Žygiavimo pamokos

2017/10/16

Šių metų žygių sezoną uždariau Prienuose ir Birštone, "Trenkturo" žygyje Nemuno kilpomis, tradiciniame 25 kilometrų maršrute. Po ilgesnio ir sunkesnio nei tikėjomės Alytaus žygio kažkodėl pasirodė, kad 25 kilometrai Nemuno kilpomis su "Trenkturo" komfortu bus lengvas pasivaikščiojimas, todėl jiems praktiškai nesiruošiau. Pavyzdžiui, papildomai žygio metu negėriau jokių mikroelementų, nepasiėmiau nei pleistro, nei vaistų nuo skausmo, nei vandens (ok, vandeniu pasirūpina "Trenkturas"). Užteko per vasarą nužygiuoti keturis žygius (100 su viršum kilometrų), kad užaugtų sparnai.
Šiaip Nemuno kilpų žygis nebuvo sunkus. Nors pasitaikė ir keletas sudėtingesnių etapų, po kurių jautėsi, kad turiu širdelę arba kad batai peršlapo kiaurai. Bet apskritai maršrutas buvo teisingas, su gražiais vaizdais (ko verta vien tik Škėvonių atodanga, rudeninio Birštono grožybės ir ilgas kelias palei Nemuną), protingai išdėliotais poilsio punktais su paslaugiais savanoriais, šilta arbata. Net šiųmetiniai isteriški orai trumpam nurimo iki tiek, kad buvo galima eiti neapsigobus celofanais ir fotografuoti lietaus debesis.
Vis dėlto pirmus nuovargio ženklus pajutau gana anksti - jau pirmuose šešiuose kilometruose, o paskutiniai išvis ėjosi sunkiai. Vėliau sužinojau, kad eidama tą patį 25 kilometrų maršrutą mirė moteris. Nors patyrę žygeiviai iš aukšto vadina juos "vienu iš trumpųjų maršrutų", dvidešimt penki kilometrai, ir juo labiau su stačiais pakilimais, tikrai nėra mažai. Bet šitų kilometrų įveikimas neturėtų tapti savęs prievartavimu. Tokiems pat žaliems žygeiviams kaip aš galiu prisipažinti, ką dariau negerai, kad eiti buvo sunkiau nei paprastai.

Pirmiausia turėjau padaryti nedidelį apšilimą. Užsiregistravus padaryti check in Facebook'e ir iškart nerti į trasą be apšilimo vasarą gal ir nieko tokio, bet spalį, kai tenka papildomai neštis ant savęs šiltą striukę, šaliką, sunkesnius batus, kai judesiai nebe tokie patogūs ir kiek suvaržyti, būtų sveika prieš išeinant prisiversti padaryti nors keletą tempimo pratimų, pritūpimų, pažadinti raumenis ir sąnarius.
Antra, jau ne pirmą kartą ėjau per greitai savo tempui ir per mažai stojau pailsėti (tris kartus per šešias žygio valandas, o Alytuje - tik du per beveik 30 km, kosmosas, žinau). Draugė palaikė pernelyg spartų tempą, o aš "atsikeršydama" ištempdavau ją iš punktų. Stabtelni, užsidedi antspauduką ir vėl į trasą. Varai, varai... Alytuje bent jau gėriau pakankamai, čia draugė kelis kartus priminė, kad geriu per mažai, bet neklausiau, nors, aišku, negali būti jokių pasiteisinimų, neva nekaršta, lynoja arba kad ilgos eilės prie tualetų. Miškų kol kas niekas neuždarė. ;)






Ir dar. Alytuje vien tik nueiti nuo viešbučio iki žygio starto ir atgal sudarė 6 kilometrus. Prienuose kiek mažiau, gal 3-4, bet tarp 25 kilometrų ir 30-ties juk yra skirtumas, ar ne? Kai jau atstovi eilę, gauni savo diplomą ir paskui tenka šliauži kelis kilometrus iki kažkur mieste paliktos mašinos, pavydžiai akimis nulydint laiminguosius, kurie atvažiavo anksčiau ir jiems užteko vietų prie starto, tai ne kažką.

Liudmila Ulickaja "Sonečka"

2017/10/04

Antrajam "susitikimui" su Liudmila Ulickaja pasirinkau jos ankstyvuosius kūrinius: rinkinį, kurį sudaro apysaka "Sonečka", išleista 1995 metais, apysaka "Linksmos laidotuvės" bei du apsakymų rinkiniai - "Vargšai giminaičiai" (literatūrinis debiutas, 1993-ieji) ir "Mergaitės" (pavadinimus verčiau pati). Ulickaja į literatūrą atėjo dar vyresnio amžiaus nei Žemaitė, bet pakankamai seniai, kad turėjau būti jos skaičiusi daugiau. Bet kažkaip įsigudrinau ne. Tik prieš kelis mėnesius perskaičiau romaną "Žalia palapinė" ("Imagas").

"Linksmos laidotuvės" šiame rinkinyje kiek iškrenta iš bendro konteksto (paliečiamas daug vėlesnis laikas, 1991-ieji, Niujorkas su fantasmagoriškai spalvingomis emigrantų iš SSSR istorijomis), bet ne itin. Apie "Sonečką", kuri yra išversta į lietuvių kalbą, rašyta nemažai. Daugeliui recenzijų ir atsiliepimų galiu tik paantrinti. Bet po apsakymų "Sonečka" truputį nublanko. Šiek tiek.

Šiame rinkinyje sudėta tiesiog tobula moteriška literatūra skaitytojai su smegenimis. Tos subtilios, lengvai trenktos, jautrios iki nervinių priepuolių, seksualios ir praktiškos, su švelnia ironija papasakotos karo ir pokario Sonečkos, Lialios, Gulios ir visos kitos. Laikas buvo toks, karas, tremtys arba ubagiškos komunalkės su pertvaromis padalytais lipdiniais. Apdaužė, nuskriaudė. Bet Ulickajai rūpi širdies reikalai. Jos moterys myli (= atsiduoda?), kaip sugeba, ir gyvena tiek skaidriai, kiek joms išeina. Pragmatiškame mūsų laike prapultų. Komunalkių magiškasis realizmas. Kartais netiki visais tais viražais, bet skaityti gera :) Neįtikėtinai "mano" pasakojimo stilius. O perskaitai ir užsimanai išsivirti kavos, ne užsipilti o išsivirti, lėtai, atsikimšti butelį, paskaityti ką nors iš klasikų. Ką nors įsimylėti.

Dapkiškių dvaras, kuriame gimė Simonas Konarskis

2017/10/01

Kaimo turizmų reklamoje parašyta, kad sodybos pagrindiniame pastate yra didelė, 50 vietų, salė, skirta konferencijoms, šeimos ar draugų šventėms, pobūviams, ir taip pat sodyboje įrengta sporto aikštelė. Nežinia, kiek ši reklama yra aktuali ir atitinkanti teisybę. Faktas, kad šiaip pro šalį važiuojančių turistų Dapkiškių dvare nelaukia. Tiesa, neparašyta, kad pašaliniams įeiti negalima, o seni uždaryti vartai žemi, todėl mes su drauge ryžomės juos perlipti ir truputį pasižvalgyti, nes dėl šito dvaro važiavome specialiai iš Alytaus. Sodyba memorialinė, nors tik regioninio reikšmingumo kultūros vertybių registro skalėje. Pastaruoju metu atrodo mažai naudojama. Tarp plytelių želia žolė, žemiau pievose palikta nupjauta, kiemo pakraštyje riogso sovietinių pionierių stovyklų stiliaus paviljonai, bet pats namas gražus, yra tvenkinys ir ūkinis pastatas, kurio, jeigu tikėti ypač skurdžia informacija apie Dapkiškes, viena siena ir pamatų akmenys yra daugiau kaip dviejų šimtų metų senumo. 

Šiame dvare 1808 m. kovo 5 dieną gimė 1831 metų sukilėlis Simonas Konarskis. Rūmų statybas Konarskio tėvas, Abiejų Tautų Respublikos pulkininkas, pradėjo prieš pat respublikos žlugimą. Pastatė tik kuklų, dabar vadinamą liaudiško klasicizmo stiliaus, namą, iš kurio neaišku, kiek liko tikra, ir nėra iš kur sužinoti. Simonas Konarskis už siekį atkurti Abiejų Tautų Resubliką rusų sušaudytas 1839 m. vasario 27 d. Vilniuje. Jo mirties vietoje prie dabartinės Muitinės gatvelės riogso senas apsamanojęs ir niekam nebeįdomus akmuo, kurį netyčia aptikusi vienu metu labai domėjausi. Neliko ir anoniminio Konarskio kapo kažkur ant Tauro kalno buvusiose liuteronų kapinėse. Konarskių šeima buvo evangelikai reformatai.

1837 metais caro administracijos nurodymu sodyba buvo konfiskuota, Simono Konarskio mama su antruoju vyru ištremti į Sibirą. Dapkiškės atiteko Rusijos armijos generolui-majorui Šatovui.

Net jeigu pro neaišku kiek patiuninto namo duris ir ažūrines verandas niekada nevaikščiojo Simonas Konarskis, tai jo gimtos vietos.







Trisdešimt su viršum kilometrų

2017/09/27


Pirmą kartą, nors ir neplanuotai, per žygį nuėjau daugiau nei 30 kilometrų. Kitam gal smulkmena, bet man jau normalus žygis be juokų. Jeigu ne Birutiečių žygis, vargu ar išvis būčiau radusi pretekstą nuvažiuoti į Alytų. O žygis išpuolė kaip tik per "Zapad" savaitgalį, su dviem nakvynėmis Pulko gatvėje, kurią rezervuodama viešbutį ėmiau ir supainiojau su Ulonų labiausiai kariškame Lietuvos mieste. 

Žygiui ruošiausi visai atsipūtusi. Kavos prisimaliau, o pleistrą pamiršau, žemėlapių nežiūrėjau nei aš, nei draugė. Išvažiavome su ja penktadienį paskubomis susimetusios daiktus. "Dzūkijos" viešbučio (15 eurų žmogui už naktį) recepcijoje lyg specialiai mums buvo prikrauta nemokamų lankstinukų ir miesto žemėlapių, o budėjęs vaikinas pasisiūlė užnešti lagaminus (nepasinaudojome, bet labai miela). Nepretenzingas kambarys, apstatytas mūsų jaunystės laikų baldais, buvo su virduliu ir šaldytuvu, net indais, papildomais dekiukais spintoje (kiekvienai po du) ir normalia orlaide, kokių naujuose languose nebebūna.

Kad ir kaip atsipūtusios, bet prieš miegą vis tiek pabandėm išsiskaičiuoti, kaip toli esam nuo šaudyklos, į kurią iš Ulonų bataliono buvo perkeltas žygio startas. Planelis, kurį gavome išvakarėse, be adreso ir koordinačių, vietiniams turbūt aiškus, o mes... mes nusprendėm šaudyklos ieškoti pėsčiomis. Optimistės entuziastės. Tris kilometrus pirmyn, tris atgal - šeši viršaus prie mūsų suplanuotų 26 km, bet tai sužinojome vėliau, o pakeliui kelis kartus paskambinėjau nurodytais vadovų telefonais, norėjau paklausti, ar šaudykla tikrai už miesto ribų, bet vienas telefonas buvo išjungtas, o kitą išjungė po kelių neatsilieptų skambučių. Draugė sako, žiūrėk, važiuoja karinės mašinos, eikim paskui jas, gal ten ir bus ta šaudykla. Tai ir nuėjome.



Žygis buvo nelengvas, bet įdomus. Organizatoriai įtraukė ir gamtos, ir istorijos bei kultūros - Vidzgirio mišką, Nemuną su daug keistų mūrinių namukų, panašių į elektros skydines (tikrosios jų paskirties taip ir neįminėme) pakrantėje, Radžiūnų piliakalnį, Baltosios rožės tiltą, na, ir šaudyklą. Miškuose, jei tik kiek žemiau, ypač palei upelius, buvo šlapia. Bandymas pereiti rąstu virš vieno purvyno vos nesibaigė liūdnai. Ačiū Dievui, ranką laiku ištiesė ir rąstu pereiti padėjo ukrainiečių kareivis. Antrame punkte gavome kareiviškos košės (deja, tik su su mėsa) ir saldžios arbatos, bet kad ir kaip skaniai kvepėtų grikiai, savo principams nenusižengiau, arbatą pasiskaninau ir pasistiprinau riešutais. Tiltu perėjus į kitą Nemuno pusę, išsiskyrė mūsų keliai su ėjusiais 40 km ir paskui vėl susitikome tik prie Moterties tunelio. Tas tunelis - tai tokia pralaida miške netoli nuo sodų, nutiesta tiesiant geležinkelį link Alytaus geležinkelio tilto, kur dabar nėra jokio geležinkelio. Tunelis sumūrytas iš tašytų akmenų, jį supa du statūs šlaitai, dar vieni, kuriuos turėjome įveikti.







Paskutiniame punkte prie Baltosios rožės tilto sustojome tik pasižymėti. Mes apskritai labai mažai stoviniavome, ėjom pakankamai sparčiu žingsniu, ir kai po šešių valandų vis dar nesimatė šviesos tunelio gale, pasidarė neramu. Įtariu, kad šį kartą nuėjom daugiau nei 26 km, arba mažiausiai 32 km su tais šešiais papildomais, o realiau kokius 34 km. Spausdama rankose diplomą ir klibinkščiuodama atgal į viešbutį, maniau, apsiverksiu iš laimės.

Šeštadienį vakare dar buvome gyvos ir mums labai pravertė lankstinukas "Pėsčiomis po Alytų" (cha cha). Mums tai reiškia, kad draugė skaitė lankstinuką ir vedžiojo, o aš, tarpais suinkšdama, klibinkščiavau paskui. Kaip ir daugelis Lietuvoje, miestas ES paramą suinvestavęs į šaligatvius ir kitokį gerbūvį, kad tik būtų kam jais vaikščioti. Centre likę šis tas gražaus iš tarpukario raudonų plytų palikimo. Buvęs "Niujorko" viešbutis, kurio pirmame aukšte dabar "Drogas", Zimavičienės mūras adresu Vilniaus g. 10 - pirmasis trijų aukštų namas Alytuje, buvęs kino teatras "Kapitol" adresu Vilniaus g. 13 - labai stilingas ir po tiekos metų, sinagoga Kauno g. 9, liūdnas namas su liūtukais, priklausęs advokatui Mendeliui Bokšickiui. Eksterjeras neišduoda tragiško šeimininko likimo ir to, kad šiame name pokariu buvo kankinami kovotojai už Lietuvos laisvę. Beveik viskas vienoje vietoje netoli nuo Šv. Angelų Sargų bažnyčios, kurios šventoriuje vienas prie kito palaidoti pirmas Lietuvos karininkas, 1919 m. vos dvidešimt penkerių žuvęs kovose už nepriklausomybę, Antanas Juozapavičius ir 1991 m. rugpjūtį prie Seimo žuvęs savanoris Artūras Sakalauskas. Ir tie patys Zimavičiai ten pat palaidoti, jų antkapis įspūdingas.
Diena jaukiai užsibaigė "Carpe diem" restorane. Tai jau tikrai - carpe diem.

Naktį lijo. Prieš palikdamos svetingą miestą sekmadienį užlipome į Alytaus piliakalnį. Miesto pradžia, vienas iš didžiausių mano matytų piliakalnių. Ir aukščiausių, arba taip atrodė po vakarykščios. Abejojau, ar pavyks užropoti, bet sukandi dantis ir lipi.




Į Punios piliakalnį pakeliui namo irgi užlipome. Margio kalnas, kuriame greičiausiai niekada nebuvo Pilėnai, bet legenda graži, kaip ir jau beveik neįskaitomos Maironio eilės, iškaltos akmenyje. Tai kapas Margio milžinų! Nors amžių šešeta sukako kaip jie – tik sauja pelenų!.. Tačiau daugiau už gyvus sako. Punioje buvau ne pirmą kartą, bet tik dabar informacinėje lentoje perskaičiau, kad sudegusios pilies vietoje šešioliktojo amžiaus pabaigoje stovėjo prašmatnūs rūmai. Truputį deja vu su profesoriaus A. Bumblausko žvilgsniu per "Nacionalinę ekspoziciją" priešais ganyklas su nesančias Žygimanto Augusto Knišino karalių rūmais Lenkijoje.

Mara Meimaridi "Smirnos burtininkės"

2017/09/10

Atostogoms A. Mickevičiaus bibliotekoje nepavyko gauti jokios Elenos Ferrante knygos, todėl paėmiau graikų rašytojos Maros Meimaridi romaną "Smirnos burtininkės", kuris lietuviškai išleistas prieš dešimt metų ir turbūt visų jau perskaitytas bei apkalbėtas. Iš graikų kalbos jį išvertė mano draugė, kuri Graikiją ne tik puikiai pažįsta, bet ir labai myli. Kai prieš pat atostogas nuėjome kavos ir pasigyriau, kad į Pervalką vežuosi jos verstą romaną, draugė dar nusijuokė, kad šitas man kažin ar patiks. Na taip, po "Fuko švytuoklės" "Smirnos burtininkes" skaityti - tarsi braukti peiliu per minkštą sviestą, bet, nelyginant su Eco intelektualiniais viražais, šis romanas tikrai nėra paprastas skaitalas. Aš labai reikli vertimų kokybei, menkiausios jų kliaudos man kaip akmenukas batuose, tačiau skaitant "Smirnos burtininkes" visiškai nesijaučia, kad knyga versta - kalba graži, sodri leksika, sklandi sintaksė - buvo miela malonu skaityti! Turinio sau taip pat radau daugiau nei tikėjausi iš moteriško romano. Mara Meimaridi yra antropologė, mokslų daktarė, dirba Atėnų universiteto medicinos mokykloje. "Smirnos burtininkės" - jos pirmas romanas.

Maivykis, vaidink neprieinamą ir verkšlenk kaip skaistuolė tik kol liksite vienu du. Dulkinantis nereikia varžytis. Nesugadink tos šviesios valandos. Niekas jūsų nemato, niekas jūsų negirdi.  
Tai pasakojimas apie gudrias, stiprias ir seksualias Rytų moteris, ne kokias nelaimingas užguitas vargšes po čadromis, kurių veidmainiškai gaili mūsų veronikos ir katrės.
Atrodo, kad kiekviena bent kiek sėkmingesnė ar apsukresnė Rytų moteris, ar tai su čadra, ar europietiška skrybėlaite, yra įvaldžiusi bent jau kerėjimo pagrindus lygia greta su mokėjimu paruošti balandėlius ir baklavą bei pamaloninti savo vyrą. Eftalija ne itin mėgo savo katę. Laikė ją dėl patogumo. Kad nereikėtų bėgioti pas kaimynes juodos katės plaukų burtams, turėjo ją po ranka ir pešė, kada tik reikėjo. Kaip ant lentynos laikome dubenį su padažu suktinukams. Visai taip pat. Paėmusi indą įdedi šaukštą pomidorų tyrės. O gamindama eliksyrą mergišiams vyrams prie namų pririšti iš po lovos ištraukti kačiuką, įmuši kiaušinius ir įmeti juodų jo plaukų. Stebuklinė pasaka didelėms mergaitėms, kurioje aprašomus metodus pagunda išbandyti buityje. ;)

Pasaka, kuri baigiasi ne "ilgai ir laimingai", o prasideda "turėjo penkis vyrus, vieną geresnį už kitą, vieną gražesnį už kitą, vieną turtingesnį už kitą". Nelengva, bet nėra neįmanoma, kai žinai, kaip.

Dar tai pasakojimas apie daugiatautį miestą Smirną, kuriame Osmanų laikais maišėsi turkų, graikų, armėnų, žydų, krikščionių, musulmonų katilas, ir apie jų buitį, gyvenimo būdą, vargus ir džiaugsmus, sugyvenimus ir raganavimus daugiau nei prieš šimtą metų iki 1922-ųjų didžiosios Smirnos katastrofos ir mūsų laikų Graikijoje po šimto metų, 1988-aisiais, kai, vykdant burtininkės Katinos valią, atidaroma dėžutė su jos užrašais. Katinos dukterėčia Marija paveldi juos, o kartu ir galias, perduodamas iš moters moteriai, iš turkės motinos Atartės - dukterims.


Lietuviško "Smirnos burtininkių" leidimo viršelis labai hmmm lietuviškas. :)
Štai koks buvo itališkojo.
Maždaug taip aš ir įsivaizdavau didžiąją Katiną Karamanu.

Umberto Eco "Fuko švytuoklė"

2017/09/07

Man nepatinka šio romano vertimas. Ir "Rožės vardo" nelabai patiko, bet šito tiesiog erzino, nes skaitant labai jaučiasi, kad tai vertimas, kuris techniškai turbūt yra tvarkingas ir teisingas, bet nedžiuginantis. O kai nedžiugina toks autorius kaip Umberto Eco, tai tikrai ne autoriaus problema. Žinoma, šiam vertimui dar toloka iki tokio vertimo stiliaus košmaro kaip Claudio Magris knyga "Dunojus", kurią perskaičiau prieš penkerius metus ir iki šiol negaliu atleisti, kad sugaišau tiek laiko ir dar sumokėjau pinigus leidyklai (bet ir autorių kalibras nepalyginamas). Iš "Fuco švytuoklės" "kopija" laikomo "Da Vinčio kodo" siužeto irgi prisimenu tik tiek, kad vertimas buvo blogas.

Paniurzgėjau, o dabar prie reikalo. Vakarais skaitydama Pervalkoje vilos balkone įsipildavau taurę vyno, nes jeigu autorius šėlsta, tai ir man galima nežiūrėti į visa tai rimtai. ;)

Anotacija ant knygos nugarėlės stengiasi būsi neinformatyvi, todėl trumpai apie tai, kas romane vyksta iš tikrųjų. O ten dažniausiai už lango būna praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio Milanas su protestais, demonstracijomis ir nesibaigiančiomis negrabios vertimo konstrukcijos intelektualų diskusijomis prie taurės Pilado bare, kuris anuomet buvo tarsi atviras uostas, galaktikos smuklė, kurioje besiruošiantys užkariauti žemę ateiviai iš Ofiuko be trinties susitikdavo su van Aleno žemes saugojusiais imperijos vyrais. Diplominį darbą apie tamplierius bebaigiantis rašyti toks Kazaubonas bare susipažįsta su "Garamond" leidykloje dirbančiu intelektualu Jakopu Belbu, o per jį susipainioja su leidykla, kurioje, be kitų gausių rimtų ir ASL autorių (tai fantastiškas verslo modelis!), lankosi ir visokio plauko bepročių.
Ir gal jums pasirodys keista, tačiau anksčiau ar vėliau beprotis prabyla apie tamplierius.
- Visada?
- Yra ir nesidominčių tamplieriaus bepročių, tačiau tie, kurie jais domisi, klastingesni. Jų iškart nepažinsi, atrodo, kad kalba normaliai, tik staiga...
Kazaubonas, Belbas ir Diotalevis, dar vienas intelektualas iš tos pačios leidyklos, įsitraukia į neįtikėtiną istoriją, kurioje pirmuoju smuiku griežia Tamplierių ordinas kartu su rozenkreiceriais, o fone šoka visutėlė pasaulio istorija, sąmokslo gijomis apraizgyta taip, kad viską priėmus pernelyg rimtai ir nekritiškai galima bijoti ne tik įsijungti kompiuterį, bet ir pakelti klozeto dangtį. ;) Nes Tamplierių ordinas turėjo Planą, užkoduotą ir perduodamą per šimtmečius, kaip užvaldyti pasaulį (kaip - neišduosiu, tik pasakysiu, kad įtikina), tačiau per istorinį atsitiktinumą eilinis turinčiųjų Planą susitikimas istorijoje prasilenkė ir tamplieriai Planą prarado. Visiems laikams, o gal ir ne. Viso pasaulio istoriją, kultūrą, mokslą, karus draivina ne kas kita, o siekis rasti - arba susigrąžinti - Planą. Užsimojusiems jį iššifruoti trims vyrams šis mįslių, paslapčių, kodų, naujų potyrių, ezoterikos ir mistiškų apeigų pasaulis yra be galo įtraukiantis intelektualinis žaidimas, tuo tarpu minėtiems pasaulio bepročiams atrodo kitaip.

Į pabaigą neatsikratau jausmo, kad skaitau lyg maustyčiau rusišką matriošką. Beprotybė į sveikiausią protą, realybė į fikciją, ir nebeatskiri, kas buvo tikra, o kas žiauriai gerai susuktas Umberto Eco bajeris. Absoliučiai nepretenduoju į nuo romano kaifuojančių intelektualų ratą ir tikrai neapsimesiu, kad čia mano gyvenimo knyga, bet man patiko! Kad išvengčiau nuolatinio naršymo ieškant informacijos ir neimčiau pykti ant Umberto Eco dėl savo išsilavinimo spragų, gilinausi tik į kai kuriuos nežinomus istorijos, antropologijos, ezoterikos dalykus ir visiškai ignoravau tiksliuosius mokslus, įskaitant švytuoklės veikimo principus, nes skaityti tai visai netrukdė, :) Šįkart nusigriebiau tai, kas man įdomiausia. Tikrai yra vietų, kurias norėtųsi perskaityti pakartotinai.

Atostogos ne kontekste. Karvaičiai

2017/09/03

Lygiai prieš savaitę su kate grįžome iš pajūrio po dviejų savaičių tobulo laiko, vadinamo atostogomis, apie kurias beveik nėra ką papasakoti. Dvi perskaitytos knygos, daug vaikščiojimo, daug saulės, mažiau šilumos, vakarai su rausvojo vyno taure, naktys virš galvos siaučiant mažoje kvadratūroje nukvakusiai katei. Vilos šeimininkė sakė, kad Neringoje šiemet nebuvo anei vienos audros su perkūnijomis, kurias šiurpulingai smagu išgyventi ir nulydėti į didžiąją žemę. Tai nieko ir nepraradau, kad su oru visai "pasisekė". Pervalkoje nebeliko suklypusių šaligatvių. Po senosios parduotuvės pamatais šiemet glaudėsi du juodi kačiukai ir ežys, o naktimis kaime, kaip ir pernai, šmirinėjo lapė. Kartą pamaryje su ja prasilenkėme per du žingsnius, tai net nepasivargino atkreipti dėmesį. Rugpjūčio naktys šiemet buvo šaltos ir grybų mažiau nei pernai. Tikri grybai, sakė vilos šeimininkas, auga Preilos pusėje, bet vakarienei pririnkau netikrų. Geriausia dviguba espresso - Juodkrantės "Pamario take". Vakaroti irgi smagiau ten. Pervalka neturi promenados. Vakarais ji kvepia bbq, o dienomis duodasi dviračiais. Jeigu nekuri bbq ir nesiduodi dviračiais, truputį iškrenti iš konteksto, kas nėra blogai, tik reikia saugotis, kad neužvažiuotų. Iki jūros ir atgal - pėsčiomis. Dar galima nueiti pasifotografuoti į Žirgų ragą arba "pasiklysti" tiesioje linijoje tarp Pervalkos ir Preilos.

Jau seniai norėjau aplankyti vietą, kur buvo Karvaičiai. 1797 metais užpustytas senosios nerijos kaimas. Vienas iš tų, virš kurių stūkso mirę smėlynai. Senoji Nida, Preidynė, Agila, Lotmiškis, Kuncai, Gausutė, Nagliai, Pilkopė, Šarkuva, Smiltynė... Užpustyti vardai, virtę pavadinimais kabutėse. Net keturis kaimus ir dvejas kapines po savim priglaudė Mirusios kopos. Kopa ir gūdus miškas plyti ir ant Karvaičių. Tai į gimtuosius Karvaičius nuo Skirpsto kalno Pervalkoje liūdnai žvalgosi Liudvikas Rėza.

Ar jums yra tekę matyti, kaip slenka smėlis? Video paprastas, bet superįtaigus.


Karvaičių kopa arčiau Preilos nei Pervalkos, todėl, kol kartu poilsiavo mano dukra, įkalbėjo nueiti ten iš Preilos. Iš Pervalkos, sakė, per toli. Pati būčiau nė nepastebėjusi sutrūnijusio, kempinėmis apėjusio medinio stulpo prie marių, šalia dviračių tako, Karvaičių kopos papėdėje - dukra parodė. Ženklas, kurį, įtariu, mažai kas ir pastebi. Važiuoja dviračiais ir nuvažiuoja.





Rugpjūčio pabaigoje dukra grįžo į VU fuksų stovyklą, o aš, išlydėjusi ją į Vilniaus autobusą ir pasiėmusi apartamento raktus ir telefoną, kol nesutemo, nutariau pasivaikščioti iki Karvaičių iš Pervalkos. Einu einu, vietos lyg ir nepažįstamos, stulpo kaip nematyti, taip nematyti, taip vingis po vingio atsidūriau... Preiloje. Būčiau grįžusi į Pervalką autobusu, bet kadangi neturėjau nė cento, tik namų raktus ir pakeliui išsikrovusį telefoną, teko sukti atgal pėsčiomis. Įkyrių dviratininkų vakarop sumažėjo iki minimumo, ir šiaip nelabai jaukus miškas tapo kažkoks visai nebejaukus. Stulpą tarp medžių pastebėjau vos ne vos, toje vietoje, kur dviračių takas priartėja prie pat marių. Jeigu kada važiuosite pro šalį, pristabdykite. Čia gyventa žmonių.

Liudmila Ulickaja "Žalia palapinė" ("Imagas")

2017/08/22
Liudmila Ulickaja man - šių metų atradimas, o jos "Žalia palapinė", lietuviškai išleista kaip "Imagas" - autorė užsiminusi, kad ant ne rusiškai išleistos knygos viršelio norėtų matyti šį pavadinimą - viena iš įsimintiniausių šiemet perskaitytų knygų. "Pegase" varčiau "Imagą" ir būčiau bevelijusi skaityti lietuviškai, nes knyga labai ilga, bet kad knyga originalo kalba buvo plonais viršeliais, iš tų, kurių nepasidėsi į sekciją svečiams pasididžiuoti ir nepanaudosi kaip šaltojo ginklo, ir kurių - bene dėl aukščiau išvardytų priežasčių, bet greičiau dėl paskiosios, piktybiškai nemėgsta mūsų leidėjai - rusiška buvo perpus pigesnė.


Rusakalbėje erdvėje atsiliepimų - tiesa, skaičiau jų nedaug - esama ir labai gerų, ir įvairių. Nemato tėvynėje nieko šviesaus. Netalentinga. Išdavikė. Žydė. Daugiau neskaitysiu, nebe. Ach. "Žalios palapinės" siužetas apima simboliškai įrėmintą laikotarpį nuo Stalino mirties ryto 1953 metais - šiurpus, neįtikėtinai šiurpus Stalino laidotuvių aprašymas - iki nakties, kai 1996-aisiais mirė Brodskis. Daugiausia siužetas vystomas brandžiuoju sovietmečiu, Chruščiovo ir Brežnevo epochose. Tai romanas apie disidentus be romantikos ir iliuzijų, ir jau tikrai be sentimentų sovoko materialinei ir dvasinei ubagystei. "Pastaruoju metu šalyje visiškai sąmoningai vykdoma stalinizacija. Ir tai man visai nepatinka. Nors ketvirtojo dešimtmečio karta - nemušta, įžūli, bet juntu baimės kvapą. Tarsi išstūmė vergą, bet jis ir vėl čia - keliaklupsčiavimas prieš valdžią, valdininkijos, biurokratijos valdžia, mes visi vėl tampame Akakijais Akakijevičiais", - su nuoroda į Gogolio "Apsiaustą" yra rašiusi Liudmila Ulickaja. Aišku, kad tas negali patikti stalinizmo nostalgikams. Štai pernai per Rusijos žmogaus teisių gynimo organizacijos "Memoria" organizuotą apdovanojimų teikimo ceremoniją protestuotojai apipylė rašytoją žalios spalvos skysčiu, išvadino nepadoriais ir antisemitiniais žodžiais.

Romano pasakojimas nenuoseklus. Autorė šokinėja per metus ir dešimtmečius, šeimų ir veikėjų likimus, nuo finalo iki motyvų, daugybė romano gijų susieina ir vėl išsiskiria. Jie, veikėjai, atsisėda vienas šalia lėktuve į emigraciją, skaito tas pačias knygas, veda savo sekamųjų žmonų drauges. Pagrindiniai veikėjai - trys prieškario vaikai, autorės karta, Ilja, Micha ir Sania, per kurių likimus sovietmetis pervažiuoja kgb volu. Vyresnėse vidurinės mokyklos klasėse didžiulę įtaką jiems padarė nepritapėlis literatūros mokytojas Viktoras Juljevičius, kurio pamokos ir popamokiniai pasivaikščiojimai nemaža dalimi suformavo žmones, gebėjusius daryti pasirinkimus. Imagas - tai paskutinė vabzdžių metamorfozės stadija. Šioje stadijoje vabzdys yra visapusiškai brandus ir dažniausiai turi sparnus. Sparnai - reikšminga metafora. Genialūs nevykėliai, netalentingi poetai, idealistai, nevykę muzikantai, gyvenę laike, kuriame kas antras palūžo, išdavė ir po to visą gyvenimą kaltino save. Didvyrių tuomet buvo nedaug. Laisvės žodis kainavo brangiai, ne kiekvienas galėjo tiek sumokėti. "O žalia palapinė visus sutaiko - ir tuos, kurie išdavė savo draugus, nesugebėję atsilaikyti valdžios spaudimui, ir tuos, kurie spaudimą atlaikė. Vis tiek visi stos prieš Aukščiausiąjį ir, tikiuosi, jiems bus atleista", - rašė autorė.
Снял ботинки, чтобы не оставлять грязных отпечатков подошв, вспрыгнул на подоконник, едва на него опершись. Пробормотал: «Имаго, имаго!» и легко спрыгнул вниз.

Что крылья? Сквозь трещину в хитине просовываются влажные острия сложенной летательной снасти. Крыло выпрастывается длинным плавным движением, расправляется, подсыхая в воздухе, и готово к первому взмаху. Сетчатое, как у стрекозы, или перепончатое, как у бабочки, со сложной и совершенной картиной жилкования, древнее, не умеющее складываться, или новое, складывающееся экономно и надежно… Улетает крылатое существо, оставляя на земле хитиновую скорлупку, пустой гроб летящего, и новый воздух наполняет его новые легкие, и новая музыка звучит в его новом, совершенном органе слуха.

На столе остались его очки и листок, на котором было написано его последнее стихотворение.
Liudmila Ulickaja gimė Antrojo pasaulinio karo metais Baškirijoje, evakuacijoje. Abu jos seneliai prieškariu buvo represuoti ir kalėjo. Beje, kalbant apie talentą, tai vienas jos senelis buvo parašęs knygą apie demografiją ir muzikos teoriją, o prosenelė iš motinos pusės rašė eiles jidiš kalba. Po karo, grįžusi į Maskvą, Ulickaja baigė Maskvos universiteto Biologijos fakultetą ir dvejus metus dirbo SSSR Mokslų Akademijos Bendrosios genetikos institute, studijavo aspirantūroje. Iš instituto 1970 metais buvo atleista. Priežastis - samizdato perspausdinimas. Tuomet daug žmonių buvo nubausta už draudžiamos literatūros perspausdinimą ir platinimą, taigi Ulickaja reikalo vingrybes išmano ne iš pasakojimų. Kurį laiką būsimoji rašytoja nedirbo, o pabandžiusi grįžti į mokslinį darbą - nebeužsikabino. Įsidarbinti padėjo draugė, dirbusi Maskvos kameriniame žydų teatre. Ulickaja ėmėsi vadovauti teatro literatūrinei daliai, rašė apybraižas, vaikiškas pjeses, inscenizacijas, vertė. Savo pirmą romaną išleido būdama penkiasdešimties. Dabar gyvena tarp Rusijos ir Izraelio.

Lapkričio 24 dieną Liudmila Ulickaja, beje, viešės Vilniuje.

Karšuva

2017/08/07

Šiemet mane apėmusi kokia tai Pilėnų manija. Šią vasarą nuveikiau tiek, kiek vis planavau ir neprisiruošdavau ne vienus metus - aplankiau (beveik) visus piliakalnius, kuriuos istorikai sieja su legendiniais Pilėnais. Bent jau dėl vieno istorikai sutaria - kad Gedimino brolio Margirio pilis buvo jokioje ne Punioje, o Pietų Žemaitijoje, tiksliau - teritorijoje, įvardijamoje kaip Trapėnų žemė. Birželį, važiuodama nuo pajūrio, jau lipau ant Bilionių, Batakių-Aukaimio, Kaltinėnų-Pilių ir Molavėnų piliakalnių. Visi jie palyginti netoli vienas nuo kito ir visi apie Kryžkalnį. Norėtųsi tikėti, kad didžioji - tikiu, kad ne man vienai - Lietuvos istorijos mįslė, ant kurio iš tų didingųjų piliakalnių iš tiesų buvo Pilėnai, kada nors bus įminta, ir aš tos dienos garbingai sulauksiu. ;) 

Tuokart praleidau Karšuvos, arba Ivangėnų, piliakalnį, kurio apylinkėse yra Trepų kaimas, susišaukiantis su Trapėnų žemės pavadinimu. Karšuva - pačiame Žemaitijos vidury, tarp miškų ir pelkių - gi ne be reikalo Pilėnus kryžiuočiai puolė žiemą, tik neperbrendamoms baloms užsitraukus ledu - sostinė žemės, ant kurios dabar nutiestas Karaliaučiaus-Rygos plentas. Yra net įtikėjusių, kad Karšuva, o ne Kernavė buvo senosios Lietuvos sostinė. Jos vardas kai kurių istorikų taipogi siejamas su Pilėnais.

Beje, tai visai netoli nuo autostrados. Ties Kryžkalniu pasukau Tauragės link, tuoj posūkis kairėn į Skaudvilę. Kelias gražus, lyg medžių alėja, kurią, berods, mačiau "Travel Channel" laidos "House Hunters International" reportaže apie lietuvio ir airės šeimą, pirkusią namą Adakave. Pravažiavau posūkį į Adakavą, neilgai trukus navigacija pasakė, kad aš Ivangėnuose. Bet nereikia skubėti sukti į pirmą pasitaikiusią sodybą. Tuoj prie kelio bus rodyklė "Karšuvos piliakalnis". Civilizacija čia, galima sakyti, ir baigiasi. Link piliakalnio veda ganyklos kelias, iš kairės įrėmintas spygliuota viela.

Negaliu pamiršti, kad po labai nesėkmingos Ižiniškių piliakalnio (dar vieno Pilėnų sąraše) vizitacijos servise palikau daugiau kaip 200 eurų. Bet numesti mašiną pilna bagažine tiesiog ant kelio, kai iki piliakalnio dar pusė kilometro, irgi nelabai protinga mintis, todėl surizikavau - vienu ratu šunkelio viduriu, kad nepadėčiau dugno, kitu prie pat spygliuotos vielos tvoros. Vis tiek paskutinės dešimtys metrų įveikiamos tik traktoriais arba džipais. Mašiną teko palikti ganykloje, teoriškai matomoje iš vienintelės aplinkinės sodybos, o piliakalnį radau už kalniuko, tik nežinau, pirmą ar antrą iš dviejų. Laiptų nepastebėjau, o kad labai norėjosi užlipti, tai užsimerkiau ir - į dilgėles, apšienautas kaip tik iki atraitotų džinsų apačios. ;) Žemė minkšta lyg per pelenus, bateliai išsipurvino, pribyrėjo smėlio ir šapų, kojas irgi nusidilgiau kaip reikiant, bet pavyko nenuminti nė vienos varlės ir nepasigauti nė vienos erkės. Piliakalnis formaliai tarsi aptvarkytas, bet senoji Karšuvos žemės sostinė nusipelno daugiau širdies ir meilės, net jeigu čia ir nebuvo Pilėnai. 

 

Viršuje nelabai jauku. Gal kad apylinkėse esu vienui viena, o gal Ivangėnų kalnas slepia tamsių paslapčių. Kas ten žino.

Vaikystės muškietininkai Lvovo gatvėse ir eksterjeruose

2017/08/05

Jeigu atpažįstate aktorius nuotraukoje, o gal net prisimenate jų vardus, greičiausiai esate mano kartos ir šį filmą matėte ne vieną ir ne du kartus. Trijų serijų muzikinis filmas "d'Artanjanas ir trys muškietininkai" A. Dumas (tėvo) romano motyvais buvo filmuojamas 1978 metais Ukrainoje - Odesoje, Sviržo pilyje, Podgorcų pilyje, Chotyno tvirtovėje, bet daugiausia Lvove. Nors nesu kokia nors ypatinga šio filmo gerbėja, bet lankydamasi Lvove negalėjau praleisti progos pamatyti, kur tai buvo, o pasiskaičius istorijų kaip tai buvo filmas įgavo naujų atspalvių. :)

Filmuojama buvo greitai ir įdomiai, netgi pikantiškai. Įrašo pabaigoje įdėsiu nuorodą į vieno rusiško blogo straipsnį, kuris daugiausia remiasi filmo režisieriaus Georgijaus Jungvaldo-Chilkevičiaus prisiminimais. Jeigu kam nors sunkoka skaityti kirilica, šį bei tą išversiu. Pavyzdžiui, Michailas Bojarskis ne iš karto gavo d'Artanjano vaidmenį, padariusi jį sovietinio kino žvaigžde. Visus šansus suvaidinti gyvenimo vaidmenį turėjo amžinas sovietinio kino gražuoliukas Aleksandras Abdulovas, praktiškai jis jau buvo patvirtintas. Bet ilgi plaukai, ūsai ir ypač muzikinis išsilavinimas ir muzikalumas (Abdulovui muzikinė dalis buvo per sunki) d'Artanjano vaidmenį lėmė Bojarskiui. Vaidinti Atą kviestas ir Vasilijus Livanovas (jis gi Šerlokas Holmsas), ir tik pastarajam praradus interesą ir nebeatsakant į režisieriaus kvietimus buvo prisimintas ir po ilgų įkalbinėjimų sutiko vaidinti Venjaminas Smechovas, kurį režisierius įsidėmėjo kaip Volandą teatro scenoje. Dabar jau šviesios atminties Igorį Staryginą Aramio vaidmeniui pasiūlė Bojarskis. Beje, nežinojau, kad Aramis filme kalba ne Starygino balsu, nes aktorius, pasirodo, turėjo kažkokį kalbos defektą. Dėl Olego Tabakovo (Liudviko XIII), Alisos Freindlich (Anos Austrijietės) ir Valentino Smirnickio (Porto) režisierius buvo tvirtai apsisprendęs iš anksto, o didžiausios aistros virė dėl aktorės, kuri turėjo atlikti šiaip jau ne patį ryškiausią Konstancijos vaidmenį. "Iš aukščiau" nuleistos Irinos Alfiorovos režisierius nenorėjo, ji neatitiko tipažo pagal scenarijų, kuriam labiausiai tiko Jevgenija Simonova. Vėliau Jungvaldas-Chilkevičius jautėsi kaltas, kad nepadėjo Alfiorovai atsiskleisti ir nepergalvojo vaidmens pagal jos "slavišką" ir romantišką natūrą. Miledi vaidmeniui jau buvo patvirtinta Jelena Solovej, bet prieš pat filmavimą paaiškėjo, kad aktorė laukiasi. Tuomet režisierius iš esmės pakeitė Miledi charakterį ir pakvietė, t.y. valdžios sluoksniuose "pramušė" seksualiąją Margaritą Terechovą. 


Filmavimas galėjo bet kada nutrūkti dėl "amoralaus" ir "antisovietinio" muškietininkų elgesio. Grupę apgyvendino viešbutyje "Kolchoznaja", tai yra kolūkietiškame, kuriame gyvenimo sąlygos buvo atitinkamos. Aktoriai iškentėjo dvi dienas, po to protestuodami prieš neteisybę suvirto į režisieriaus dviejų kambarių apartamentus, kuriuos šis gyveno su savo žmona, o tiksliau į jų lovas. Lieka paslaptis, ką aktoriai išsakė filmo direktoriui, bet jie buvo perkelti į geriausią Lvovo viešbutį "Uljanovskaja", skirtą valdžios šulams. Viskas ten buvo gerai, "tik" prikaišiota KGB "blakių", nes viešbutis gi valdžios šulams. Filmavimui Lvove jau besibaigiant ištiko didelis skandalas, kur kas rimtesnis nei nuolatinės išgertuvės ir mergos. Mat aktoriai beveik kas vakarą savo kambariuose prisikvietę mergų baliavodavo ir vaizduodavo joms filmo scenas beigi skaldė anekdotus. Bojarskis parodijavo Brežnevą, o jau šviesios atminties Levas Durovas (kuris vaidino muškietininkų kapitoną de Trevilį) - patį Leniną. Galų gale Jungvaldą-Chilkevičių išsikvietė KGB ir davė paklausyti, kaip Durovas "pasaulinio proletoriato vadą" vadina fašistu ir pliku kretinu. Režisierius pamanė, kad filmui jau tikrai šakės, o kūrybinei grupei - lageris, vos dėlto jam pavyko įtikinti KGBšniką, kad aktoriai tarsi beždžionės parodijuoja visus ir viską, įskaitant jį patį, ir pažadėjo, kad tai daugiau nepasikartos. Aktoriai, sužinoję, kas nutiko, išsigando ir su politiniais anekdotais daugiau nebejuokavo, bent jau "Uljanovskaja" viešbutyje. Bet Levui Durovui visa ši istorija kainavo eilinį apdovanojimą.

Išgertuvės, žinoma, nesibaigė. Lvove aktoriai nuo pat ryto apsirengdavo savo muškietininkų drabužiais ir su jais duodavosi iki vakaro, taip pasipuošę eidavo į restoranus, valgyklas, alaus, net miegodavo su tais apsiaustais ir batais. Aktoriai buvo be galo populiarūs, filmavimo metu gyvenimas mieste sustodavo. Paskui kūrybinę grupę Lvove visur sekiojo "Volga". Režisierius manė, kad tai kokia nors gerbėja sekioja paskui kažkurį aktorių, nes paskui grupę visur važinėjo dar ir pilnas autobusas moterų, tarp jų buvo ir aukštas pareigas užėmusių vyrų žmonų. Netoli nuo filmavimo aikštelės patiesdavo staltiesę, tiekdavo prašmatnius pietus, vakarienes, žinoma, su gėrimais, vienu žodžiu, režisieriui tai buvo tikra kankynė. O "Volga" priklausė pačiam Lvovo valstybinės kelių eismo inspekcijos viršininkui, dideliam muškietininkų gerbėjui. Mašinoje buvo įtaisyta bagažinės dydžio talpa, pilna vyno, ir kraniukas. Nenuostabu, kad trys muškietininkai (tik Smechovas rečiau filmavosi ir mažiau dalyvavo visuose subuntujuose) ir Vladimiras Balonas (vaidinęs gravdiečių viršininką de Žiusaką) neretai buvo įkaušę. :) Nors apskritai ten gėrė visi, išskyrus tik jauną įspūdingą gražuolį Trofimovą (Rišeljė), bet kartą pavyko nugirdyti net ir jį, net, berods, iki ligoninės. Vienu žodžiu, jeigu režisierius ir norėjo įvesti "sausą įstatymą", jam nepavyko. Minėta ketveriukė ir gvardietį vaidinęs Georgijus Martirosianas, kurio vardo nėra titruose, sykį alkoholiui išleido visus pinigus, įskaitant dienpinigius. Truputį pabadavo, o paskui iš parduotuvės pavogė dėžę rūkytų žuvų. Vogė Martirosianas, kiti nukreipinėjo pardavėjos dėmesį, po to žuvis keitė į įvairesnį maistą ir alkoholį.


Muškietininkai buvo prisiekę - jokių romanų. Bet kad merginoms labai patiko Bojarskis. Beje, milicijai aktoriai irgi patiko. Jiems net atveždavo pasienyje su Lenkija konfiskuotų pornografinių filmų. Atvažiuodavo su savo kilnojamąja aparatūra, visi suguldavo ant žemės ir ant lubų sukdavo filmą. Jau vėliau, grįžę į Maskvą, aktoriai gaudavo vaikų nuotraukų ir ginčydavosi, į ką panašūs. 

Ruošdamasi į Lvovą iš pradžių galvojau užsisakyti ekskursiją po filmavimo vietas, bet kaina pasirodė neprotinga net Lietuvos mastais: 300 grivinų (apie 10 eurų) už valandą, tuo tarpu ekskursija trunka mažiausiai 2 valandas ir dar viską reikia padauginti iš dviejų. Su mano interesais visiškai užteko to, ką radau internete ir sužinojau per bendro pobūdžio apžvalginę ekskursiją, taip pat šiek tiek iš rusakalbių ekskursijų, jeigu gidas kalbėdavo garsiai :), nes jos "d'Artanjanu ir trimis muškietininkais" labiausiai domisi. Be to, viešbutyje internetu peržiūrėjau visas tris filmo serijas (yra youtube). Lvovo senamiestis per 40 metų visai nepasikeitė, žiūrėdama filmą trečią ar ketvirtą pažinties su miestu dieną daugelį vietų, kur buvo filmuojama, atpažinau be problemų.

Bernardinų vienuolynas - Paryžius, į kurį ką tik atvyko jaunasis d'Artanjanas ir iš karto susikibo su gvardiečiais, kuriems nepatiko jo žirgas. :) Ir šiaip jie ten karts nuo karto prajoja dainuodami.


Puikieji Potockių rūmai - pono de Trevilio, muškietininkų kapitono, namai. Buvo filmuojama iš abiejų pusių. Ant pagrindinio įėjimo laiptų dainavo Levas Durovas - de Trevilis, ant kitų, puošnesnių, įvyko d'Artanjano susitikimas su Atu, kuriam kliudė petį, o po to su Portu, kuriam skubėdamas nuplėšė apsiaustą, abiejų buvo iškviestas į dvikovą. Tie puošnieji laiptai yra populiari fotosesijų vieta, o ant pirmųjų fotografuotis žiariai nepatogu, nes nuolat kas nors vaikšto :).


Skulptūra prie Lotynų katedros, kur d'Artanjanas kompromituoja Aramį pakeldamas nosinaitę su damos inicialais.


Armėnų katedros kiemas turbūt pati žinomiausia filmavimo vieta. Filme jis tapo vienuolynu, kuriame d'Artanjanui buvo paskirtos dvikovos su visais trimis muškietininkais ir kuriame jis buvo priimtas į jų tarpą. Dvikovos su gvardiečiais, kuriose filmavosi ne tik aktoriai, bet ir kaskadininkai, taip pat filmuotos Armėnų katedros kiemuose. Kiemas šiuo metu paprastai užrakintas dėl remonto darbų, bet man nusišypsojo laimė - vieną dieną statybininkai vartus trumpam buvo palikę atvirus.


Drukarska gatvė. Tiesiog gatvė.


Įspūdingi Šv. Jurgio katedros - arba Sobor Sviatoho Yura - laiptai. Ant jų kažkurioje scenoje špaguojamasi, vartų irgi neįmanoma supainioti. Man ši katedra apskritai patiko. Ji ne prie numintų turistinių takų, bet jeigu Lvove turite daugiau laiko, verta pasivaikščioti.


Mokslininkų namų, kurie yra Вул. Листопадового Чину 6, interjeruose buvo filmuojami kardinolo Rišeljė rūmai. Mes apsiribojome eksterjeru.


Snižna gatvė ir Švenčiausios Mergelės Marijos Snieginės bažnyčia - Konstancijos ir jos vyro namai, kuriuose d'Artanjanas nuomojosi kambarį, taipogi pro čia jis "įjoja į Paryžių".


Tiek vietų pavyko identifikuoti. Norėtųsi taip pat kada nors apsilankyti Sviržo pilyje, bet ne dėl filmo, o kad ji, pasak istorikų, atrodo maždaug taip, kaip kadaise galėjo atrodyti renesansinė Rokantiškių pilis. Rašiau apie tai.