Related Posts Plugin for WordPress, Blogger...

2017/02/23

Žiemiškas šeštadienis Trakų Vokės dvare


Įrašas apie dar vieną šviesią vietą pabėgti nuo miesto šurmulio, granitinių šaligatvių ir pagundos šeštadienį strigti prekybos centre. Trakų Vokė kartu yra ir pats tikriausias Vilnius, ir užmiestis, pro kurio antro aukšto langus gal ir galima įžiūrėti miesto kaminus. Dažną šeštadienį dvare organizuojamos atviros ekskursijos visiems norintiems už simbolinį trijų eurų žmogui mokestį.

Trakų Vokėje esu lankiusis prieš daugiau kaip dešimtį metų, kai rūmuose šeimininkavo Lietuvos bajorų karališkoji sąjunga. Dabar čia tvarkosi viešoji įstaiga, siekianti prikelti Trakų Vokės dvarą iš tikrųjų. Filmuotojai ir fotosesijos, beje, dvarą mėgsta ir tokį, koks yra dabar. Pastarąjį kartą jame buvo filmuojamas BBC šešių serijų televizijos filmas "Karas ir taika". O Trakų Vokės atsigavimo viltis - ES struktūrinių fondų pinigai.

Privažiavus nuo Vilniaus, pirmiausia į akis krenta išraiškingi raudoni neogotikiniai vartai. Šalia rūmų vis dar riogso sovietinio stiliaus pastatas vaiduoklis išdaužytais langais.


Dvaro istorija ilga, bet tai, kas susiję su dabartiniais rūmais, prasidėjo XIX amžiaus viduryje, kai Trakų Vokę nupirko Tiškevičių šeima, padovanojusi dvarui nelabai ilgą klestėjimo laiką. Ekskursijos metu mūsų mažą grupę (vienu metu manėme, kad būsime tik trise, bet vėluodami prisijungė dar keli žmonės) vedžiojusi darbuotoja pasakojo, kad Trakų Vokės dvare yra išlikę net 16 autentiškų pastatų - arklidės su pasagų formos ornamentu - vienos didžiausių arklidžių Lietuvoje, vandens bokštas su musulmoniško stiliaus "kepure" kaip pagarbos ženklas dvare dirbusiems ir labai gerbtiems totoriams (pasakojama, kad bokšto pirmame aukšte iki Antrojo pasaulinio karo vyko musulmonų religinės apeigos), tvartas, varteliai į Leipalingį, kurie mena dar ankstesnių savininkų Sapiegų laikus, jau minėti raudoni vartai link Vilniaus, virtuvė, kumetynas, koplyčia, sargo namelis ir t.t. Taigi teoriškai dvaro sodyba neišdarkyta, bet praktiškai parceliuojant per privatizaciją įgijo daug šeimininkų, kas labai komplikuoja tvarkymąsi ir tvarką.


Rūmai, palyginti su kitais Tiškevičių dvarais kaimyniniuose Lentvaryje ir Užutrakyje, buvo tikri šeimos namai su gera aura. Šiame dvare nesivaidena. Tiesa, itališkas stilius su aukštomis lubomis, didžiuliais langais nelabai pritaikytas Lietuvos klimatui. Nuo centrinės salės į abi puses eina dar po dvi sales - po mažą ir didesnę, vyrų ir moterų, į kurias po pokylio išsiskirstydavo svečiai ir viešnios - griežtai pagal etiketą. O pagrindinė šokių salė buvusi nepaprastai puošni. Priešais - oranžerija su egzotiškais augalais - irgi buvusi, kurioje, vasarą augalus išnešus į pievą, ponios gerdavo arbatą ir fotografuodavosi. Grindys originalios, XIX amžiaus pabaigos.


Pastarąjį kartą rimta rekonstrucija Trakų Vokės dvaro rūmuose buvo atlikta 1970 metais. Tuomet sovietiniu papročiu pridaryta daug pertvarų, perdangų ir kamurkių, todėl rūmų atkūrėjų laukia ilgas darbas rasti, kurios sienos yra netikros. Tuo metu pagaminti ir šviestuvai, mano akiai tai akivaizdi brežnevinio stiliaus pretenzijų į senovę išraiška. Aišku, gražiau nei Iljičiaus lemputės, bet netikra. Tuo metu buvo atrastos ir nuostabios lubos "vyriškoje" pusėje, kurias karo metais, patys to neįtardami, patikimai "paslėpė" dvare apsistoję olandų nacių kariai, šilumos taupymo sumetimais po senosiomis pakabindami naujas, žemesnes lubas. Sovietmečiu lubų grožių tai tikrai nebūtų likę.

Vienoje iš "moterų pusės" salių lubas puošiantys mėnulis ir žvaigždė atsikartoja Tiškevičių Leliwa herbe. Žvaigždė, žinoma, turėtų būti šešiakampė. Penkiakampe tapo per sovietmečiu atliktą rekonstrukciją.


Tiškevičių vyrai anksti mirdavo, moterys anksti likdavo našlės. Sako, buvo labai dievobaimingos - galbūt malda padėdavo atlaikyti likimo iššūkius. Tarpukaryje moterys su vaikais jau naudojosi tik moterų puse, o vyriškoji buvo užkonservuota. Grafienė viename laiške rašiusi neturinti nei jėgų, nei pinigų dvarą išlaikyti. Teisybės dėlei reikia pridurti, kad tų dvarų jie turėjo ne vieną. Paskutinis Trakų Vokėje gyvenęs Tiškevičių giminės atstovas grafas Jonas Mykolas Tiškevičius, sulaukęs vos 43-ejų, 1939 metais žuvo Lenkijoje per aviakatastrofą. Jis palaidotas šalia koplyčios (kuri yra gretimais su raudonaisiais vartais), prie kurios nuėjome po ekskursijos. Grafienė Ona Radvilaitė-Tiškevičienė tais pačiais metais, vokiečiams okupavus Lenkiją, tolyn nuo karo išvažiavo į Europą. Skaičiau, kad ji mirė 1983 metais Jungtinėje Karalystėje. Emigracijoje prižiūrėjo žirgus.


Trakų Vokės dvare galima pamatyti ne vieno stiliaus apraiškų. Per aštuoniasdešimt gyvavimo metų dvaras nuolat keitėsi, ypač nuo 1918-ųjų. Sovietmečiu kentėjo, bet, palyginti su daugeliu kitų dvarų, niekada nebuvo apleistas, jame niekad nebuvo internato, kolchozo kontoros ir pan. Čia dirbo mokslininkai, kurie gerbė paveldą, pavyzdžiui, salės buvo išlaikytos kaip reprezentacinės erdvės. Tiesa, antrame aukšte, kur Tiškevičių laikais gyveno vaikai, guvernantės bei apsistodavo svečiai, nebėra nieko autentiška. Galėtų atsiverti puikus vaizdas į Vilnių, tik kad Vilnius toje pusėje pernelyg industrinis. Sako, per korporatyvinius balius vis atsiranda norinčių pasivaikščioti stogais. Taip pat dvare galima aplankyti didžiulį rūsį, kuriame eksponuojamos įdomios parodos, bei pamatyti išlikusį tunelį. Ekskursijoje gerai turėti prožektorių.

Apie būsimas ekskursijas bei kitus renginius Trakų Vokės dvare lengviausia sužinoti Facebook paskyroje: https://www.facebook.com/TrakuVokesDvaroSodyba/ . Nuoširdžiai rekomenduoju.

2017/02/18

Umberto Eco "Rožės vardas"

"Įsigeidžiau nunuodyti vienuolį. Tikiu, jog kaip tik tokios mintys pagimdo romanus, o visa kita tėra pakeliui atsirandantis prielipas. Pirma turi būti mintis. Jau vėliau radau sąsiuvinį, datuotą 1975-aisiais, kuriame buvau surašęs kažkokio neapibrėžto vienuolyno vienuolius. Tik tiek."
Rytoj sukanka metai nuo dienos, kai Anapus iškeliavo Umberto Eco, italų rašytojas, semiotikas, medievistas, literatūros kritikas ir vienas didžiausių pasaulio intelektualų. "Rožės vardas" buvo pirmasis jo romanas ir pirmoji mano pažintis su rašytoju. Vėloka, bet, kaip sakoma, viskam savas laikas.

Prieš atsiversdama knygą buvau skaičiusi tik anotaciją ir turėjau keletą draugų atsiliepimų. Taigi, galima sakyti, skaičiau be ypatingų išankstinių nuostatų, išskyrus žinojimą, kad skaitau šedevrą ir tai nėra lengvas pasivaikščiojimas, o greičiau darbas. Paraleliai teko pasigilinti į to laiko aktualijas, asmenybes (Jonas XXII, be kita ko, ne tik nesutarė su pranciškonais dėl Jėzaus neturto, bet ir susirašinėjo su mūsų Gediminu dėl Lietuvos krikšto, siuntė bulę ir legatus, bet Gediminas atsisakė krikštytis; Jono vardas buvo populiariausias iš visų, kuriuos rinkosi popiežiai per visą istoriją, bet po šito Jono kitas popiežius Jono - taigi XXIII - vardą pasirinko tik 1958 metais) bei įvykius, kuriuos asmenybės įrašė į istoriją, nuožmiai kovodamos dėl valdžios ir įtakos.
Romano veiksmas vyksta 1327 metais Šiaurės Italijos kalnuose stūksančiame vienuolyne. Prisidengęs detektyvine fabula, U. Eco įtraukia skaitytoją į filosofines diskusijas, teologinius debatus, į sudėtingą XIV amžiaus gyvenimą su realiais ir išgalvotais veikėjais. Šios knygos skaitymo būdų yra tiek pat kiek skaitytojų; ją galėtume vadinti moderniu „atsakymynu" į viduramžių klausimus. U. Eco čia panašus į raganių, ilgu aristoteliškosios tradicijos samčiu maišantį viduramžius savo postmodernistiniame katile, o skaitytojai kviečiami žavėtis, stebėtis, linksmintis ir šiurpti vienu metu.
Istoriją senų metraščių stiliumi pasakoja Adsas, senas vienuolis vokietis, artėdamas prie savo nuodėmingo gyvenimo saulėlydžio, apie įvykius, nutikusius jaunystėje, kai tėvo valia jis, ramaus Melko benediktinų vienuolyno novicijus, tampa raštininku ir mokiniu (pagal mus, lyg ir praktikantu) vienuolio pranciškono, mokslo vyro Viljamo iš Baskervilio, ir kartu su juo atkeliauja į turtingiausią krikščioniškojo pasaulio biblioteką turinį kalnų vienuolyną su diplomatine misija bei randa čia prasidėjusią velniavą. Nors Umberto Eco postilėje knygos pabaigoje tvirtina kitaip, bet, manau, truputį koketuoja. Detektyvas čia, manau, ne svarbiausia dalis, o labiau pretekstas čiupti skaitytoją ir panardinti į žaidimą pagal savo taisykles.

Nemeluosiu, iš pradžių visai nesinorėjo gilintis į tas nesibaigiančias filosofines diskusijas, lydimas ilgų lotyniškų tekstų, tiksliau, į jų vertimus smulkiu šriftu, ilgus aprašymus, iš kurių ko vertas vien tik penkių puslapių bažnyčios interjeras. O kas sakė, kad bus lengva? Bet paskui kažkaip pavyko įveikti šitą slenkstį ir pradėti mėgautis romano pasakojimo ritmika, skaičiais ir labirintais. Antrą kartą neabejotinai žaisčiau nebe viena, o apsiginklavusi špargalke, tai yra darbais rimtų kritikų, lukštenusių Eco šifrus. Nes paranojiškai atrodo, kad nė vienas romano žodis nėra parašytas šiaip sau, tik reikia mokėti perskaityti.

Dar "Rožes vardą" knieti pavadinti viduramžių vadovėliu, nors autorius toje pačioje postilėje rašo, kad jeigu būtų norėjęs rašyti vadovėlį, tai būtų rašęs apie XIII ar net XII amžių, kurie jam artimesni už keturioliktąjį. Bet romano pasaulyje turėjo atsirasti dalykai, kuriais gyveno realiai aprašomu metu gyvenę žmonės (inkvizitorius Bernardas Gi, brolis Hubertinas Kazalietis, kardinolas Bertranas iš Podžeto, pranciškonų generolas Mykolas Čezenietis) ir apie kuriuos turėjo kalbėti išgalvotieji personažai.

Pagrindinis romano veikėjas Viljamas iš Baskervilio yra fikcija. Autorius, grįsdamas vėlyvųjų viduramžių pasirinkimą, rašo, kad romanui jam reikėjo seklio, nepaprastai pastabaus ir ypač juslaus ženklų interpretatoriaus. Tokias savybes galėjo rasti tik tarp pranciškonų po Rogerio Bacono. Viljamas yra šio mokinys, o vardą ir kai kuriuos biografijos faktus "paskolino" Williamas iš Ockhamo - pranciškonų vienuolis filosofas, kurį filosofijos istorijoje labiausiai išgarsino fundamentalus trijų dalių logikos veikalas "Visos logikos sąvadas". Pastaroji istorinė asmenybė irgi šmėsteli romane. Sykis jau žaidžiame detektyvą, tai įsipina ir nuoroda į vieną garsiausių pasaulyje Arthuro Conano Doyle'o detektyvinių istorijų.

Šiame nuostabiame žaidime yra ir lietuviškas pėdsakas. Mistiniu Algirdo Kluniečio (Algirdas de Cluny), Doctor Quadratus, personažu Umberto Eco referuoja į pasaulyje bene garsiausią lietuvį semiotiką, kalbininką, mitologą, eseistą Algirdą Julių Greimą.

Veiksmas vyksta išgalvotame šiaurės Italijos benediktinų vienuolyne. Pasak interneto, vienuolyno  vaizdus Umberto Eco įkvėpė švento Mykolo vienuolynas Susos slėnyje Pjemonte, Šiaurės Italijoje.

Žudiko, kuriam Viljamas romano pabaigoje ištars Tu esi velnias, vardą ėmiau nujausti gana anksti. Ne banalūs žemiški motyvai suka Umberto Eco detektyvo fabulą, todėl ir žudikas turi būti atitinkamas. Lygus Viljamui ir jo antipodas. Knygos pavadinimo Umberto Eco irgi neslepia beveik nuo pat romano pradžios. Tačiau vardan ko? Atsakymą sunkiai įmanoma suvokti XXI amžiaus skaitytojui, jeigu net amžininko lūpomis skamba kaip beprotybė.
Stat rosa pristina nomine, nomina nuda tenemus.

2017/02/15

Piliakalniai

Mūsų protėviai nestatė mūrinių pilių. Gal nematė reikalo, turėjo svarbesnių reikalų, o gal nemokėjo ir nenorėjo mokytis visokių krikščioniško pasaulio išmislų. Ainiams paliko tik daug liūdnų, vienišų piliakalnių. Pagal jų tankumą pirmaujame Europoje. Nurodomas skaičius svyruoja tarp 900 ir 1000 ir nežinia, kiek iki šiol yra brūzgynais apaugusių ir neatrastų. 

2017-uosius Seimas yra paskelbęs Piliakalnių metais. Elė iš mano skaitomo Kūtvėlos kelionių ir klajonių blogo įkvėpė mane ta proga susiskaičiuoti iki šiol aplankytus ir pažadėti sau šiais metais, kad jau tokia proga, piliakalniams skirti daugiau dėmesio, paieškoti mažiau nulaipiotų, nesuturistintų, bet kad būtų su cinkeliu. 

Vilniaus pilių rezervato, Maišiagalos ir Šatrijos - mano mylimiausi piliakalniai. Iš viso, pasirodo, esu aplankiusi tik 20 su viršum. 

Vilniaus pilių rezervato kalvos, kalnai ir piliakalniai


Ne visi Vilniaus kalnai yra piliakalniai, bet man gražu, kad Vilnius lygiai kaip ir Roma, Amanas, Lisabona - miestas ant 7 kalvų. Aukštutinė pilis, Trijų kryžių kalnas (kadaise vadintas Plikuoju, jo viršuje XIV a. stovėjo Kreivoji pilis, sudeginta per Vytauto ir Jogailos tarpusavio kovas 1390 metais, 1916 m. pagal architekto A. Vivulskio projektą buvo pastatyti betoniniai kryžiai, nors trys kryžiai kankiniams pranciškonų vienuoliams, kuriuos 1369 metais nužudė Vilniaus pagonys, čia buvo statomi nuo senų laikų), Bekešo kalnas (savo vardą gavęs nuo kalne palaidoto vengrų karvedžio Kasparo Bekešo, deja, dalis kalno su kapu per kažkurį šlaito slinkimą XIX amžiuje įvirto į Vilnią), Stalo kalnas, Altanos kalnas (kuriame, manoma, nuo 1655 metų rusų tvano buvusi (tebesanti?) masinė laidojimo vieta), Gedimino kapo kalnas (pagal legendą, ant šio kalno buvo palaidotas Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas) ir Piliakalnio kalnas, kuris yra kiek tolėliau link Užupio ir jo reikia truputį paieškoti. Gaila, kad Vilniaus kalnai vasarą būna apžėlę lapuočiais ir miestas nuo jų nebūtinai matosi. 

Šatrija (Pašatrijos piliakalnis) 


"Į Žarėnus miškais nuo Šiaulių / Jei pro Luokę kada bekeliausi, / Nepamiršk sustabdyti arklių / Ir ten kalną užlipti aukščiausį". Tai Maironis.
Iš papėdės vertinant įspūdingą santykinį Šatrijos aukštį (sesės geografijos pamokos nenueina perniek) sunku patikėti, kad ji net 65,84 metro žemiau jūros lygio nei Aukštojas, ant kurio lankėmės prieš savaitę. Nuo Šatrijos turėtų matytis Medvėgalis ir Telšių katedros bokštai. Matyt, nemokėjau pastebėti. Iš įrašo Milkantai kaip iš Silva Rerum ir Žemaitijos širdis - arba kodėl geriau per daug nesitikėti. 

Maišiagalos piliakalnis


Algirdas mirė Maišiagaloje 1377 metais, likus dešimčiai metų iki jo sūnus Jogaila pakrikštijo Lietuvą. Neseniai archeologui Vykintui Vaitkevičiui pavyko patikslinti vietą, kurioje Algirdas buvo iškilmingai sudegintas pagal pagoniškus papročius. Daugiau galima čia pasiskaityti ir taip pat čia įdomus straipsnis iš Delfi.lt. XV amžiaus lenkų kronikininkas Jonas Dlugošas rašė, kad Gedimino sūnus Algirdas, Lietuvos didysis kunigaikštis, Lenkijos karaliaus Vladislovo tėvas, pagoniškoj klaidatikystėje likimo užkluptas žuvo Kukovaičio miške, netoli Maišiagalos pilies ir gyvenvietės, buvo sudegintas kartu su puikiausiu žirgu, uždengtu perlais ir brangakmeniais atausta gūnia, apvilktas aukso apvadais žėrinčiu purpuriniu drabužiu, paauksuotu sidabro diržu perjuostu apsiaustu.
Maišiagaloje mašiną palikome prie bažnyčios, o nuo kalno nusileidus iškart ir nuoroda. Ten pats miestelio pakraštys. Išraiškingas toks piliakalnis, prie tvenkinio, vasarą turbūt labai gražu. Paminklas Algirdui iš kitos pusės nei mediniai laiptai į viršų. Kad kompozicija sudėliota iš lauko akmenų, žiūrėjau į visą šitą reikalą skeptiškai, bet... Visai nieko, gal taip ir turi atrodyti paminklas didžiam kariui? Iš įrašo Kur mirė, buvo sudegintas ir palaidotas didysis kunigaikštis Algirdas.

Ginučių piliakalnis. Du piliakalniai vienas šalia kito. Anksčiau man nepatiko, kad tankiai apaugęs mišku, bet dabar viskas sutvarkyta, o vieta nacionaliniame parke tarp Linkmeno ir Ūkojo ežerų be galo dėkinga apžvalgai. Netoliese ir mano mylimas Ladakalnis. Ginučių piliakalnyje iki pat 1433 metų vasario stovėjo Linkmenų pilis, sunaikinta Livonijos ordino puolimo metu. Toks tad medinių pilių likimas. 1934 metais ant Ginučių piliakalnio prezidentas A. Smetona savo 60-mečio proga, Kirdeikių parapijos klebono Juozo Breivos, kuris buvo prezidento klasiokas, rūpesčiu, pasodino ąžuoliuką. O gal ir ne pats prezidentas, nes tarpukariu tai buvo Lietuvos ir Lenkijos pasienis, todėl dalyvauti pačiam galėjo būti nesaugu. Ne taip ir svarbu. Sovietai pokariu ąžuolą nukirto. 

Bradeliškių piliakalnis ir Buivydų piliakalnis. Vienas šalia kito stūksantys du galingi Vilniaus sargai. Kartu sudarė dalį Kernavės ir Vilniaus gynybinės sistemos. Keliaujant Dūkštos pažintiniu taku jie yra viena įspūdingesnių, bet toli gražu ne vienintelė atrakcija. 

Seredžiaus piliakalnis (Palemono kalnas). Po to sustojome Seredžiuje ir lipome į didįjį piliakalnį, kuris dar vadinamas Palemono kalnu. Ant kalno nuo 1293 iki 1363 metų stovėjo Pieštvės pilis - tai istorinis faktas, o kokie 200 medinių laiptelių netgi labai tikri ir kitą dieną ojojoj kaip primena apie save.
Ar teko girdėti istoriją, kaip prieš kelis dešimtmečius žmonės nuo Seredžiaus leidosi motociklu?
Seredžiuje Nemunas, nors ir tolokai nuo kelio, gražiai su juo lygiuojasi. Iš įrašo Panemunės nestandartas.

Veliuonos piliakalnis. Irgi vadinamas Gedimino kapu pagal senovinę romantišką versiją, kad Gediminas žuvo prie Veliuonos. O koks bevardis kunigaikštis tenais iš tiesų žuvo ar net buvo palaidotas, vargu ar kada sužinosime.
Matyt, ne be reikalo senovės lietuviai supylė Panemunėje tiek aukštų piliakalnių. Nuo jų vaizdas gražesnis. Iš įrašo Panemunės nestandartas, kuriame yra daugiau apie Veliuoną, išskyrus patį piliakalnį. :)
  
Kernavės piliakalniai.

Piliakalnių piliakalnis. Rasos ir Aistės upelių sankryžoje įsikūręs Piliakalnių Piliakalnis.
Tikėjausi daug daugiau. Keli kilometrai žiauriu žvyrkeliu, nuo kurio kaukšėjo dantys ir kruvinom ašarom raudojo mašinos važiuoklė ir dėl kurio ir pats piliakalnis nedžiugino. Laiptai įrengti iš kitos pusės, matyt, kad turistai nerastų ir nenulaužytų. Tiesa, patrūniję, o upeliai užžėlę medžiais. Tai ir nelipome. Iš įrašo 1988 ruduo buvo seniai.
  
Mažulonių piliakalnis. Nesunkiai pasiekiamas, visaip kaip sutvarkytas. Šlaite vasarą gausiai sirpsta  žemuogės. Reikėtų kada sugrįžti. 

Merkinės piliakalnis. Merkinėje buvau trumpai, atmintyje liko tik ilgas lipimas ir gražūs vaizdai. Irgi reikėtų grįžti lankantis vėlesniame Merkinės mieste.

Medvėgalis. Lankiausi 2010 metais, tuo pačiu važiavimu kaip į Kražius ir Varnius. Gaila, kad Žemaitijoje net didesni keliai neasfaltuoti. 

Punios piliakalnis. Senokai jau buvau. Piliakalnis garsus legenda apie kunigaikštį Margirį ir Pilėnus, kurie realiau buvo visai ne Punioje, o gerokai Žemaitijoje.  
  
Vėlionių piliakalnis. Vaikystė. Paskutinį kartą lankiausi penktoje ar šeštoje klasėje. Prieš porą metų rasti nebepavyko, nors yra tik už pusės kilometro nuo Mažulonių. Instrukcija taip kaip iš Browno knygų :): pasiekiamas iš kelio Urviniškė – Senasis Daugėliškis Vėlionyse pasukus į kairę šiaurės vakarų kryptimi į kaimą, už 100 m – į kairę pietvakarių kryptimi lauko keliuku pavažiavus iki sodybos – iš viso 450 m, toliau paėjus 100 m į vakarus nuo sodybos, per pušelėmis apsodinto lauko kampą aukštumoje – yra miško pakraštyje. 

Birštono piliakalnis (Vytauto kalnas). Garsėja fotogeniškais vaizdais į Nemuno vingį. 

Stirnių piliakalnis. Saulė jau buvo beveik nusileidusi, bet dar užlipome ant Stirnių piliakalnio. Žiūrint į įspūdingas formas sunku patikėti, kad piliakalnį viso labo tik prieš 20 metų "surado" profesorius Ričardas Kazlauskas, ilsėdamasis toje dabar apleistoje "Aušveitos" sanatorijoje.  Iš įrašo Saidės takai.

Jurgaičių piliakalnis (Kryžių kalnas). Daily Telegraph išreitingavo kaip vieną šiurpiausių pasaulyje vietų. Pagal vieną versiją, Kryžių kalnas ant Jurgaičių piliakalnio atsirado po 1831 metų sukilimo, kuomet žmonės nešė kryžius, kad pagerbtų žuvusiuosius, pagal kitą - dėkojant Dievui už sugrąžintą sveikatą arba prašant sveikatos. Sovietmečiu kryžiai buvo naikinami, bet žmonės statė jų dar daugiau, stato ir dabar, reikia ar nereikia, iš širdies ir tikėjimo ar dėl mados.   

Senųjų Trakų piliakalnis. Ta pati senoji Trakų piliavietė, ant kurios stovi Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai ir Šv. Benedikto bažnyčia, senesnis vienuolyno pastatas ir kitokių trobesių.

Kuriu naują blogo temą, skirtą Piliakalnių metams. O koks piliakalnis labiausiai prie širdies jums?

2017/02/04

Marinos Stepnovos "Bedieviškas skersgatvis": beprotybės karūna

Lietuviškai ši knyga žinoma kaip "Italų pamokos". Tenka susitaikyti, kad knygų ir filmų pavadinimus pas mus kartais pakeičia į labai primityvius. Saugo nenuovokius skaitytojus, kad neperkaistų nuo gilesnės metaforos (nesinori tikėti, kad užkliuvo žodis bedieviškas, nors nenustebčiau). Užtat "Italų pamokos" - plokščia kaip žemė ant keturių dramblių nugarų. 

Skaičiau 2015 m. leidimą rusų k., minkštais viršeliais

Позвольте представиться – Огарев Иван Сергеевич.
Нет, не родственник того и не товарищ – этого.
Иван Сергеевич – тоже всего лишь пустая реминисценция.
Я врач.
Всего-навсего врач.

Romanas apima daugiau kaip keturiasdešimt pilko sovietmečio ir pilko vėliau metų - sąstingį, perestroiką, XX amžiaus pabaigos sunkmetį, mūsų laikus, bet istoriniai įvykiai yra tik dekoracija, kurioje stumiasi pagrindiniai veikėjai, nelaimingos jų šeimos, panašios į tūkstančius kitų, nuomojamuose butuose, padalytuose kambariuose, su sukežusiomis sofomis, privačiais verslais, meilužėmis, įsikibus dantimis į kasdienybės ratą. 

Ivano personažas šiaip jau nykus kaip iš nespalvotos aštunto dešimtmečio nuotraukos, puslapis po puslapio - joks, bespalvis, pasroviui. Bet skaityti nenuobodu, nes autorė meistriškai augina įtampą ir laukimą, kada pagaliau siužete įvyks sprogimas. Ivano žmona Ania, dirbanti privačios klinikos priimamajame, turi retą gebėjimą atpažinti ir atsijoti pamišėlius, bet tą dieną ji buvo peršalusi, užsnūdo, nesužiūrėjo.

O Malioje kiekvienas perskaitys tai, ką nori. Arba kas skauda. Perpus jaunesnę infantilią meilužę, į šipulius sudaužiusią savo sutuoktiniui kaip šuva atsidavusios moters pasaulėlį, arba nešiuolaikiškai laisvą nuo vaidmenų gyvenimą žaidžiant ne pagal taisykles, arba laisvę gyventi kaip nori. Ar ji tablečių nebegėrė, metė- klausia tėvas. Kokia tikroji laisvės gyventi kaina?

А ты о чем мечтала?
Маля не задумалась даже на секунду – жить.
В смысле?
Я всегда мечтала просто жить, понимаешь? Это же самое интересное. Жить. Ехать. Останавливаться где хочешь. Снова ехать. Смотреть. Жить.
Она шлепнула Огарева по губам – не больно, но чувствительно. Нет, не приставай. Я же просила.
Это неинтересная мечта, сказал Огарев обиженно. К тому же она уже сбылась. Все живут. И я. И ты тоже.
Маля села в постели – резко, как будто Огарев ее ударил. Неожиданно и со всего маху.
Нет, сказала она очень серьезно. И Огарев вдруг первый раз понял, какие у нее глаза – не карие и не рыжие. Нет. Золотые. Девочка с золотыми глазами.
Я не живу. И ты тоже не живешь. Мы только хотим.

Romano kalba sodri. Marina Stepnova vartoja daug nekasdieniškų žodžių ir palyginimų (kartais reikia ar nereikia, pradžioje jie vargino, bet paskui pripratau). Kas erzino, tai tiesmuki nukrypimai į savo tėvynės politinius reikalus, bet Marinai Stepnovai tas buvo būdinga ir ankstesnėje knygoje. Pabaiga patiko. Kaip baigėsi, neišduosiu, bet sprendimas įvesti prieš penkis šimtus metų nukirsdinto vaikinuko figūrą tai pabaigai, kurią perskaičiau aš, labai pasiteisino. Kadangi neišvengiamai lyginasi su anksčiau skaitytu M. Stepnovos romanu "Lazario moterys", apie kurį rašiau rudenį - tai "Bedieviškas skersgatvis" man paliko daugiau.
Огарев разрезал лимон, выдавил в воду. Оторвал пару листков с живущего на окне базилика, размял в пальцах. Пахло жизнью. Все как ты мечтала, Маля. Все как я мечтал.
Июль. Италия. Ферма. Солнце. Толстой. Набоков. Белль.
Bet 2012 metų veiksmo nebūčiau kišusi į liepos 3-ąją - tai tik beprasmis žaidimas skaičiais. Įdomu, kad daug detalių iš tų laikų išbluko, bet 1989 metų liepos 3 dieną aš irgi šiek tiek prisimenu.

2017/01/17

Silva Rerum IV.


Štai ir baigėsi. Seniai taip besimėgavau, besigraudinau, beašarojau ir bepykau kaip skaitydama paskutinius Silva Rerum IV puslapius. Užrašiau kelis sakinius be citatų - nes per ilgos ir, be to, labai sunku išrinkti. 

Aštuoniolikto amžiaus antra pusė, Baroko ir Apšvietos epochų lūžio taškas, kai senoji tvarka griūva, naujoji lygina luomus ir industrišku būdu kapoja galvas, klasikinių proporcijų formoms aukojama barokinė Katedra su altorėliais, antkapiais ir visais prisiminimais, Abiejų Tautų Respubliką dalinasi kaimynai, poetas kunigas Kristijonas Donelaitis lietuviškai rašo poemą, o dvarininkas kunigas Povilas Ksaveras Bžostovskis savo valdose Merkinėje kuria utopiją. Apie du pastaruosius Kristina Sabaliauskaitė tai tikrai nerašo, čia aš šiaip į temą, nes skaitydama mėgstu pasižvalgyti į kontekstą, o jis reikalauja kitokio pagrindinio veikėjo nei Jonas Izidorius, Petras Antanas ar net Tadeušas, kurie, vos gimę, vienaip ar kitaip buvo ruošiami mokėti kainą už savo žemę, turtą ir privilegijas. Tokio, kuris savo darbais ir gyvenimo vingiais įkūnytų Apšvietos idėjas. Pranciškus Ksaveras iš Milkantų Norvaiša idealiai šitam vaidmeniui tinka. Vienas garsiausių to meto matematikų, Vilniaus universiteto profesorius, filosofas, masonas. Kunigas, jėzuitas, vidujai išsilaisvinęs iš griežtų luomo taisyklių, pasaulio pilietis, vadinantis save lietuviu. Ir nuo jaunystės iki dienų galo svarstantis, kaip reikėtų versti žodį aimer - į "mėgti", ar vis dėlto "mylėti", nors turinys tokiu atveju nusikalstamai peržengtų padorumo ribas. Autorė taip skoningai ir subtiliai rašo apie uždraustos ir nuodėmingos meilės reikalus, kad kitam skaitytojui gali pritrūkti veiksmo, lygiai kaip iš kokio nors kito autoriaus būtų galima laukti happyendo, kažkokio gelbėtojo deus ex machina pavidalu, bet tik ne is Kristinos Sabaliauskaitės. Džiaugiuosi, kad Silva Rerum sagoje neliko neužbaigtų siužetinių linijų. Mažute Norvaišų herbine perkirsta strėle autorė - skaudžiai, negailestingai - prismeigia paskutinę, kurios buvau pasigedusi ir slapčia tikėjausi, kad negalima palikti va taip, keliais žodžiais antroje knygoje - Obiit Anno 1697. Dabar, kai sudėlioti visi taškai ant "i", savo dienų pabaigoje išnykusios valstybės subjektas Pranciškus Ksaveras iš Milkantų Norvaiša giminės silva rerum atiduoda pusbrolio žmonai Marcianai, kartu su laikrodėliu ir deimantiniais auskarais - senojo pasaulio paslapčių ir aistrų sergėtojais. Jei tik Marcianos vaikams tos paslaptys bus įdomios.
 
Dabar tai jau tikrai taškas. Kol kada nors pradėsiu Silva Rerum skaityti iš naujo.

2016/12/28

Kalėdų dieną pasižvalgiau nuo Ignalinos apžvalgos bokšto


Kalėdų dieną verkiant norėjosi atitrūkti nuo stalo, bet tokiu šunišku oru kaip šiemet Ignalinoje visai nėra ką veikti. Prikalbinau šeimyną užlipti į Ignalinos apžvalgos bokštą. Vieną iš tų, kurie labiau užslaptinti ir dar sunkiau privažiuojami ir kurių pristatyta per visą Lietuvą. Kurį laiką, kol nebuvo nuorodų, žmonės ir žinodami kitą kartą jo nerasdavo, bet ne vienas Ignalinoje net nežinojo, kad toks bokštas egzistuoja.

Pusiaukelėj nuoširdžiai džiaugiausi, kad niekas mano entuziazmo neklausė ir nėjom pėsčiomis (ne tik su dviem mažais vaikais tai tikrai bloga mintis). Sekant nuorodomis, nuo Budrių gatvės iki bokšto kilometrą ar ilgiau į statų kalną teko važiuoti išmalta Bokšto (kito) gatve ir šunkeliu, kurie tą dieną buvo virtę grynu ledu. Tiesa, mūsų mašinos užkopė, bet tikrai negarantuoju, kad visiems taip pasiseks.

Apačioje matosi šunkelis, kuriuo atvažiavome, o miestas kažkur ten už miško
Šiekštys

Kalnas vadinasi Vilkakalnis. Pačios Ignalinos nuo jo nesimato (bokšto iš Ignalinos taip pat ne, tie kiti du bokštai, kurie matosi, yra ne tie), bet atsiveria tikrai gražūs vaizdai į Šiekščio ežerą, kuris pagal rusų dačnikų tradiciją vis dar vadinamas Zelionoje, ups, Žaliuoju. Tikrąjį ežero pavadinimą sovietmečiu nelabai kas ir minėjo.

Akys krypsta į Vilkakalnio šlaite paliktus surūdijusius lyg ir keltuvų griaučius. Nežinau, ar jie susiję, bet šitame kalne nuo 1962 iki 1973 metų veikė medinis (50 metrų ilgio  - aukščiausias Baltijos šalyse) Ignalinos tramplinas. 1965-aisias jame įvyko pirmasis Lietuvos šuolių su slidėmis čempionatas. Šokinėjo tiesiai į ežerą. Laimei, anų laikų žiemos tokiam šokinėjimui buvo dėkingos. Vaikystėje gal ir esu mačiusi kažkokias tramplino liekanas, bet dabar nieko nebėra, tik proskyna.

Jausmas kaip stovint tramplino viršuje
 
PS google maps prie Ignalinos (Vilkakalnio) apžvalgos bokšto rekomenduoja važiuoti ne Bokšto gatve, o link žiemos sporto centro ir iš ten, matyt, į kalną kopti pėsčiomis. Man tai nesinorėtų.

2016/12/15

Jašiūnų Balinskių dvare

Į Jašiūnų Balinskių dvaro rūmus, kurie į rūmus pernai atvirto iš vaiduoklio užkaltais langais, atvažiavau tokiu pat metų laiku kaip ir pernai, kai Lietuvoje, atrodo, išvis neprašvinta. Miestelis šalia Vilniaus panašus į daugelį kitų, jei ne dvaras, kuriame jauku, šviesu ir kuriame nesunku įsijausti, kad tavęs laukia.  


Jašiūnų dvaro istorija prasideda nuo Radvilų, bet "profesorių" dvaru jis tapo XIX amžiuje, kai iš Radvilų Jašiūnus nupirko Ignacijus Balinskis, o po jo mirties paveldėjo jaunesnysis sūnus Mykolas Balinskis, kuris 1820 metais vedė Sofiją Sniadeckytę. Sofijos tėvas Andrius Sniadeckis buvo Vilniaus universiteto chemijos ir biologijos profesorius, o šio brolis Jonas Sniadeckis - astronomas, matematikas, Vilniaus universiteto rektorius. Pats Mykolas Balinskis buvo istorikas, vertėjas, rašytojas, publicistas, visuomenės ir politikos veikėjas, šubravcas. Apie šubravcus mokykloje mokėmės, apie Vilniaus istoriografą dvarininką Balinskį - ne. Pabaigoje įdėjau nuorodą į filmuką apie jo gyvenimą, darbus, gimimo ir mirties datų mistiškus sutapimus, šeimą, dvarą. Jeigu sudomins, verta nepagailėti pusvalandžio.

Nenuostabu, kad XIX amžiaus pirmoje pusėje Jašiūnai tapo vienu iš didžiausių kultūros židinių Vilniaus krašte. Dažni Jašiūnų dvaro svečiai buvo Adomas Mickevičius, Tomas Zanas, Povilas Bžostovskis ir daug kitų šviesių to meto žmonių.

Mūsų gidė pasakojo, kad bendro gyvenimo pradžioje jaunieji Balinskiai turėjo finansinių sunkumų. Mykolas planavo dvarelį parduoti, tuomet Sofija parašė laišką savo dėdei Jonui Sniadeckiui, kuriam Jašiūnuose patiko ir už kurio pinigus 1828 metais buvo baigti statyti Karolio Podčašinskio suprojektuoti vėlyvojo klasicizmo stiliaus rūmai. Jonas Sniadeckis su savo biblioteka ir tarnais atvyko čia gyventi, bet pagyveno tik dvejus metus. Jo miegamasis buvo mažiausias ir šilčiausias kambarys antrame aukšte. Po Sniadeckio mirties kambarėlyje buvo įrengta koplyčia, o Balinskiai ir Sniadeckiai kitame Merkio krante nuo tol turi savo atskiras kapinaites. Muziejuje galima paimti seną didelį kapinių spynos raktą ir apsilankyti.

Šiame kambaryje buvo itin turtinga dvaro biblioteka. Ant sienos - Jono Sniadeckio portretas
Julius Slovackis buvusiame Sniadeckio kambarėlyje
 
Sniadeckio kambarėlyje gidė pasakoja muilo operos vertą istoriją. Kartu su kitais Vilniaus universiteto studentais dvare dažnai lankęsis ir kurį laiką statybų metu gyvenęs poetas Julius Slovackis įsimylėjo septyneriais metais už save vyresnę Sofijos Sniadeckytės seserį Liudviką. Bet meilė buvo be atsako. Liudvikos Sniadeckytės širdis priklausė Lietuvos generalgubernatoriaus sūnui Vladimirui Rimskiui-Korsakovui, apie kurį kaipo priešų atstovą šeima stengėsi nekalbėti. Mylimasis dalyvavo Rusijos - Turkijos kare ir 1828 metais žuvo. Tais pačiais, kai buvo baigti statyti naujieji rūmai, o vilties netekęs Slovackis, baigęs mokslus, išvyko iš Vilniaus. O Liudvika po kelerių metų išvyko ieškoti mylimojo kapo, kurio nerado, bet vėliau Konstantinopolyje ištekėjo už lenkų emigranto Michalo Čaikovskio - Sadyk Paša. Lankėsi Jašiūnuose, kol buvo gyvas tėvas, paskui nebe. Konstantinopolyje, prie Bosforo, ir palaidota.

Šiose nuotraukose - vienos iš nedaugelio išlikusių autentiškų detalių.
 

Po Mykolo Balinskio mirties dvaro kultūrinė šlovė ėmė blėsti, nors šeima dvarą išlaikė iki pat karo. Sofija Sniadeckytė su Mykolu Balinskiu turėjo šešis vaikus. Apie juos mažai kas pasakojama, o Vikipedijoje minimas tik Jonas. Du sūnūs, gavę iš Mykolo Balinskio pinigų mokslams, pradėjo lošti kortomis, įgijo visokio plauko draugelių ir turėjo daug skolų. Trečias sūnus mirė dar būdamas vaikas. Vyresnioji dukra Julka dvare lankydavosi labai dažnai, turėjo čia savo kambarį. Antra duktė buvo ištekėjusi ir turėjo penkis vaikus. Sūnus Jonas, žymus gydytojas Sankt Peterburge, psichiatrijos pradininkas Lietuvoje ir Rusijoje, profesorius, buvo šeimos pažiba. Žmonai mirus, Jonas dažnai buvodavo Jašiūnuose, kad Sofija Sniadeckytė padėtų jam auklėti devynis vaikus. 2014 metais ir šiemet į dvarą buvo atvažiavę Balinskių šeimos palikuonys, dabar gyvenantys Kanadoje. Pasakojo, kad išvažiuodami 1939 metais dvare paliko visus savo daiktus, knygas, pasiėmė tik dokumentus, kurių kopijos dvarui atsiųsti nenori. Gal kada nors užsimanys Jašiūnus susigrąžinti.

Savininkams išvykus, apylinkių žmonės, kaip įprasta, viską išdraskė, todėl autentiškų baldų beveik nebeliko. Ko negalėjo išnešti, tą sudaužė - kaip didelį veidrodį antrame aukšte, kur dabar Balinskių šeimos herbas. Kelis dvaro daiktus iš savo senelių palikimo atnešė Jašiūnuose gyvenantys žmonės. Iš gausios dvaro bibliotekos rastos tik septynios knygos. Paskui buvo kolūkis ir apleistas pastatas be langų, kurio nuotraukų prieš penketą metų galite pamatyti čia.

Dvare įrengtas edukacijos kambarys mažiems lankytojams, kuriame galima sužinoti apie vaikų auklėjimą Balinskių šeimoje, gastronomiją bei aprangą XIX amžiuje. Balinskių šeimoje vaikų auklėjimas buvo labai svarbu. Per ekskursiją sužinojome, kad jam buvo skiriama beveik 20 procentų metinio šeimos biudžeto. Čia gyveno mokytojai iš įvairių šalių, vaikai kalbėjo užsienio kalbomis.

Atidengtas autentiškas lubų dekoras

Antrame aukšte įrengta konferencijų salė. Didesniojoje yra baldai, mažesniojoje kol kas ne - laukiama trečiojo rekonstrukcijos etapo, kurio metu, jeigu teisingai supratau, bus atkurtos krosnys. Dar 1998 metų nuotraukose beveik visuose kambariuose ir visuose salonuose buvo tos prašmatnios koklinės krosnys. Ir 2001 metais dar buvo. Paskui krosnis pavogė. Kone per vieną naktį. Gali būti, kad Jašiūnuose ar Gojuje kažkas iš Balinskių dvaro koklių pasistatė židinį. O Sniadeckio knygomis žmonės dvaro grobstymo metu kūreno krosnis. Viena senelė surinko ir išpirko kažkiek knygų bei laiškų ir paliko savo anūkui, kuris pasiūlė jas dvarui nupirkti, bet už tokią didelę sumą, kurios savivaldybė negali sau leisti. 1940 metais šį bei tą surinko Vilniaus universiteto studentai. Tos knygos saugomos VU, bet kadangi dvaras yra ne muziejus, o Šalčininkų kultūros skyriaus padalinys, negali jų palikti ilgesniam laikui. Bet dvare vyksta akyvus kultūrinis gyvenimas, koncertai, kurių anonsus galima sekti feisbuke.

Bloge "Lietuvos kulinarinis paveldas" radau originalų meduolių receptą, kuris, pasak autoriaus, buvo rastas kaip tik tuose Balinskių šeimai priklausiusio Jašiūnų dvaro XIX amžiaus pirmosios pusės dokumentuose, kurie saugomi Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje. Šie meduoliai yra XVIII-XIX amžiuje Abiejų Tautų Respublikoje žinomas patiekalas, paprastai gaminamas per Kalėdas.  
Pasidarykite stipriai saldinto vandens, viename gorčiuje vandens ištirpdykite ne mažiau kaip svarą medaus. Tada į vandenį įdėkite ruginių miltų tiek, kad gautųsi prie rankų nelimpanti tešla. Gerai išminkykite ir plonai iškočiokite. Gautus paplotėlius sudėkite į krosnį, kad tešla gerai sudžiūtų ir tada sutrinkite. Taip gausite miltus, iš kurių gaminami Jašiūnų dvaro meduoliai. Po to į ištirpdytą medų sudėkite susmulkintas džiovintas apelsinų žieveles, imbierą, cinamoną, truputį gvazdikėlių ir kitų įvairių prieskonių, tokių, kokius mėgstate. Su šiais prieskoniais medų reikia ilgai virti, tol, kol jis patamsės ir ims tirštėti. Tada nuimkite medų su prieskoniais nuo ugnies ir po truputį, gerai maišydami, sudėkite iš anksto pasiruoštus miltus. Kai tešla taps tiršta, reikia greitai, kol ji neataušo, išpilti ją į negilų dubenį, o kai sustings – supjaustyti. Peilį, kurį naudosite, patariama vis pavilgyti šaltu vandeniu, nes kitaip jis taps lipnus.
Kaip į mums suprantamus konvertuoti gorčių, svarą ir kitus istorinius mato vienetus, paaiškinta cituojamo blogo pagrindiniame puslapyje, tik reikia paskrolinti žemyn.

Ekskursijos pabaigoje muziejuje besitvarkiusi moteris siūlė mums kavos, bet teko atsisakyti - temo, o su mumis buvo du maži vaikai, kuriems edukacinės programos dar nė motais. :) Po selfių fotosesijos įspūdinguose dvaro veidrodžiuose nuvažiavome į netoliese esančias kapines, kurių raktą visą tą fotosesijos laiką nešiojausi kišenėje. Kadaise nuo kapinių kalnelio anapus Merkio galėjo matytis dvaras, dabar juos skiria industriniai gargarai bei gimnazija. Kapinėse palaidoti Mykolas ir Sofija Balinskiai, jų sūnus dvaro paveldėtojas Konstantinas, dukra Julija, garsusis sūnus Jonas, kuris prieš mirtį pareiškė valią būti palaidotas Jašiūnuose, kiti šeimos nariai ir, žinoma, Jonas Sniadeckis. Jeigu ir neturėsite rakto, pro vartus vis tiek atpažinsite jo iš kitų išsiskiriantį iškilų antkapinį paminklą su kryžiumi.