta. Senosiose Zakopanės kapinėse yra tik simbolinis jo kapas. Bronislavas Pilsudskis palaidotas Les Champeaux kapinėse Montmorence prie Paryžiaus. 
read more

2018/01/13

Paskutinės Simono Konarskio laisvės vietos - Kryžkelis ir Rukainiai

Sausio tryliktąją dažniausiai ašaroju prie televizoriaus, žiūrėdama tuos pačius dokumentinius kadrus ir feisbuke skaitydama svetimų žmonių įrašus iš serijos o aš dieną, jautrius ir labai savus, nes ačiū Dievui dar yra kam dalintis tais prisiminimais. Šiandien aš vyresnė nei mano tėtis prieš 27 metus, o jo jau treti metai nebėra.

Saulėta diena paskatino šiemet išsukti iš tradicijos (o gal sukurti naują?) ir Laisvės gynėjų dieną aplankyti vietas, kur prieš beveik 180 metų, 1838 metų birželį, paskutines akimirkas laisvėje gyveno laisvos sielos žmogus Simonas Konarskis. Kovotojas už žmogaus ir tautos laisvę. Žmogus, kuriam rusų okupacinė valdžia nedovanojo siekio atkurti Abiejų Tautų Respubliką. Lietuvos bajoras, kurio paskutinis noras prieš įvykdant mirties bausmę buvo pagroti fleita.

Nuo Rukainių ir Kryžkelio Vilniaus rajone Baltarusijos pasienis jau arčiau nei Vilnius, bet nuo Vilniaus iki čia tik apie 20 kilometrų. Dažniausiai rašoma, kad Konarskis suimtas pakelės karčemoje - arba pašto stotyje - Kryžkelio kaime prie Ašmenos trakto. Kartais patikslinama, kad toji karčema buvo prie Rukainės upės. Rukainė teka per Rukainius, o per Kryžkelį teka Kena. Bet abu kaimai šiandien jau tarsi susilieję į viena.

Kryžkelio kaimas:

 



Vilniuje suimtas Konarskis buvo žiauriai kankinamas, tačiau bendražygių neišdavė. Egzekucijos dieną užmiestyje už Pohuliankos užkardos, šiandieninėje Muitinės gatvėje, susirinkusi minia atsisveikino su juo kaip su didvyriu. Konarskiui buvo leista pačiam užsirišti akis. Vilniečiai išpirko iš sargybos grandines ir kaip relikviją išsidalijo medinį stulpą, prie kurio per egzekuciją jis buvo pririštas, moterys sušaudytojo kraujyje mirkė savo skepetas. Konarskis čia pat ir palaidotas, o kapo vieta kazokų būriui prajojus sulyginta su žeme, kad neliktų jokio kapo pėdsakų anei atminimo. Ta vieta buvo šalimais mano ankstesnės darbovietės.

Pernai rudenį suradau ir Dapkiškių dvarelį netoli Alytaus, kuriame Simonas Konarskis gimė.

Kažin kur buvo toji kerčema ar tai pašto stotis, kuri, sako, bankrutavo ir sunyko po to, kai joje buvo atpažintas ir suimtas tautos didvyris? Bet apylinkės šiandien saulėlydyje atrodė ypatingai.

Rukainiai ir upė Rukainė:

 


Besidomintiems istorija rekomenduoju šitą įrašą:

http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/57960/amziu-seseliuose-simonas-konarskis
read more

2018/01/10

Maja Lunde "Bičių istorija"


Dar vienas pasaulinis bestseleris, kuris patiko šiaip sau. Negali sakyti, kad visai ne. Bet beviltiškų knygų aš ir neskaitau. Jeigu reikėtų apibūdinti "Bičių istoriją" keliais žodžiais, sakyčiau - liūdna knyga, kurios visas nesudėtingas siužetas telpa viršelio anotacijoje.

Romane paraleliai pasakojamos trys istorijos, kurias sieja, žinoma, bitės, tiksliau - žmogaus santykis su jomis, prasidedantis siekiu pažinti ir prisijaukinti ir pasibaigiantis tuo pačiu.

XIX amžiaus viduryje Anglijoje gyvena depresyvus mokslininkas ir prekiautojas sėklomis Viljamas, į gyvenimą iš nieko neveikimo patalo grąžintas, be dukterų pastangų, dar ir idėjos sukurti naujo tipo bičių avilį. 2007 metais JAV gyvena kitas liūdnas vyras bitininkas Džordžas, vienas iš tų, kurie pirmieji susiduria su vėliau visą pasaulį apėmusia bėda, vadinama CCD - Colony Collapse Disorder - ima dingti bitės. 2098 metais Kinijoje sodai apdulkinami rankomis, nes bičių pasaulyje jau seniai nebėra. Pasaulis badauja, tik Kinijoje, kur pakanka žmonių, galinčių rankomis nudirbti bičių darbą, dar galima gauti kuklią porciją ryžių. Vieną savaitgalį apdulkintojos Tao sūnui Veivenui sode nutinka kažkas baisaus, ir motina leidžiasi gelbėti sūnaus (ir pasaulio tuo pačiu). 

Romanas konstruojamas labai nuspėjamai. Nesunku atspėti, kas ta pirmoji iš Džordžo šeimos, išsilaipinusi Amerikos žemėje su brėžiniais, kas nutiko Veivenui ar kas parašė Akląjį bitininką, kurį iš Pekino bibliotekos paėmė Tao. 

Stiprios moterys, jautrūs vyrai. 2098 metų baisus, alkanas, suvargęs pasaulis - be fantazijos. Per 80 metų nepažengėm toliau nuo elektromobilių ir dronų.

Bet galbūt istorija kam nors suteiks įkvėpimo jeigu ne pradėti rūšiuoti šiukšles arba atsisakyti produktų iš pesticidais nupurkštų ūkininkų laukų, tai bent jau eglutę po Trijų karalių nuvežti iki tam skirto konteinerio, o ne išmesti prie laiptinės.
read more