Dasein

Pages

2017/03/19

Pūčkorių pažintinis takas

Kovo 11-ąją į Vilnių atvažiavo sesė. Prieš tai tradiciškai jos paklausiau, ką norėtų pamatyti apie Vilnių, kad būtų galima susisukti per kelias valandas. Ji norėjo dar kartą aplankyti Pūčkorių atodangą, kurios tuo tarpu aš kaip reikiant nebuvau mačiusi, tik iš toli. Taip jau būna, kad kuo arčiau, tuo labiau atrodo, kad pamatysi bet kada, o bet kada yra be galo tąsi laiko kategorija. Apėjus taku visus penkis ar daugiau kilometrų norisi papildyti oficialią informaciją tokiems pat žaliems kaip aš, kurie pagaliau randa Pūčkorių takui daugiau laiko ir dėmesio nei keli žingsniai nuo Belmonto malūno iki p. Gitano Nausėdos namų. Pavyzdžiui, aš nepagalvojau, kad tako plane pažymėta Pūčkorių atodanga reiškia ne ką kita, o grožėjimąsi ja užvertus galvą iš anapus upės ir pavydėjimą stovintiems viršuje. Todėl, važiuojant iš Vilniaus, pirmiausia patartina sustoti ties S. Batoro gatve ir iki valios atsižiūrėti į Vilnios vingį, patrankų liejyklos griuvėsius ir jau minėtą G. Nausėdos namą, kurie tarpusavyje sudaro įdomų stilistinį derinį. Apžvalgos aikštelė puikia įrengta ir, sprendžiant pagal pandusų kiekius, draugiška neįgaliesiems ir tėvams su kūdikiais. Karštas vynas 2 eurai, šviečia kaina kavinės-kiosko lange. Šiaip nekreipčiau dėmesio, bet mes į aikštelę viršuje atvažiavome jau gerokai sužvarbę, todėl akys nori nenori krypsta į būdvardį karštas ir kainą, kuri man būtų ok Rygos kalėdinėje mugėje, bet visai ne ok miške prie Vilniaus.


Pradėjome žygį vienoje iš aikštelių netoli nuo patrankų liejyklos griuvėsių. Norėjome sustoti ties Pūčkorių piliakalniu, bet toje aikštelėje nebuvo vietos. Pirmiausia mes su sese apdairiai persiavėme batus. Kadangi ėjome su mano dukra ir brolio šeimyna, taigi penki suaugusieji su dviem mažais vaikais ir vežimėliu, judėjome gana lėtai, neskubėdami, pasimėgaudami, paskaitydami informacines lentas. Vasarą gal būtų kitaip, bet tokiu oru nori nenori matėsi po žiemos užsilikusios šiukšlės, o gal bendrą netvarkingumo jausmą stiprino išmindžiotas purvas, nes žmonių pirmoje tako pusėje iki miško buvo labai daug. Akys iš karto krypsta į puošnų namą prie Pūčkorių gatvės. Prileidau sau blogą mintį, kad va vienas pasistatė stiklinį akvariumą, kiti patrankų liejyklos likučius privedė iki kolchozinio tvarto būklės, o trečias susirentė medinę vilaitę ala XIX amžius ir visa šita eklektika telpa maždaug viename kvadratiniame kilometre. Tik vėliau sužinojau, kaip klydau - tas puošnus namas mūriniais pamatais su angelu kieme tikrai yra iš praėjusių amžių - tai tikrasis Pūčkorių palivarko sodybos ponų namas, kurį, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, susigrąžino ir dailiai restauravo buvusių savininkų palikuonys.



Tako atkarpa nuo seno gražaus obelų sodo iki Belmonto malūno nuvaikščiota ne vieną kartą per įvairių renginių pertraukas. Į Belmonto kompleksą kitapus upės šį kartą neužsukome, nes ten dar daugiau kartų būta ir nieko nei įdomaus, nei gražaus nepamatysi. Iš aukštai anapus Vilnios, kuri neišsitenka savo vagoje ir kėsinasi išplauti taką, į jos krioklį pasižvalgyti įdomiau. Aukščiau miške takas priartėja prie geležinkelio linijos, kuria mums beeinant pravažiavo du traukiniai. Nusileidę į seną gražų ūksmingą mišką žmonių jau beveik nesutikome. Visas miškas tarpsta žibuoklių lapais.


Pūčkorių piliakalnis po pietų irgi jau buvo ištuštėjęs. Geri žmonės paliko jį papuoštą trispalvėmis, su kuriomis visi iš eilės nusifotografavome socialiniams tinklams ir palikome, kur radę. Užsidėjau pliusiuką Piliakalnių metų proga. Saulės laikrodis tokiu oru ir metų laiku atrodo kiek graudžiai, bet užtat Vilnia pasididžiuodama neša vienos iš gražiausių Lietuvos upių karūną.

Papildymas: p. Aurimas per Facebook užvedė ant teisingo kelio, kad, pažintiniu taku pradėjus eiti ten, kur rodo oficialus žemėlapis, o ne įpročiai, google maps ir pagrindinės tako rodyklės, t.y. nuo Pūčkorių atodangos viršaus, tai galima tiesiai nuo atodangos nusileisti prie upės, pakeliui aplankant tarpukario laikų bunkeriuką ir mielą tiltelį per upę, o atstumas iki tako žiedo yra vos apie 500 metrų. 

2017/03/12

"Bitės"

Kažkurį vakarą važiuodama namo kaip paprastai klausiausi LRT Opus radijo ir įsiterpiau į kažkokią laidą be pradžios ir pabaigos, t.y. kalbėjosi nežinau kas ir iš esmės nepagavau konteksto, nes laida buvo ilga, o aš važiavau tik nuo Karoliniškių iki Lazdynų. Eteryje grojo dainą, o vėliau pokalbyje išsiryškinau ir grupės, kuri ją groja (grojo), pavadinimą. Shazamas neįgalus tokių atžvilgiu. Užkabino, todėl stengiausi kiemais važiuoti kuo lėčiau. "Bitės". Vėliau dukra sakė, kad apie "Bites" girdėjo per istorijos pamoką.
 
Internetuose rasta nuotrauka - 1970 metų.


"Bitės" grojo Vilniuje nuo 1966 iki 1979 metų. Tai buvo merginų kolektyvas, kurį Vilniaus profsąjungų kultūros rūmuose įkūrė Jūratė Dineikaitė, vadinama "Lietuvos roko močiute" arba "lietuviškąja Suzi Quatro". Oficialus grupės pavadinimas tuomet buvo Vilniaus profsąjungų kultūros rūmų merginų vokalinis instrumentinis ansamblis. Česlava Vaišnytė – saksofonas; Agnė Šimkutė – solo gitara; Jūratė Dineikaitė – bosinė gitara, smuikas; Aušra Juknevičiūtė – mušamieji; Irina Andrejeva – vokalas. 1972 metais "Bitės" buvo pakviestos groti Vilniaus "Erfurto" restorane Lazdynuose ir grojo iki pabaigos.

Youtube galima rasti keletą dainų, tiesa, nedaug ir įrašų kokybė nekažką. Meluočiau sakydama, kad visos dainos man patinka, bet per radiją grotą "Oi tu, rūta" youtube sukau ir suksiu.


1979 metais į "Erfurtą" atklydo agentūros AP žurnalistai iš JAV. Apie "Bites" parašė Vakarų Vokietijos spauda ir "The New York Times". Merginos buvo pakviestos į JAV, kas negalėjo patikti valdžiai ir KGB ir tai nulėmė grupės baigtį. Žinoma, niekur jos neišvažiavo, bet apie tai Jūratė Dineikaitė kalba be dramos.

2017/03/05

"Kino pavasario 2017" pasirinkimai


Šiandien vyksta tradicinė "Kino pavasario" akcija, kurios metu bilietus į visus filmus galima nusipirkti po 3,5 euro. Palikusi festivaliui tik savaitgalius, pasirinkimą  stipriai sutraukiau, vis dėlto į savaitgalius sutilpo beveik viskas, ką ir norėjau pamatyti - šeši puikūs filmai. Vėliau pagal draugų rekomendacijas tikiuosi nusižiūrėti dar ką nors. 

Pirmiausia "Tiketos" kasoje nusipirkau bilietus į "Skalviją" ir "Pasaką" ir stojau į tradicinę eilę prie "Forum Cinemas Vingis", kuri kartu su Kaziuko muge yra tikrasis pavasario pranašas. Iki atidarant duris stovėjau kokias 15-20 minučių, o po to dar pusvalandį viduje. Galima sakyti, pasisekė, nes išeidama palikau susivingiavusią eilę iki durų. Eilėje buvo galima pasijausti žvaigžde. Fotografavo ir profesionaliai, ir partizaniškai per langus telefonais. Aišku, kad reikia nuotraukų komunikacijai, bet nemanau, kad būtų labai apsunkinęs pasisveikinimas ar vienas kitas žodis pirmiesiems pirkėjams. :)


Mano šių metų "Kino pavasario" pasirinkimai:

Tikros moterys / Certain Women. 2016 / Jungtinės Valstijos. Režisierius - Kelly Reichardt. Programa "Kritikų pasirinkimas". 


Paremtas trumpais Maile Meloy apsakymais filmas „Tikros moterys“ panardina į susikertančias Montanos gyventojų istorijas. Advokatė (Laura Dern) stengiasi laviruoti susidūrusi su vis besikeičiančiais nepatenkinto kliento kaprizais. Sunkiai dirbanti ir šeimą išlaikanti Gina (Michele Williams) kartu su vyru (James Le Gros) bando įtikinti pagyvenusį vyrą Albertą parduoti kieme supiltą nenaudojamą smiltainį. Jauna rančos prižiūrėtoja (Lily Goldstone) susižavi nauja mokytoja (Kristen Stewart). Nufilmuotas ant 16 mm juostos filmas atvirai žvelgia į modernią Montanos visuomenę, režisierė kuria intymias, dažnai nuvertinamas kasdienes dramas.
Patvirtinta kopija / Certified Copy / Copie Conforme. 2010 / Prancūzija, Italija, Iranas, Belgija. Režisierius - Abbas Kiarostami. Programa "Retrospektyva: Abbas Kiarostami".


2010 m. Kanų festivalio aktorė Juliette Binoche ir pirmą kartą kine vaidinantis garsus britų operos baritonas Williamas Shimellis. Prancūzė antikvariato galerijos savininkė sutinka anglų rašytoją, kuris atvyko į Toskaną pristatyti savo knygos apie originalius meno kūrinius ir jų kopijas. Jiems apsilankius vienoje kavinių, jos savininkė palaiko vyrą ir moterį pora, ir tai jiems visai patinka. Prancūzė ir britas nuo intelektualių kalbų pereina prie užuominų apie vienas kito asmeniškas detales, išsinuomoja viešbučio kambarį, apie kurį abu kalba kaip apie vietą, kur praleido savo medaus mėnesį. Rašytojas vienu metu net garsiai pasvarsto: „Mes nebloga pora, tiesa?“ Taigi ar jie pora, ar tiesiog jos kopija?
Sieranevada / Sieranevada. 2016 / Rumunija, Prancūzija, Bosnija ir Hercegovina, Kroatija, Makedonija. Režisierius - Cristi Puiu. Programa "Meistrai".

Filmo veiksmas vyksta Bukarešte, praėjus trims dienoms po teroristinio išpuolio Paryžiaus „Charlie Hebdo“ redakcijoje. Keturiasdešimtmetis daktaras Laris su šeima atvyksta į tėvų namus, kur visa šeima mini tėvo mirimo ketvirtines. Kurdamas realaus laiko iliuziją Puiu beveik trijų valandų filme stebi komiškų ir dramatiškų situacijų kupiną šeimos mikrokosmosą, kur kiekvienas yra susitelkęs ties savo realybe, dabarties ir praeities interpretacija. Belaukiant kunigo skamba ne tik indai ir stiklai, bet ir šeimos paslaptys. Rumunų Naujosios bangos režisierius populiarų dramos prie vakarienės stalo žanrą įvelka į Lietuvai artimų ritualų ir mentaliteto rūbą.
Portas / Porto.  2016 / Portugalija, Jungtinės Valstijos, Prancūzija, Lenkija. Režisierius - Gabe Klinger. Programa "Metų atradimai".

  
Portugalijos Paryžiumi dažnai vadinamame Porte visiškai atsitiktinai susitinka amerikiečio Džeiko (tragiškai žuvęs Antonas Yelchinas) ir prancūzės Matės žvilgsniai. Jie vaikštinėja naktinėmis gatvėmis, sėdi kavinėje, dalijasi aistringais jausmais iki ryto. Pernelyg trumpas pasimatymas taip stipriai paveikia juos abu, kad Džeikas ir Matė nuolat sugrįžta į prisiminimus apie naktį. 
Trešnių skonis / Taste of Cherry Ta'm e guilass. 1997 / Iranas, Prancūzija. Režisierius - Abbas Kiarostami. Programa: "Retrospektyva:  Abbas Kiarostami".

Vidutinio amžiaus vyras nori nusižudyti, tačiau gyvena visuomenėje, kur savižudybė traktuojama kaip viena didžiausių nuodėmių. Važinėdamas Teherano kalvomis jis sutinka įvairiausių žmonių: afganistaniečių, kurdų, turkų, benamių, kareivį, seminarijos studentą, muziejaus darbuotoją. Kiekvienam vyras siūlo nemažą pinigų sumą, kad šie padėtų jam išeiti iš šio pasaulio. Tačiau kiekvienas turi savų priežasčių atsisakyti – baimė, religiniai įsitikinimai, net pasibjaurėjimas ir įsitikinimas, kad pagrindinis personažas švaisto jam Dievo dovanotą gyvenimą.
Neruda.  2016 / Čilė, Prancūzija, Ispanija, Argentina. Režisierius - Pablo Larraín. Programa "Meistrai".


Šiame biografinio filmo klišes laužančiame filme pasakojama apie garsaus Čilės poeto ir komunistų lyderio Pablo Nerudos gyvenimą egzilyje po to, kai šis 1948 m. viešai sukritikavo šalies prezidentą Gabrielį Gonzálezą Videlą už tai, kad jis pardavė šalį Amerikai. Čilės kino genijus Pablo Larraínas laisvai interpretuoja istorinius faktus ir kuria painų politinį trilerį, kuriame trinamos ribos tarp realybės ir fikcijos.
"Kino pavasario"programa
"Kino pavasaris" feisbuke

Jaunimo teatro spektaklis "Junas Gabrielis Borkmanas"

Nuotraukos autorius Dmitrijus Matvejevas. Iš http://www.jaunimoteatras.lt/junas-gabrielis-borkmanas.html

Draugės dėka gavau progą nueiti į teatro premjerą - Gintaro Varno spektaklį "Junas Gabrielis Borkmanas" pagal Henriką Ibseną. Gal ir be reikalo pastaraisiais metais beveik nustojau sekti Valstybinio jaunimo teatro repertuarą. Ibsenas su keturiais Lietuvos teatro grandais - tokios galimybės pas mus nesimėto.

Ką rašo anonsas:
Per sukrečiančią šeimos dramą Ibsenas vaizduoja iš neapykantos gimusių iliuzijų krachą ir susitaikymą su likimu, su artimu žmogumi. K.Smorigino kuriamas bankrutavusio bankininko Borkmano paveikslas įkūnija jaudinantį didelių užmojų žmogaus likimo saulėlydį. Borkmano ir jo gyvenimo moterų seserų dvynių (J.Onaitytė ir D.Overaitė) nuožmioje kovojoje už savo gyvenimo iliuzijas tėvai pasirengę paaukoti vienintelę savo atžala. Ibsenas kelia klausimą – ar vaikai gali būti atsakingi už su jais siejamas tėvų viltis? Ir atsako – ne. Borkmanų sūnus išsilaisvina iš šeimos gniaužtų ir pasirenka laisvą bohemišką gyvenimą, kuris taip pat žada liūdną atomazgą… Palikdamas Borkmanų šeimą ant žlugusių gyvenimo iliuzijų griuvėsių,  Ibsenas suteikia apsivalymo galimybę. Pjesės finalą persmelkia tikrų jausmų ilgesys ir gyvenimo trapumo suvokimas, aplankantis gyvenimo pabaigoje didingos atšiaurios gamtos akistatoje.
Pagrindinių aktorių ketvertukas fantastiškas: Kostas Smoriginas, Dalia Overaitė, Vidas Petkevičius ir mano mylimiausia Jūratė Onaitytė, puiki net iš 11 eilės tolumos (nors šiaip teatre mėgstu būti pirmoje) ir nepriklausomai nuo to, ką manau apie pjesę. Į spektaklį verta eiti vien jau dėl jų.

Patiko scenografija, įdomus vaizdo projekcijų sprendimas, kuris spektaklio finale leido tik stebėti makabrišką jaunystės užmojų ir iliuzijų virsmą nesiklausant net mano ausiai pernelyg oldskūlinio teksto. Tuku tuku - pro šalį pralekia gyvenimo traukiniai, palikdami herojus laukti ištuštėjusioje stotyje, vienus su savo neišnaudotomis galimybėmis, išduota meile ir besibaigiančiais gyvenimais. Ne kartą iš Juno Gabrielio ir fru Grundhildos lūpų nuskamba žodis satisfakcija, kuris teikia vilčių iki tol, kol tasai, į kurį jos dedamos, pasirodo scenoje. Jeigu jaunieji herojai neišsižiotų ar liktų už scenos, efektas, matyt, būtų tas pats, nes dramą tempia keturiese.

Nedžiugina, sakau draugei pertraukos metu eilėje prie deserto su plakta grietinėle (šituo klausimu 11 eilė ir ir miklios kojos pravertė). Turiu omeny ne dukart skambėjusius kažkieno iPhone'us ir kosulio priepuolius už mūsų. Nesuprantu žmonių, kurie eina į teatrą kosėdami ir blaško tiek žiūrovus, tiek aktorius. Draugė buvo pozityvesnė. Ji visiška teatrofilė ir teatro meną išmano kur kas geriau nei aš. O man negėda prisipažinti, kad lyg ir viskas gerai, bet tai, kas vyksta scenoje, manęs pernelyg nejaudina, praslysta, neužgauna stygų ir nepalieka to, ko išsinešti ateinu į teatrą. Šiek tiek smalsu, kuo viskas baigsis.

Kuo baigsis, tai aišku, sako draugė. Ji, žinoma, teisi. Deja, bet šįkart, berods, man neatsirado tarpusavio supratimo su pačiu Ibsenu. Pasitaiko.

2017/02/27

Karmazinų pažintinis takas. Žiemos pabaiga


Nors Gariūnų piliakalnis pareikalavo netikėtai daug fizinių jėgų, mudvi su drauge nutarėme galutinai prisibaigti Neries regioniniame parke, o tiksliau Karmazinų pažintiniame take, kuriame iki šiol nebuvau lankiusis. Nurodomas tako ilgis - 6 kilometrai, greičiausiai tiek ir yra. :).


Neries regioninis parkas dar miega žiemos miegu. Vaikščiotojų tik vienas kitas. Ledu apsitraukęs, vietomis apsemtas takas viliojo pačiuožinėti ir baudėsi įmurkdyti iki čiurnų. Šįkart tik trumpam sustojome ties Karmazinų pilkapiais, nuo kurių ranka pasiekiama iš ledų jau išsivadavusi Neris, trumpam stabtelėjome prie Pirmojo pasaulinio karo apkasų. Medžiai upės link nusvirę kaip Kuršių nerijoje. Spėliojome, ar dėl vėjo, ar kad dirvožemis nedėkingas, bet šis klausimas taip ir liko neatsakytas.


Velniakampio skardį vietiniai žmonės vadina Łysa Góra. Ant jo anksčiau nebuvo medžių, o ir dabar augantieji šaknimis kabinasi į kiekvieną galimybę nenugarmėti velniop su visu taku. Nuo apžvalgos aikštelių atsiveria dalis Didžiosios Velniakampio kilpos. Pasak liaudies kūrybos, čia puotas keldavo velniai ir raganos, bet dabar raganoms rekomenduočiau kitą vietą vakaruškai - kertinę miško buveinę (taip išmoningai vadinamas miško plotas, nepažeistas žmonių veiklos, kuriame yra didelė tikimybė aptikti nykstančių, pažeidžiamų, retų ar saugotinų buveinių specializuotųjų rūšių), kuri labiausiai šitame take primena velnių raistą.


Vieškelis kelionės pabaigoje vis dėlto yra be ryšio. Kurį kartą būtų gerai maršrutą išmėginti prieš srovę. Ne upės, žmonių.