Karšuva

2017/08/07

Šiemet mane apėmusi kokia tai Pilėnų manija. Šią vasarą nuveikiau tiek, kiek vis planavau ir neprisiruošdavau ne vienus metus - aplankiau (beveik) visus piliakalnius, kuriuos istorikai sieja su legendiniais Pilėnais. Bent jau dėl vieno istorikai sutaria - kad Gedimino brolio Margirio pilis buvo jokioje ne Punioje, o Pietų Žemaitijoje, tiksliau - teritorijoje, įvardijamoje kaip Trapėnų žemė. Birželį, važiuodama nuo pajūrio, jau lipau ant Bilionių, Batakių-Aukaimio, Kaltinėnų-Pilių ir Molavėnų piliakalnių. Visi jie palyginti netoli vienas nuo kito ir visi apie Kryžkalnį. Norėtųsi tikėti, kad didžioji - tikiu, kad ne man vienai - Lietuvos istorijos mįslė, ant kurio iš tų didingųjų piliakalnių iš tiesų buvo Pilėnai, kada nors bus įminta, ir aš tos dienos garbingai sulauksiu. ;) 

Tuokart praleidau Karšuvos, arba Ivangėnų, piliakalnį, kurio apylinkėse yra Trepų kaimas, susišaukiantis su Trapėnų žemės pavadinimu. Karšuva - pačiame Žemaitijos vidury, tarp miškų ir pelkių - gi ne be reikalo Pilėnus kryžiuočiai puolė žiemą, tik neperbrendamoms baloms užsitraukus ledu - sostinė žemės, ant kurios dabar nutiestas Karaliaučiaus-Rygos plentas. Yra net įtikėjusių, kad Karšuva, o ne Kernavė buvo senosios Lietuvos sostinė. Jos vardas kai kurių istorikų taipogi siejamas su Pilėnais.

Beje, tai visai netoli nuo autostrados. Ties Kryžkalniu pasukau Tauragės link, tuoj posūkis kairėn į Skaudvilę. Kelias gražus, lyg medžių alėja, kurią, berods, mačiau "Travel Channel" laidos "House Hunters International" reportaže apie lietuvio ir airės šeimą, pirkusią namą Adakave. Pravažiavau posūkį į Adakavą, neilgai trukus navigacija pasakė, kad aš Ivangėnuose. Bet nereikia skubėti sukti į pirmą pasitaikiusią sodybą. Tuoj prie kelio bus rodyklė "Karšuvos piliakalnis". Civilizacija čia, galima sakyti, ir baigiasi. Link piliakalnio veda ganyklos kelias, iš kairės įrėmintas spygliuota viela.

Negaliu pamiršti, kad po labai nesėkmingos Ižiniškių piliakalnio (dar vieno Pilėnų sąraše) vizitacijos servise palikau daugiau kaip 200 eurų. Bet numesti mašiną pilna bagažine tiesiog ant kelio, kai iki piliakalnio dar pusė kilometro, irgi nelabai protinga mintis, todėl surizikavau - vienu ratu šunkelio viduriu, kad nepadėčiau dugno, kitu prie pat spygliuotos vielos tvoros. Vis tiek paskutinės dešimtys metrų įveikiamos tik traktoriais arba džipais. Mašiną teko palikti ganykloje, teoriškai matomoje iš vienintelės aplinkinės sodybos, o piliakalnį radau už kalniuko, tik nežinau, pirmą ar antrą iš dviejų. Laiptų nepastebėjau, o kad labai norėjosi užlipti, tai užsimerkiau ir - į dilgėles, apšienautas kaip tik iki atraitotų džinsų apačios. ;) Žemė minkšta lyg per pelenus, bateliai išsipurvino, pribyrėjo smėlio ir šapų, kojas irgi nusidilgiau kaip reikiant, bet pavyko nenuminti nė vienos varlės ir nepasigauti nė vienos erkės. Piliakalnis formaliai tarsi aptvarkytas, bet senoji Karšuvos žemės sostinė nusipelno daugiau širdies ir meilės, net jeigu čia ir nebuvo Pilėnai. 

 

Viršuje nelabai jauku. Gal kad apylinkėse esu vienui viena, o gal Ivangėnų kalnas slepia tamsių paslapčių. Kas ten žino.

Vaikystės muškietininkai Lvovo gatvėse ir eksterjeruose

2017/08/05

Jeigu atpažįstate aktorius nuotraukoje, o gal net prisimenate jų vardus, greičiausiai esate mano kartos ir šį filmą matėte ne vieną ir ne du kartus. Trijų serijų muzikinis filmas "d'Artanjanas ir trys muškietininkai" A. Dumas (tėvo) romano motyvais buvo filmuojamas 1978 metais Ukrainoje - Odesoje, Sviržo pilyje, Podgorcų pilyje, Chotyno tvirtovėje, bet daugiausia Lvove. Nors nesu kokia nors ypatinga šio filmo gerbėja, bet lankydamasi Lvove negalėjau praleisti progos pamatyti, kur tai buvo, o pasiskaičius istorijų kaip tai buvo filmas įgavo naujų atspalvių. :)

Filmuojama buvo greitai ir įdomiai, netgi pikantiškai. Įrašo pabaigoje įdėsiu nuorodą į vieno rusiško blogo straipsnį, kuris daugiausia remiasi filmo režisieriaus Georgijaus Jungvaldo-Chilkevičiaus prisiminimais. Jeigu kam nors sunkoka skaityti kirilica, šį bei tą išversiu. Pavyzdžiui, Michailas Bojarskis ne iš karto gavo d'Artanjano vaidmenį, padariusi jį sovietinio kino žvaigžde. Visus šansus suvaidinti gyvenimo vaidmenį turėjo amžinas sovietinio kino gražuoliukas Aleksandras Abdulovas, praktiškai jis jau buvo patvirtintas. Bet ilgi plaukai, ūsai ir ypač muzikinis išsilavinimas ir muzikalumas (Abdulovui muzikinė dalis buvo per sunki) d'Artanjano vaidmenį lėmė Bojarskiui. Vaidinti Atą kviestas ir Vasilijus Livanovas (jis gi Šerlokas Holmsas), ir tik pastarajam praradus interesą ir nebeatsakant į režisieriaus kvietimus buvo prisimintas ir po ilgų įkalbinėjimų sutiko vaidinti Venjaminas Smechovas, kurį režisierius įsidėmėjo kaip Volandą teatro scenoje. Dabar jau šviesios atminties Igorį Staryginą Aramio vaidmeniui pasiūlė Bojarskis. Beje, nežinojau, kad Aramis filme kalba ne Starygino balsu, nes aktorius, pasirodo, turėjo kažkokį kalbos defektą. Dėl Olego Tabakovo (Liudviko XIII), Alisos Freindlich (Anos Austrijietės) ir Valentino Smirnickio (Porto) režisierius buvo tvirtai apsisprendęs iš anksto, o didžiausios aistros virė dėl aktorės, kuri turėjo atlikti šiaip jau ne patį ryškiausią Konstancijos vaidmenį. "Iš aukščiau" nuleistos Irinos Alfiorovos režisierius nenorėjo, ji neatitiko tipažo pagal scenarijų, kuriam labiausiai tiko Jevgenija Simonova. Vėliau Jungvaldas-Chilkevičius jautėsi kaltas, kad nepadėjo Alfiorovai atsiskleisti ir nepergalvojo vaidmens pagal jos "slavišką" ir romantišką natūrą. Miledi vaidmeniui jau buvo patvirtinta Jelena Solovej, bet prieš pat filmavimą paaiškėjo, kad aktorė laukiasi. Tuomet režisierius iš esmės pakeitė Miledi charakterį ir pakvietė, t.y. valdžios sluoksniuose "pramušė" seksualiąją Margaritą Terechovą. 


Filmavimas galėjo bet kada nutrūkti dėl "amoralaus" ir "antisovietinio" muškietininkų elgesio. Grupę apgyvendino viešbutyje "Kolchoznaja", tai yra kolūkietiškame, kuriame gyvenimo sąlygos buvo atitinkamos. Aktoriai iškentėjo dvi dienas, po to protestuodami prieš neteisybę suvirto į režisieriaus dviejų kambarių apartamentus, kuriuos šis gyveno su savo žmona, o tiksliau į jų lovas. Lieka paslaptis, ką aktoriai išsakė filmo direktoriui, bet jie buvo perkelti į geriausią Lvovo viešbutį "Uljanovskaja", skirtą valdžios šulams. Viskas ten buvo gerai, "tik" prikaišiota KGB "blakių", nes viešbutis gi valdžios šulams. Filmavimui Lvove jau besibaigiant ištiko didelis skandalas, kur kas rimtesnis nei nuolatinės išgertuvės ir mergos. Mat aktoriai beveik kas vakarą savo kambariuose prisikvietę mergų baliavodavo ir vaizduodavo joms filmo scenas beigi skaldė anekdotus. Bojarskis parodijavo Brežnevą, o jau šviesios atminties Levas Durovas (kuris vaidino muškietininkų kapitoną de Trevilį) - patį Leniną. Galų gale Jungvaldą-Chilkevičių išsikvietė KGB ir davė paklausyti, kaip Durovas "pasaulinio proletoriato vadą" vadina fašistu ir pliku kretinu. Režisierius pamanė, kad filmui jau tikrai šakės, o kūrybinei grupei - lageris, vos dėlto jam pavyko įtikinti KGBšniką, kad aktoriai tarsi beždžionės parodijuoja visus ir viską, įskaitant jį patį, ir pažadėjo, kad tai daugiau nepasikartos. Aktoriai, sužinoję, kas nutiko, išsigando ir su politiniais anekdotais daugiau nebejuokavo, bent jau "Uljanovskaja" viešbutyje. Bet Levui Durovui visa ši istorija kainavo eilinį apdovanojimą.

Išgertuvės, žinoma, nesibaigė. Lvove aktoriai nuo pat ryto apsirengdavo savo muškietininkų drabužiais ir su jais duodavosi iki vakaro, taip pasipuošę eidavo į restoranus, valgyklas, alaus, net miegodavo su tais apsiaustais ir batais. Aktoriai buvo be galo populiarūs, filmavimo metu gyvenimas mieste sustodavo. Paskui kūrybinę grupę Lvove visur sekiojo "Volga". Režisierius manė, kad tai kokia nors gerbėja sekioja paskui kažkurį aktorių, nes paskui grupę visur važinėjo dar ir pilnas autobusas moterų, tarp jų buvo ir aukštas pareigas užėmusių vyrų žmonų. Netoli nuo filmavimo aikštelės patiesdavo staltiesę, tiekdavo prašmatnius pietus, vakarienes, žinoma, su gėrimais, vienu žodžiu, režisieriui tai buvo tikra kankynė. O "Volga" priklausė pačiam Lvovo valstybinės kelių eismo inspekcijos viršininkui, dideliam muškietininkų gerbėjui. Mašinoje buvo įtaisyta bagažinės dydžio talpa, pilna vyno, ir kraniukas. Nenuostabu, kad trys muškietininkai (tik Smechovas rečiau filmavosi ir mažiau dalyvavo visuose subuntujuose) ir Vladimiras Balonas (vaidinęs gravdiečių viršininką de Žiusaką) neretai buvo įkaušę. :) Nors apskritai ten gėrė visi, išskyrus tik jauną įspūdingą gražuolį Trofimovą (Rišeljė), bet kartą pavyko nugirdyti net ir jį, net, berods, iki ligoninės. Vienu žodžiu, jeigu režisierius ir norėjo įvesti "sausą įstatymą", jam nepavyko. Minėta ketveriukė ir gvardietį vaidinęs Georgijus Martirosianas, kurio vardo nėra titruose, sykį alkoholiui išleido visus pinigus, įskaitant dienpinigius. Truputį pabadavo, o paskui iš parduotuvės pavogė dėžę rūkytų žuvų. Vogė Martirosianas, kiti nukreipinėjo pardavėjos dėmesį, po to žuvis keitė į įvairesnį maistą ir alkoholį.


Muškietininkai buvo prisiekę - jokių romanų. Bet kad merginoms labai patiko Bojarskis. Beje, milicijai aktoriai irgi patiko. Jiems net atveždavo pasienyje su Lenkija konfiskuotų pornografinių filmų. Atvažiuodavo su savo kilnojamąja aparatūra, visi suguldavo ant žemės ir ant lubų sukdavo filmą. Jau vėliau, grįžę į Maskvą, aktoriai gaudavo vaikų nuotraukų ir ginčydavosi, į ką panašūs. 

Ruošdamasi į Lvovą iš pradžių galvojau užsisakyti ekskursiją po filmavimo vietas, bet kaina pasirodė neprotinga net Lietuvos mastais: 300 grivinų (apie 10 eurų) už valandą, tuo tarpu ekskursija trunka mažiausiai 2 valandas ir dar viską reikia padauginti iš dviejų. Su mano interesais visiškai užteko to, ką radau internete ir sužinojau per bendro pobūdžio apžvalginę ekskursiją, taip pat šiek tiek iš rusakalbių ekskursijų, jeigu gidas kalbėdavo garsiai :), nes jos "d'Artanjanu ir trimis muškietininkais" labiausiai domisi. Be to, viešbutyje internetu peržiūrėjau visas tris filmo serijas (yra youtube). Lvovo senamiestis per 40 metų visai nepasikeitė, žiūrėdama filmą trečią ar ketvirtą pažinties su miestu dieną daugelį vietų, kur buvo filmuojama, atpažinau be problemų.

Bernardinų vienuolynas - Paryžius, į kurį ką tik atvyko jaunasis d'Artanjanas ir iš karto susikibo su gvardiečiais, kuriems nepatiko jo žirgas. :) Ir šiaip jie ten karts nuo karto prajoja dainuodami.


Puikieji Potockių rūmai - pono de Trevilio, muškietininkų kapitono, namai. Buvo filmuojama iš abiejų pusių. Ant pagrindinio įėjimo laiptų dainavo Levas Durovas - de Trevilis, ant kitų, puošnesnių, įvyko d'Artanjano susitikimas su Atu, kuriam kliudė petį, o po to su Portu, kuriam skubėdamas nuplėšė apsiaustą, abiejų buvo iškviestas į dvikovą. Tie puošnieji laiptai yra populiari fotosesijų vieta, o ant pirmųjų fotografuotis žiariai nepatogu, nes nuolat kas nors vaikšto :).


Skulptūra prie Lotynų katedros, kur d'Artanjanas kompromituoja Aramį pakeldamas nosinaitę su damos inicialais.


Armėnų katedros kiemas turbūt pati žinomiausia filmavimo vieta. Filme jis tapo vienuolynu, kuriame d'Artanjanui buvo paskirtos dvikovos su visais trimis muškietininkais ir kuriame jis buvo priimtas į jų tarpą. Dvikovos su gvardiečiais, kuriose filmavosi ne tik aktoriai, bet ir kaskadininkai, taip pat filmuotos Armėnų katedros kiemuose. Kiemas šiuo metu paprastai užrakintas dėl remonto darbų, bet man nusišypsojo laimė - vieną dieną statybininkai vartus trumpam buvo palikę atvirus.


Drukarska gatvė. Tiesiog gatvė.


Įspūdingi Šv. Jurgio katedros - arba Sobor Sviatoho Yura - laiptai. Ant jų kažkurioje scenoje špaguojamasi, vartų irgi neįmanoma supainioti. Man ši katedra apskritai patiko. Ji ne prie numintų turistinių takų, bet jeigu Lvove turite daugiau laiko, verta pasivaikščioti.


Mokslininkų namų, kurie yra Вул. Листопадового Чину 6, interjeruose buvo filmuojami kardinolo Rišeljė rūmai. Mes apsiribojome eksterjeru.


Snižna gatvė ir Švenčiausios Mergelės Marijos Snieginės bažnyčia - Konstancijos ir jos vyro namai, kuriuose d'Artanjanas nuomojosi kambarį, taipogi pro čia jis "įjoja į Paryžių".


Tiek vietų pavyko identifikuoti. Norėtųsi taip pat kada nors apsilankyti Sviržo pilyje, bet ne dėl filmo, o kad ji, pasak istorikų, atrodo maždaug taip, kaip kadaise galėjo atrodyti renesansinė Rokantiškių pilis. Rašiau apie tai.

Miestas, kuriame mirė karalius Jogaila

2017/07/30
Devintą dešimtmetį įpusėjęs karalius Jogaila mirė 1434 metų birželio 1 dieną miestelyje beveik niekam nieko nesakančiu vardu Horodokas. Į lietuvių kalbą išvertus būtų Miestukas. Nedidelis miestas dabar Vakarų Ukrainoje, o tuomet ir kelis šimtus metų po to - Lenkijos, o kartu ir Lietuvos žemėse, 30 kilometrų nuo Lvovo. Įkurtas Kijevo Rusios laikais, Gorodok, Gródek Jagielloński, Graydik, Grayding, Greiding, Grodig, Grudek Yagyelonski, Hrudek, Gródek, Городок - štai kiek vardų susirinko šitas miestas per ilgą savo istoriją. Sunku patikėti, bet pagal gyventojų skaičių Horodokas dydžio kaip mūsų Šilutė, o vien tik mes per keletą valandų - nes ilgiau be viešojo tualeto ir normalaus maisto, prie kurio pripratom Lvove, sunku buvo tverti - apėjome keturias bažnyčias viena netoli nuo kitos, o kiek neapėjome? Jogaila čia įkūrė katalikų parapiją, Jogailai valdant miestas gavo Magdeburgo teises. Horodoke Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis ir mirė. Legenda sako, kad Jogailos širdis palaidota senojo pranciškonų vienuolyno sienoje.


Kai pradėjau planuoti kelionę į Lvovą, Horodokas neišėjo man iš galvos, o labiausiai norėjosi rasti tą Jogailos 1419 metais pastatytą buvusį pranciškonų vienuolyną. Iš Lvovo siūlo įvairių organizuotų išvykų į apylinkių pilis, tiesa, dažniausiai tik ukrainiečių kalba, bet Horodokas likęs turistinių maršrutų nuošaly. Tenka kliautis viešuoju transportu ir internete savarankiškai susirankiotais informacijos trupiniais, nes dabar Horodokas na, visiška provincija. Tas Vakarų Ukrainos pilis, į kurias veža ekskursijas, teko pamiršti, bet neliūdėjau tikrai, nes jokie kiti miestai su pilimis ir be jų man nebuvo įdomesni už progą aplankyti neturistines Jogailos paskutinių dienų vietas.

Lvovo TIC organizuojant kelionę man nelabai padėjo. Jame buvo dar tuščiau nei Vilniaus TIC Vilniaus gatvėje. Mergina, kuri kalbėjo angliškai, googlindama išaiškino, kad man reikės 140 priemiestinio autobuso, į kurį galėsim įsėsti kažkokioje autobusų stotyje pietvakariuose, netoli nuo Liubinskos gatvės. Iš tiesų tai ne visai stotyje, o tik tokioje kaip ir autobusų sustojimo vietoje. Iš painaus jos aiškinimo supratau, kad lengva nebus. Laimei, dėl visa ko pasidariau double check viešbutyje, kurio registratūroje dirbanti moteris, pasirodė, Horodoke turi draugę, pas kurią kartais nuvažiuoja. Ji nustebo, kad/kokiu tikslu važiuoju į Horodoką, bet dar labiau dėl TIC'e prikalbėtų nesąmonių. Prisakė autobusą gaudyti stotyje prieš geležinkelio stotį (Prevokzalnyj). Tai vėlgi ne visai stotis, o tik autobusų sustojimo vieta, ir ne visai autobuso, o tokio pusiau, juos lvoviečiai vadina maršrutkėmis, bet nekibkim prie smulkmenų. Pagal TIC instrukcijas gal ir būčiau kažkur nuvažiavusi, bet tikrai ne į Horodoką arba bent jau ne iš tos stoties. Į geležinkelio stotį iš Rynok aikštės veža tramvajai Nr. 1 ir Nr. 9. Jie važiuoja į skirtingas puses ir centrą apvažiuoja garbės ratu. Bilietėlis iš vairuotojo, kaip jau esu minėjusi, kainuoja beveik nieko, arba tiksliau 2 grivinas.

Autobusų stotyje nenusakomos markės geltonų pusautobusių nepastebėti neįmanoma. 140-tasis Horodoko kryptimi važiuoja dažnai. Mes įsėdome pačios pirmos, užsiėmėme geriausias vietas priekyje, už kelionę per abi sumokėjome 20 grivinų, t.y. kiekviena po trečdalį euro. Autobuse buvo karšta, atidaryti langai menkai gelbėjo, komforto tikrai nedaug, juo labiau kad autobusas stoja ant kiekvieno kampo. Žmonės pakelia ranką, įlipdami tiesiogine to žodžio prasme numeta vairuotojui susuktas grivinas, paskui išlipa pakelės kaimuose. Lvovo priemiesčiai ir kilometrai iki Horodoko nevaizdingi, todėl kelionė truputį prailgsta.

Atvykusios, kadangi neturėjome nei miesto žemėlapio, nei jokio lankstinuko, vaikščiojome vedžiojamos nuojautos, o bažnyčias rasdavome pagal paveikslėlius iš google. 

 

Jogailos įsteigtas pranciškonų vienuolynas stovi prie nelabai jaukaus miesto parkelio. Šalia taip pat nelabai gražus ežeras, keletas sovietinio stiliaus griozdų, picerija. Vienas griozdas, panašus į elektros skydinę, beveik prilipęs prie bažnyčios sienos. Pranciškonų vienuolynas buvo uždarytas po trečiojo padalijimo, XIX amžiuje, Austrijos-Vengrijos, kuriai atiteko Vakarų Ukraina, laikais. Austrai bažnyčioje įsirengė kalėjimą, o vienuolių celėse gyveno austrų kareiviai. Per abu pasaulinius karus vienuolynas buvo pritaikytas kariniams reikalams, vėliau naudotas kaip sandėlis. Vienuoliams perduotas tik 1994 metais. Šiuo metu tai Atsimainymo vienuolynas ir unitų (Ukrainos graikų apeigų katalikų) bažnyčia. 

Į patį vidų nepatekome, tik į priebutį, bet vargu ar viduje likę kas nors iš anų laikų. Nebent Jogailos širdis. 

Dar egzistuoja istorija, kad karaliaus dvarą su vienuolynu jungė tunelis, kuriuos vaikščiojo Jogaila. Dvaras tokiu būdu neturėjo būti toli nuo vienuolyno - gal tame parke, o gal skvere, kuris anksčiau buvo Turgus aikštė ir priešais kurį stovi rotušė. Kas ten žino, kur...




Vaikštant Horodoko gatvėmis neapleidžia jausmas, kad su laiko mašina persikėliau į senovę, kartais į labai labai seną, o kartais tik dvidešimt ar trisdešimt metų atgal. Saulėje spindi bažnyčių kupolai, o šalia sovietiniai pobaisiai namai ir senų rusiškų mašinų daugiau nei Lvove, o mūsų akiai tas jau visai neįprasta. Apėjome visas bažnyčias, kurios pateko į mūsų akiratį, taip pat šnektelėjom su vienu dėdžiu, kuris mane palaikė žurnaliste iš Kijevo, o gal iš užsienio, ir būtinai norėjo parodyti kažkokią senovinę negyvenamą sodybą, kurios aplinką tvarko. "Pasikalbėjom" ukrainietiškai, nes, aišku, aš neišsidaviau, kad kalbu ir rusiškai :) Raudono mūro Romos katalikų Šventojo Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčios išorinėje sienoje graži mozaika - Jogaila ir Jadvyga. Bažnyčia pirmą kartą paminėta XIII amžiuje. 


Kai tokiu par geltonu pusautobusiu grįžome atgal į Lvovą, įkalbėjau dukrą porą stotelių paeiti pėsčiomis ir tik paskui sėsti į tramvajų, nes labai norėjau įsiamžinti prie įspūdingo paminklo Stepanui Banderai. Stoties rajone truputį prasieiti sveika ir tam, kad nusileistum ant žemės ir pasimatytų tikras, normalus, skubantis, triukšmingas miestas, be romantikos, be glianco. Paskui jau galima ir į П'яна Вишня, kuris gundomai susistatęs savo staliukus beveik tramvajaus stotelėje.

Kai jūros yra daug. Ryga, Mangalsalos molas

2017/07/26

Truputį mixed feelings po pastarojo apsilankymo Rygoje. Kaimynų sostinė turi užslėpusi įspūdingų kampelių, jūros vėjais išvalančių galvą ir praskaidrinančių mintis, ir tai ne Jūrmala.

Nors Ryga yra jūros uostas, bet iki jūros palei tą uostą autobusu reikia kratytis visą valandą, apie 25 kilometrus, palei negražius pilkus šiaurinius Rygos rajonus. Mangalsalos molas (Mangaļsalas mols) - vienas iš dviejų molų, kartu su Daugavgrivos, kuriais Ryga pasitinka ir išlydi laivus. Pastatytas labai seniai, dar carinės Rusijos laikais, tarpe tarp 1850 ir 1861 metų, molas ir jo prieigos su tuščiais pliažais panašesni į apleistą uosto teritoriją, o ne miestiečiams ar turistams skirtą vietą. Tuom jis skiriasi kad ir nuo mūsų Smiltynės. Kai jūros turi daug, kaip Latvija, gali sau tai leisti. Bet vis tiek atrodo įspūdingai!


Net palyginti ramios Rygos įlankos bangos peršoka betono barjerus, o šlapias molas dėl dumblių sluoksnio labai slidus.

Į Mangalsalą galima nuvažiuoti tiesiai iš autobusų stoties įsėdus į 24 autobusą arba 224 mikroautobusą. Autobusas išvažiuoja iš Abrenes gatvės, kuri yra kitoje pusėje geležinkelio, o mikroautobuso maršrutas prasideda aikštėje priešais geležinkelio stotį. Rygos viešojo transporto kainos man atrodo visiškai nesąmoningos, bilietas kainuoja 2 eurus, tiesa, vairuotojo mandagumo už juos nenusipirksi.

Vieni išlipa stotelėje Mangaļsalas iela, kiti (mes) paskutinėje maršruto stotelėje ir iki molo vedančias gatves susiranda pieva ir pakrūmiais, palei kažkokius griuvėsius. Na, labai romantiška. :) Nuo autobuso stotelės iki jūros irgi netrumpas kelias. Bet ko nepadarysi dėl jūros!

Lvovas

2017/07/20

Dėl patogaus susisiekimo, mažų kainų, matyt, ir mentaliteto artumo, Vakarų Ukrainos perlas Lvovas tampa vis populiaresne kelionių kryptimi iš Lietuvos. Deja, lietuviams staiga ją "atradus", jokių akcijų bilietams, juo labiau vasarą, niekas nepasiūlė. Be to, skridau ne tiesiogiai iš Vilniaus, kaip visi normalūs žmonės, o per Varšuvą. Papildomą uogą ant kelionės torto uždėjo JAV prezidento Trumpo vizitas, dėl kurio grįžimo dieną Lenkijos padangėje susijaukė visi skrydžiai. Užtat galėjom stebėti, kaip Vokietijos link kyla JAV karinis lėktuvas su ponu prezidentu.

Lvove nusileidome kiek po pietų. "Landing in turbulence". Vakarų Ukrainą prausė didžiulė liūtis. Purtomas lėktuvas važiuoklę skleidė tirštame ir giliame debesyje, kuris, rodės, niekad nesibaigs. Taksistai nepraleido šanso pasinaudoti gamtos dovana ir už kelionę iki viešbučio nulupo 300 grivinų (10 eurų). Apiplėšimas vidury baltos dienos arba Lvovo oro uosto taksistai mokosi iš Vilniaus kolegų. Visa kita mūsų masteliais buvo nepadoriai pigu. Viešbučio iškviestas taksi atgal į oro uostą oficialiai kainavo 77 grivinas (2,5 Eur). Už penkias naktis ekonominės klasės numeryje su pusryčiais viešbutyje Etude miesto centre sumokėjau 170 eurų 48 centus. Pietūs arba vakarienė su vyno taure ar alaus bokalu ir 10 proc. arbatpinigių kainuodavo plius minus dešimt eurų per abi. Bilietai į muziejus atsieidavo iki euro, kaip ir puodelis kavos, geras desertas kavinėje - apie eurą. Apsilankymas tvarkingame mokamame viešajame tualete po Rotuše kainuoja 5 grivinas (apie 17 mūsiškų centų). Tramvajaus bilietėlis iš vairuotojo - 2 grivinas (apie 7 centus). Maisto parduotuvėje kartą grąžos davė kapeikomis, kurias pasilikau kaip suvenyrą, o kai kapeikų neturėjo - porą ledinukų.  

Lvove praleidome šešias nerealias dienas, į kurias sutalpinome neskubrų gatvių šlifavimą ratu aplink Rynok aikštę, reguliarų persivalgymą, atradimus fasadų, interjerų ir skonių, grįžimus prie tų pačių staliukų, karšto šokolado ir wi-fi taškų. Aplėkti Lvovą ir jame nebrangiai pasilinksminti galima ir per savaitgalį, bet tai kažkaip nesąžininga šito lėto miesto atžvilgiu. :) Dukra manęs kartais paklausia, ar nesiilgiu Lvovo. Patyliu. Taip, ilgiuosi.

 
 
 

Tai nereiškia, kad žiūriu pro rožinius akinius ir nepastebėjau surūdijusių senutėlių "Škoda" troleibusų, daugybės elgetų, girtų žmonių, užgesusiomis akimis ekskursijų siūlytojų Rynok aikštėje, močiučių, nutūpusių gatves su centus kainuojančiais pomidorais ir kitokiomis sodo gėrybėmis, o toliau nuo centro - bet kuom, ką galima parduoti... Ne, bet vis tiek tai Lvovas. Miestas, kuris turi savo dvasią. Ne pačius geriausius laikus gyvenantis miestas moka linksmintis pats ir turistams stengiasi duoti visa, ką turi geriausia. Verda gyvenimas, šurmuliuoja minia, senamiestyje vakarais užimti visi staliukai, savo pinigą bando užsidirbti gatvės artistai ir muzikantai, savaitgalį šokių aikštelėje prie Rotušės pagal latino muziką stilingai juda poros.
Lvovo senamiestis, kaip ir Vilniaus, įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Skirtingai nei Vilniaus, jis atrodo mažiau išgriautas karo ir rusų okupacijos metais. Dar nelabai restauruotas, mano akimis - nesugadintas šiukšliamaisčio tinklinių užeigų ir masiškai angliškų kavų išsinešimui iškabų. Žiūrint nuo Rotušės bokšto miestas pilkuoja neįkvepiančiais skardiniais stogais ir fantastiškais bažnyčių bokštais bei kupolais.

Lvovo bažnyčios vertos atskiros dienos. Bernadinų katedra, Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčia, Dominikonų katedra, Armėnų katedra, Lotynų katedra, kas dieną pakeliui, pasibūti ar pasislėpti nuo lietaus. Turint laiko verta nueiti iki rokokinės Šv. Jurgio katedros (Sobor Sviatoho Yura), kuri "pasislėpusi" kiek tolėliau nuo senamiesčio, šalia Ivano Franko parko. Bent jau užsukti į vėlyvojo renesanso stiliaus Boimų šeimos koplyčią, įspūdingą iš išorės, bet dar įspūdingesnę viduje. Vengras György (tarti Diordj) Boimas Lvove apsigyveno XVI amžiuje, Stepono Batoro laikais. Buvo turtingas ir galėjo sau leisti daug, pavyzdžiui, įspūdingą laidojimo koplyčią senosiose miesto kapinėse už Lotynų katedros. Iš kapinių tik ta viena koplyčia ir beliko.

Žmonės ten tikintys. Praeidamas pro bažnyčią dažnas persižegnoja, senas ar jaunas - nesvarbu.  Kartais persižegnoja gatvėje, tuomet reikia pakelti akis - kur nors sienoje rasi beveik nepastebimai nuo senų laikų įtaisytą Dievulį ar šiaip šventą paveiksliuką.


Jau per pusryčius pradėdavome planuoti, kur gersime kavą ir pietausime, o per pietus imdavome strateguoti vakarienę. Lvove viskas, ką ragavome, buvo skanu, šviežas, tikra. Jeigu valgyčiau mėsą ir lašinius, būčiau išragavusi dar daugiau. :) Mums labiausiai patiko Lvovo rankų darbo šokolado kavinė ir parduotuvė Serbska gatvėje 3, legendinė, dar 1979 metais atidaryta ir ne vienos kartos bohemos atstovų pamėgta kavinė Virmenka Virmenska (Armėnų) gatvėje 19, toks fainas kiemuose pasislėpęs jaunatviškas restoranas Пструг, хліб та вино (Trout, bread and Wine Restaurant) Brativ Rogatintsiv gatvėje 49 (užklydome visai atsitiktinai, o kai norėjome nueiti antrą kartą, teko gerokai paieškoti :)), visada žmonių apgultas baras П'яна Вишня Rynok aikštėje 11 (mmmmmm....), Blackwood Coffee & Burger Lesi Ukrainki gatvėje 21, Gasova Lampa restoranas Virmenska gatvėje 20 (skurdus meniu ne mėsėdžiams, bet papildomi taškai už sąskaitų fejerverkus ir nuotaiką!).


Pusdienį skyrėme Lyčiakovo kapinėms. Jas galima palyginti su mūsų Rasomis, tik Lyčiakovo kapinės kur kas didesnės ir tai ne šiaip kapinės, o muziejus, į kurį reikia pirkti bilietą. Palyginti netoli nuo centro - nesunku nueiti pėsčiomis. Nuo 1787 metų Lyčiakovo kapinėse buvo laidojama miesto aukštesnioji ir vidurinė klasė, inteligentai, kultūros, meno, mokslo žmonės, kariai, sukilimų dalyviai, karų ir NKVD aukos. Lenkai, ukrainiečiai... Kartu su bilietu duoda kapinių planą. Pirmas vardas, kurį atradau jame - Maria Konopnicka, lenkų rašytoja, kurios "Nykštukai ir našlaitė Marytė" buvo tarp mėgstamiausių mano vaikystės knygų. Lyčiakovo kapinėse palaidotas ukrainiečių tautos poetas Ivanas Franko, įspūdingas paminklas pastatytas 1979 m. jaunam mirusiam (manoma, kad KGB nužudytam) ukrainiečių kompozitoriui, dainos Červona Ruta, kurią be abejonės prisimena vyresnės kartos tautiečiai, kūrėjui Volodimirui Ivasiukui, ir daugeliui kitų žinomų žmonių.  

Lyčiakovo kapinėse laidojama ir dabar. Čia amžino poilsio gula Rytų Ukrainoje žūstantys ATO kareiviai. Ir mano bendraamžiai, ir labai jauni. Dukra sakė, kad ši kapinių vieta jai paliko giliausią įspūdį. Centrinė dalis puikuojasi prabangiais, kur kas prabangesniais ir įmantresniais nei Rasose, paminklais, šeimų koplyčiomis, tačiau nemaži plotai palikti ramybėje, užžėlę žole bei papartynais. Įdomu nuklysti ir ten.


Muziejai nenustebino. Lankėmės dviejuose. Lvovo istorijos muziejus įsikūręs Rynok aikštėje, buvusiuose Korniakto namuose, kuriuose apsistodavo karalius Vladislovas IV Vaza ir yra gyvenęs karalius Jonas III Sobieskis. Pastatas vadinamas Lvovo renesanso architektūros perlu, turi be galo gražų, į mūsų Alumnato panašų itališką kiemelį, pastarajame irgi veikia jaukus italų restoranas, žmonės labai fotografuojasi. Muziejaus ekspozicijoje yra ir įdomesnių daiktų, baldų, taip pat parketas originalus (dėl tos priežasties be galo saugomas - po muziejų čiuožėme 45 numerio šlepetėmis), bet vat trūksta kažkokios razinkos. Dukra pasiėmė radiogidą, o man darbuotoja, su kuria pavyko susikalbėti ženklais ir gestais, iš kažkur iškrapštė keletą lapų su informacija anglų kalba. Pati stebiuosi, kad toli gražu ne visur galėdama susikalbėti angliškai (nors nemažai jaunimo angliškai kalba) ir iš principo nepradėdama kalbėti rusiškai (o ukrainiečiai, su nedidelėmis išimtimis, rusiškai irgi nekalbėjo iš principo) Lvove neturėjau jokių problemų. :)


Taip pat apsilankėme Lvovo etnografijos muziejuje, kuriame nuo metų pradžios eksponuojama Alfonso Muchos darbų paroda. Muziejus tvankus ir nuobodus, lyg užsikonservavęs kokiuose 1980-uosiuose, bet kadangi mūsų tikslas buvo Alfonsas Mucha, o ne nuolatinės ekspozicijos, tai jas apėjome iš mandagumo, ir tiek. 

Lipti ar nelipti į Aukštutinės pilies kalną? Nekreipiant dėmesio į papėdėje suverstas krūvas šiukšlių, po kurias naršo voveraitės, ir kad vaizdus užstoja medžiai - argi tai, kas matyti, neprimena Vilniaus?


Kituose įrašuose iš Lvovo papasakosiu, kodėl viešbutyje peržiūrėjau visas rusiškojo d'Artanjano ir trjų muškietininkų serijas bei kaip Vakarų Ukrainoje ieškojau karaliaus Jogailos pėdsakų.