Dasein

Pages

Popular Posts

2017/12/10

Elif Shafak "Mečetė sultono dukteriai". Lyg neskubant vaikščioti pomylimą miestą Stambulą

Ir taip 1574 metų gruodžio mėnesį, pirmosiomis ramadano dienomis, vyriausiasis rūmų architektas Sinanas ir jo pameistrys Džahanas, neturėjęs teisės dalyvauti šiame susitikime, bet dalyvavęs, gavo užsakymą pastatyti Aja Sofijos soduose mauzoliejų, didelį ir įspūdingą kaip dera penkiems šachzadėms, sultono Murado broliams, bet saikingai didelį ir saikingai įspūdingą, kad jis niekam neprimintų, kaip jie valdovo įsakymu buvo pasmaugti tą naktį, kai jis įžengė į sostą.
Niekas iš jų negalėjo numatyti, kad vieną panašią naktį po daugelio metų, mirus sultonui Muradui, aimanuojant vėjui ir nerimaujant gyvūnams žvėryne, šilkine virvele, kad nebūtų pralieta nė lašo kilmingo kraujo, bus pasmaugti jo paties sūnūs, visi devyniolika, ir dėl likimo išdaigos palaidoti tame pačiame mauzoliejuje, kurį pastatė šis meistras ir jo pameistrys.
Beveik mano bendraamžė Elif Shafak, viena iš mylimiausių mano rašytojų, turkiškai ir angliškai rašanti kosmopolitė, maištininkė, drąsiai maišanti rytų ir vakarų patirtį, yra labai graži moteris, kuri myli Stambulą, ir šita meilė naujausiame lietuviškai išleistame jos romane "Mečetė sultono dukteriai" (originalus pavadinimas The Architect's Apprentice - tikslesnis, bet lietuviškas man atrodo prasmingesnis) prasimuša fontanu.

Bosforo dugne nugulė daug paslapčių

Tai romanas apie XVI amžiaus Stambulą, didžiąsias jo statybas, gaisrus, karus ir marus, ir įvykių sūkuryje atsidūrusį berniuką Džahaną, likimo suvestą su baltuoju drambliu Čhota iš Indijos, skirtu sultono žvėrynui. Berniukas tampa dramblio varovu ir žymiausio musulmoniškojo pasaulio statytojo architekto Sinano pameistriu, ir visą gyvenimą myli vieną moterį, sultono dukterį Mihrimah.


Tai ne Mihrimah nuo senumo apsiblaususiuose senuosiuose Topkapi rūmų haremo veidrodžiuose :), bet ką gali žinoti, gal kadaise į juos žiūrėjo ir Džahano mylimoji. Džahanas yra fikcija, bet Mihrimah - ne

Truputį rytietiška pasaka. Truputi deja vu, kad tai jau išgyvenau kartu su O. Pamuko "Mano vardas Raudona" arba "Baltąja pilimi". Tas pats laikotarpis, tas pats miestas, tos pačios intrigos ir karo žygių kryptys. Romanas iš pradžių skaitėsi lėtai, sunkiai, buvo ne tik nuobodu, bet ir šiaip jokio malonumo, kai kas antrame puslapyje smaugia, pakaria, nuduria ir paskui kūną nuplukdo Bosforu, kad kas nors ištrauktų ir palaidotų, arba greičiausiai niekada ir niekas. Romano laikotarpis apima ilgą laikotarpį, beveik tiek pat, kiek visos keturios "Silva Rerum" knygos, todėl veiksmas eina nueina paviršium. Süleymaniye mečetė realybėje buvo statomas 8 metus, o romane atrodo, kad kelis mėnesius. "Kai kurie rašytojai sako: „Jei noriu, kad du istoriniai personažai mano puslapiuose susitiktų, tai jie ir susitiks.“ Žinoma, tai irgi literatūriškai teisėtas metodas, bet aš taip negaliu. Turiu bent jau patikrinti, ar jie galėjo pažinoti vienas kitą, ar galėjo būti tais metais, tą mėnesį toje pačioje vietoje", - esu skaičiusi Kristinos Sabaliauskaitės interviu portalui 15min.lt apie "Silva Rerum IV". Pirmoji citatos dalis atrodo kaip būtų skirta Elif Shafak, kuri ir neslepia, kad veikėjus laike pastumdė taip, kaip reikėjo jos sumanymui įgyvendinti.

Toks tad XVI amžius, kuriame architektas Sinanas su savo pameistriais pastatė gražiąsias Stambulo mečetes. Shafak ilgai tempia gumą, prirašo užuominų apie sąmokslus, atrodo, kad pati jas pamiršo, bet ne, pabaigoje viskas atsiskleis. 454 puslapyje jetus kaip verkiau. 505 puslapyje buvau sužavėta, kaip sėkmingai autorė sugalvojo pabaigą. Užverčiau, nuėjau išsivirti kavos, atsivečiau paieškoti kokio epilogo ar autorės žodžio. Ot velnias - pasirodo, buvo prirašyti dar kokie 9 nereikalingi romano puslapiai.

Ar patiko? Turbūt kad patiktų reikia mylėti Stambulą ir skaityti lyg vaikščioti po mylimą miestą, iš ryto žadinantį muedzinų kvietimais, po pietų vaišinantį stipria arbata ir rakija po vakarienės, kvepiantį keptais kaštonais, žuvimi ir Bosforu. Man patiko.

2017/12/09

Brandintas Kalėdų laukimo pyragas

Nutarusi, kad daugiau nerašysiu apie virtuvės reikalus, šitą receptą irgi ištryniau ir blogo. Matyt, be reikalo, nes skaitytojai jo pasigedo. Tebūnie :). Kalėdos juk ne apie virtuvę ir tai net ne pyragas, o dalis laukimo ritualo atsiriboti nuo nervingai skubančios minios, kankinamos visokių ten "kalėdinių depresijų". Kad būtų kaip vaikystėje,  paprasta, šviesu ir išlaukta.

 
Pagal originalų internetuose rastą receptą iš vakaro reikės 200-250 ml brendžio arba romo, bet aš visada pilu bent 400 ml, ir apie 1 kg 300 g įvairių džiovintų vaisių ir uogų, kokių tik norisi ar yra pirkti ar taikoma akcija. Užpilti jas brendžiu arba romu ir palikti per naktį. Galima ir riešutus - pernai bandžiau, pavyko. 

O antrą dieną reikės:

1 apelsino - viso, su sultimis ir žievele. Vietoje žievelės galima dėti cukatų
250 g kambario temperatūros sviesto
250 g rudojo cukraus
2 šaukštų medaus. Pagal receptą galima naudoti ir auksaspalvį sirupą, bet namuose visada turiu naminio medaus
4 kiaušinių
275 g miltų
2  šaukštelių kepimo miltelių
Po 2 šaukštelius (tai iš viso 6) cinamono, malto imbiero ir kardamono. Kažkuriais metais naudojau prieskonius meduoliams, ir apskritai su nurodytomis proporcijomis truputėlį pažaidžiu, bet kardamono labai padauginti nereikia.

Kambario temperatūros sviestą išsuku su cukrumi, įpilu medų ir gerai išplaktus kiaušinius. Įtarkuoju apelsino žievelę ir viską išmaišau. Miltus sumaišau su kepimo milteliais ir prieskoniais ir įmaišau į sviesto masę. Galiausiai į brendyje arba rome išmirkusius vaisius išspaudžiu apelsino sultis ir atsargiai įmaišau juos į tešlą.

Orkaitę iš pradžių rekomenduojama įkaitinti iki 170°C. Kepimo formos dugną iškloju dviem sluoksniais kepimo popieriaus, kad būtų iškilę virs formos kraštų, truputį patepu sviestu. Viską palengva šaukštu sudedu į formą, vis paspausdama, kad neliktų oro tarpų, išlyginu. Prieš pašaudama orkaitės temperatūrą sumažinu iki 150°C ir kepu apie valandą, po to temperatūrą sumažinu iki 140°C ir kepu antrą valandą ar kiek daugiau, kol tešla nelimpa prie pagaliuko. Jeigu viršus dega, galima uždengti su folija.

Iškepusį pyragą išimu iš orkaitės, atvėsusį atsargiai išimu iš formos, suvynioju į kepimo popierių ir kambario temperatūroje kantriai brandinu, laukdama Kalėdų.

2017/12/06

Telia nemuziejus ir skrydis Didžiojoje Vilniaus sinagogoje

"Telia Vilniaus istorijos nemuziejus" veikia jau daugiau kaip pusę metų, bet nueiti prisiruošiau tik dabar. Būčiau nuėjusi anksčiau, bet nesinorėjo, kol nebuvau išsprendusi problemėlių su "Telia". Pristatomas kaip analogų Europoje neturintis virtualus muziejus, kuriame daugiasluoksnės kompiuterinės grafikos, lazerių ir projekcijų pagalba bus atkurta 700 metų sostinės istorijos. Jis toks mažulytis, kad jeigu viduje jau yra daugiau nei keli žmonės, ramia sąžine galima apsisukti ir grįžti kitą kartą. Bilietai nepigūs, eksponatai tik keturi, todėl laukti eilėje prie virtualiosios realybės akinių neverta. Mums su draugėmis pasisekė ateiti šeštadienį per pietus, kai dalis potencialių lankytojų dar vartėsi pataluose, o kita revizavo kalėdinės mugės prekystalius. Buvome trys lankytojos visame muziejuje, ir tai buvo super. Prisidariau galybę selfių specialiai tam įrengtoje vietoje su veidrodinėmis lubomis. 


Nemuziejaus reklamos pažadas labai stiprus, iš jo išplaukiančio lūkesčio buvo kiek daugoka palyginti su tuo, ką pamatėm. Bet vienas eksponatas privertė mane krykštauti kaip vaiką - ir už tai daug ką galima atleisti.

Pirmas geras įspūdis įėjus (aišku, be fakto, kad muziejuje buvo visiškai tuščia ;)) - tai vitrina su moderniais, negali sakyti kad labai originaliais ir nematytais, bet vis tiek - teisingais suvenyrais, t.y. be gintarų ir kitokio ala tautinio kičo. Viršuje salėje lengvai skambėjo Oginskio polonezas "Atsisveikinimas su tėvyne". Sprendimas netikėtas, tinka prie kryptingo (na, gerai, švelniai tendencingo ;)) 3D virtualaus turo, kurio metu per penkiolika minučių papasakojama Vilniaus istorija nuo Gedimino laikų iki šiandien. Nors nieko nauja nesužinojau, bet man patiko tas švelnus tendencingumas ir parinkti faktai bei vardai, išskyrus tai, kad nepaminėti karalaitis Kazimieras ir mano mylima karalienė Bona. Nelabai patiko, kad įtartinai panašu į kalėdines 3D pasakas ant Katedros sienos. Vaikiškas toks filmukas.

Po to sugrįžome į pirmą salytę patyrinėti virtualiosios realybės. Ten įrengti keturi taškai su virtualiosios realybės akiniais, gaila, trys iš jų nieko bendra su istorija kaip ir neturi. Bet absoliučiai pakerėjo galimybė pasivaikščioti (ir paskraidyti!! net susupo :)) 1957 metais nugriautoje Vilniaus didžiojoje sinagogoje, kuri stovėjo Vokiečių gatvėje, ten, kur dabar silikatinių plytų pradinė mokykla. Kai žmonės fantazuoja, kur norėtų atsidurti su laiko mašina, tai aš labiausiai norėčiau pamatyti, kaip Vokiečių gatvė atrodė neišbombarduota, neišgriauta ir kitaip nepripaškudinta. Maža dalimi mano svajonė išsipildė. Tai eksponatas, kokių labiausiai norėtųsi muziejuje, besivadinančiame virtualiu istorijos.  Jeigu vietoje drono skrydžio virš nerijos būtų atkurta dar šiek tiek dingusio Vilniaus, nemuziejus būtų absoliučiai nerealus.

2017/12/04

"Mano mylimas skaitytojas - pagyvenusi inteligentiška dama". Susitikimas su Liudmila Ulickaja Vilniuje

Užuot rašiusi apie Kalėdas, baigiu fiksuoti lapkričio aktualijas. Pastaroji buvo ypač imli laikui tokiam dirbančiam žmogui kaip aš. Ką gi, pabūsiu blogosferos balta varna.

Paskutinį lapkričio penktadienį Vilniuje įvyko susitikimas su pasaulyje pripažinta, tėvynėje nevienareikšmiškai vertinama šiuolaikine rusų rašytoja Liudmila Ulickaja. Bilietą į susitikimą su ja pirkau vasarą, skaitydama pirmą knygą, per kurią rašytoja spėjo tapti viena mylimiausių. Perfrazuojant susitikime jos išsakytą minį, taip turbūt įsimylima - kai dar nieko apie žmogų nežinai, bet jis traukia su baisia jėga. Šiek tiek nerimavau, kad jausiuosi vieniša rusų diasporos renginyje, kaip yra nutikę prieš keletą metų Sergejui Bezrukovui skaitant Jeseniną - bet šįkart taip nenutiko. Publika susirinko gana marga, daugiausia vidutinio ir vyresnio amžiaus moterys, bet buvo ir vyrų. Pats susitikimas man labai patiko. Tiesa, šaukštas deguto vis dėlto įsimaišė. Kamerinio teatro nejaukumas, žinoma, skonio reikalas, bet net jame, ko gero, buvo galima rasti tinkamesnę vietą autografams dalinti nei ant paties tako, kur pramaišiui viena žmonių eilė su knygomis rankose laukia autografų, o kita spraudžiasi į laiptinę su tikslu nusigauti iki rūbinės. "Kokią knygą pasiėmei autografui?" - išeinant iš salės paklausė visai atsitiktinai šalia prisėdusi sena gera pažįstama. Rašytojos autografą parsinešiau mano dar neskaitytoje knygoje "Kukockio kazusas". 

Susitikimą vedė baltarusių intelektualas, buvęs Lukašenkos režimo politinis kalinys Aleksandras Feduta. Jiedu buvo ką tik atvykę iš Talino, kur analogiškas susitikimas su skaitytojais vyko dviem dienomis anksčiau. Nuotrauka nelabai kokybiška, bet geriausia iš to, ką pavyko padaryti telefonu. Iššifravau keletą monologų, kurie asmeniškai man atrodė įdomiausi. Gaila, neįmanoma perduoti turtingos rašytojos kalbos ir sodraus balso tembro. Užrašytuose žodžiuose neįskaitysi ir pas mus ne(be)įprasto lengvai egzaltuoto vedėjo tono, be kurio tekstas gali persiskaityti pernelyg (pa)prastai, todėl net nebandysiu.


Iš susitikimo

Apie romaną "Jakovo kopėčios" («Лестница Якова»)

Baigusi eilinį romaną nusprendžiu, kad jis bus paskutinis, ir daugiau šito sunkaus ir ilgo darbo nebesiimsiu. Bet viena aplinkybė vėl privertė rašyti romaną. Tai laiškų ryšulys, močiutės ir senelio susirašinėjimas, kurį atplėšiau 2011 metais. Pirmą kartą aplanką, po močiutės ir senelio mirties gulėjusį pas mane, atvėriau aštuntojo dešimtmečio pabaigoje. Pamačiau, kad viršutinis laiškas datuotas 1911 metais, ir vėl užvėriau. 2011-aisiais suvokiau, kad praėjo šimtas metų, ir, matyt, jau laikas juos perskaityti. Kad neperskaičiau anksčiau, paaškinama tuo, kad kiekviena Rusijos šeima XX amžiuje turi apie ką nekalbėti. Ir tai, apie ką nekalbėti, išaugino ypatingą kartą žmonių, labai mažai žinančių apie savo protėvius. Protėviai tylėjo. Lygiai tą patį reiškinį stebėjau Vokietijoje. Mano bendraamžiai nieko nežino apie savo tėvų, močiučių ir senelių gyvenimą, nes visi jie tylėjo. Praėjus šimtui metų supratau, kad, jeigu laiškų neperskaitysiu, mano vaikai greičiausiai išmes juos į šiukšlyną. Ėmiau skaityti. Gavau viską, ko tikėjausi. Tam tikras skaičius skeletų, kokie guli kiekvienos šeimos spintoje, atsidengė, pabiro, skaityti buvo sunku ir be proto įdomu.
Tai daugiau nei 500 laiškų nuo 1911 (nors buvo senelio užrašų net iš jo paskutinių mokyklinių metų) iki 1954 metų. 1954 metais parašytasis pribloškė - senelis jį parašė jau išėjęs į laisvę. Močiutė su seneliu išsiskyrė 1936 metais teisme "už akių". Tais metais leido skirtis be teismo. Jeigu sutuoktinis ar sutuoktinė sėdėjo kalėjime, buvo galima parašyti pareiškimą, ir santuoka būdavo nutraukiama. Taigi 1936 metais močiutė pradėjo skyrybų procedūrą, o senelis kažkuriuo momentu sužinojo, kad žmona su juo išsiskyrė. O 1954 metais, išėjęs į laisvę, jis parašė, kad nori su ja pasimatyti. Nežinau, ar pasimatė. Daugelio dalykų nebėra ko paklausti. Jeigu bučiau susigriebusi iškart, kai tik laiškai pateko man į rankas, turbūt būčiau galėjusi atkurti visą įvykių grandinę. Bet kadangi visi tų laikų liudininkai mirę, daugelį dalykų man teko sugalvoti.
Ši knyga yra dabar kine madingo žanro, kai dokumentiniai kadrai maišomi su vaidybiniais (tie filmai man, beje, labai patinka) - tikrų laiškų ir išgalvotų istorijų mišinys. Apie laikus, kai sẽniai seniaĩ numirę, o gyvenimas tęsiasi.
Kaip buvusią genetikę, mane labai traukia ta grandinėlė, karoliai genų, kuriuos gauname iš pažintų mamų, tėvų ir senelių, ir iš nepažintų protėvių. Perskaičius senelio laiškus, abstulbino kai kurios grynai techninės detalės. Senelį esu mačiusi tik kartą gyvenime, jis negalėjo padaryti jokios įtakos mano formavimuisi, bet kai pamačiau puslapius su išbraukomais knygų, kurias reikia perskaityti, sąrašais, sąrašus reikalų metams, mėnesiui ir dienai,  labai stebėjausi - manęs juk niekas to nemokė, tai atsirado savaime. Ir daugybė klausimų, dominusių mane vaikystėje, jaunystėje ir jau subrendus, buvo rūpėję mano seneliui. Tie patys klausimai, maždaug taip pat formuluojami. Tos pačios knygos, tos pačios reakcijos į jas. Mus su seneliu skiria viena karta. O juk senelis turėjo savo protėvius, kurie taip pat turėjo savo interesų, savo klausimų gyvenimui ir rasdavo atsakymus į tuos klausimus. Išėjus romanui, buvo labai malonu sužinoti, kiek daug jį perskaičiusių žmonių ėmė domėtis savo šeimų archyvais. Viena moteris sodyboje ant aukšto rado dėžę su pusiau sudūlėjusiais dokumentais, laiškais, ir sakė dabar sėdinti ir žiūrinėjanti juos, abstulbusi nuo žinių apie iki tol nepažintus savo senelius. Jeigu ši knyga pasitarnaus, kad sužadintų interesą praėjusiems laikams, tai irgi gerai.

Apie šeimos pėdsakus romanuose ir šeimos temos svarbą kūryboje

Ši tema išsirinko mane. Jau būdama rašytoja pajutau, kad visos mano knygos išsidėlioja chronologine tvarka. Pirmieji atsakymai buvo vaikiški. Kitų dviejų apsakymų rinkinių, "Vargšai giminaičiai" ir "Mergaitės", veiksmas vyko šeštajame dešimymetyje. Paskui parašiau "Medėją", ir tai buvo mano jaunystė. Ir taip toliau. Rašytojystė yra forma dar kartą nugyventi savo gyvenimą. Jo neįmanoma ištaisyti - kas nugyventa, tas nugyventa, bet  galima pamatyti labiau suaugusio žmogaus akimis.
Šeimos tema man ypač svarbi, ir tai galiu pažymėti post factum. Nes istorija prasideda nuo vaikiškų apsakymų, kur yra mama, tėtis, močiutė, senelis. Senelis laikrodininkas, močiutė siuvėja. Tai atspindi mano gyvenimo realybę. Nepuoselėjau šiltų santykių su jokia valdžia. Kuo mažesnis socialinis spaudimas, tuo didesnis šeimyninis. Atsispyręs socialiniam spaudimui, tampi kur kas labiau priklausomas nuo šeimos. Mūsų šeima gera, ir joje buvo mažiausiai du labai geri žmonės - tai mano prosenelis ir močiutė. Kiekviena šeima turi herojų, kuriuos visi prisimena, sako "o štai močiutė buvo...", "o štai senelis buvo..". Istoriją tereikia truputį pavalyti, peržiūrėti.

Apie romaną "Danielius Šteinas"

"Danielius Šteinas" radosi iš mano santykių su Maskvos dvasininku tėvu Aleksandru Meniu. Charizmatiška asmenybe, kokias sunkiai priima tradicinė stačiatikių cerkvė. Jis buvo krikštytas žydas, neįtikėtinai talentingas ir kultūringas žmogus - tai nedažnai pasitaikydavo tarp dvasininkų, kurių luomas buvo gana stipriai išdaužytas po revoliucijos. Vieną iš pirmųjų savo įsakymų po revoliucijos Leninas išeido dėl dvasininkų represijų. Ryškesni, labiau išsilavinę iš jų žuvo.
Tėvas Aleksandras buvo puikiai išsilavinęs ir susirašinėjo su daugybe žmonių, tarp jų ir su katalikų vienuoliu iš vienuolyno ant Karmelio kalno, kurio pavardė buvo Rufeisenas.
Kai tėvas Aleksandras jau buvo nužudytas (tai įvyko 1990 m. - mano pastaba), Rufeisenas iš Haifos, iš vienuolyno ant Karmelio kalno, vyko į Baltarusiją, kur 1993 metų rugpjūtį buvo švenčiamas penkiasdešimtmetis nuo tos dienos, kai jo dėka buvo išgelbėta dalis geto. Slėpdamas savo kilmę, Rufeisenas dirbo gestapo vertėju, ir, sužinojęs paskirtą žudų sunaikinimo datą, padėjo jiems išeiti. Išėjo ne visi, bet apie 600 žmonių išeiti pavyko. Po penkiasdešimties metų susirinko išgyvenusieji iki tos dienos ir jų vaikai.
Pakeliui iš Haifos į Baltarusiją per Maskvą tėvo Aleksandro brolis atsivedė Rufeiseną pas mane, ir visą dieną mes keliese sėdėjome ir kalbėjomės. Man jis paliko didžiulį įspūdį. Deja, tėvo Aleksandro ir brolio Rufeiseno susirašinėjimas buvo prapuolęs. Be galo daug kitų laiškų liko, o šių ne. Bet tuomet ir nemaniau, kad rašysiu, nes, pirmiausia, Rufeisenas buvo gyvas, o rašyti apie gyvą žmogų pavojinga ir baisu. Todėl knygą sumąsčiau, kai šito žmogaus jau nebebuvo - jis mirė praėjus keletui metų nuo apsilankymo Rusijoje. Tuomet pradėjau rinkti informaciją, daug kartų vykau į Izraelį, peržiūrėjau visą jo gyvenimo istoriją. Beje, Vilnius irgi viena iš Rufeiseno gyvenimo vietų. Pabėgęs iš Lenkijos, kai vokiečių armija iš Vokietijos ėjo į Europą, jis bėgo per Lvovą ir iš ten su broliu atsidūrė Vilniuje. Gyveno gete, dirbo batsiuviu, po to vėl bėgo - vienas lenkas, kurio pavardė knygoje, berods, net nepakeista, padėjo jam persikelti į Baltarusiją, kur Rufeisenas pradėjo naują gyvenimą. Jis buvo gabus kalboms - gerai mokėjo vokiečių kalbą (mokėsi vokiškoje mokykloje), suspėjo išmokti lenkų kalbą, lietuvių, baltarusių. Gyvenimo pabaigoje, kai mes susitikome, Rufeisenas kalbėjo septyniolika kalbų. Su mumis jis kalbėjo rusiškai, bet iš tiesų tai nežinia kokia kalba kalbėjo, nes tai mes kalbėjome rusiškai, o jis - lenkų, baltarusių ir rusų kalbų mišiniu. Bet vienas kitą puikiai supratome, Jis buvo iš tų žmonių, kurie turi dovaną būti suprasti be žodžių.
Atidžiai sekdama visą savo herojaus biografiją, negaliu panaudoti istorijų, jam nutikusių Izraelyje, nes krikščionims žydams Izraelyje sudėtinga ir ne visi yra pasirengę atsiskleisti. Klasikinė krikščioniška situacija lyg pirmiaisiais krikščionybės metais. Svarbiausia brolio Danieliaus gyvenimo užduotis buvo sukurti judėjų krikščionių bendruomenę. Ir jis sukūrė. Sakė - man svarbu žinoti, į ką tikėjo mano mokytojas. Aiškindamasis padarė sau išvadą, kad Jėzus Kristus buvo normalus judėjas, ir kad Jėzaus pradėtas judėjimas yra žydiškas sektantizmas. Jėzus kovojo su korupcija bažnyčioje. Su tuo, kad bažnyčia prarado meilę, tapo mechaniška ir apeiginė. Po dviejų tūkstančių metų mes susiduriame su ta pačia problema, tarsi tų dviejų tūkstantmečių nė nebūtų buvę.
Tuo brolis Danielius gyveno paskutinius trisdešimt savo gyvenimo metų Izraelyje, o prieš tai jis buvo katalikų kunigas Lenkijoje. Ėjo sunkūs pokariniai metai, katalikai buvo žiauriai persekiojami - bet kam aš jums tai pasakoju, juk gyvenate Vilniuje ir žinote ne blogiau už mane.
Maža, bet svarbi ir autentiška detalė. Po karo iš Baltarusijos, kur partizanavo, pabėgęs nuo vokiečių, brolis Danielius atvyko į Krokuvą stoti į vienuolyną. Į vieną vietą kandidatavo dviese, antrasis pretendentas buvo Karolis Voityla. Bet vienuolyno vyresnysis paėmė Rufeiseną. Tu lenkas, sakė Voitylai, tau bus paprasčiau, o jis žydas ir jam bus sunku. Rufeisenas ir Karolis Voityla buvo pažįstami nuo to laiko iki gyvenimo pabaigos. Jie dukart matėsi Voitylai jau būnant popiežiumi. 
Tokia tad istorija, kuri atrodo tarsi sugalvota. Istorija Danieliaus, kuri iš tiesų yra kunigo Rufeiseno istorija.

Apie Aną Achmatovą. "Ar Jūs esate mačiusi Achmatovą?" - paklausė vedėjas

Esu. Mokyklos laikais turėjau draugę, garsios tarybinių laikų poetės, Stalino premijos laureatės, dukrą. Kartą atėjau pas juos. Tais metais Ardovų bute, kur Maskvoje paprastai apsistodavo Achmatova, vyko remontas, todėl ji apsistojo pas šitą moterį. Jų namai buvo gražūs, visur raudonmedis, galbūt net ampyro stiliaus baldai. Priešais veidrodį gulėjo lelijinės spalvos lietsargis su dramblio kaulo rankena, ir aš supratau, kad šis daiktas yra iš kito pasaulio. O virtuvėje sėdėjo Ana Andrejevna Achmatova, gėrė arbatą, mane pakvietė prie stalo, ir ji neištarė nė žodžio, o mes mergaitiškai plepėjome, kol namų šeimininkė mūsų nenutraukė. Įdomiausia, kad maždaug tuo pat metu, o tai turėjo būti 1961-ieji, Nataša Gorbanevskaja, su kuria tuo metu jau draugavome, tame pačiame bute Achmatovai skaitė savo eiles, ir Achmatova tomis dienomis ją laimino. Štai taip surėdytas gyvenimas ir dėliojasi dėlionė. Ta pati diena, tie patys metai, tie patys žmonės.

Apie Nataliją Gorbanevskają

Mus skiria septyneri metai. Man buvo šešiolika septyniolika, o jai - dvidešimt penkeri. Tuo metu jau poetė, samizdate buvo platinamos jos eilės kartu su Brodskio. Septintasis dešimtmetis, pati rusų samizdato pradžia. Mūsų draugystė truko penkiasdešimt metų. Natašos išėjimas į Raudonąją aikštę 1968 metais (protestuojant prieš sovietų armijos įvedimą į Čekoslovakiją - mano pastaba) sukėlė man siaubą. Ji buvo su kūdikiu. Visi mes žmonės, visi bijome, bet Natašos baimės slenkstis buvo labai aukštas. Kitiems jau mirštant iš baimės, ji dar galėjo puikiausiai egzistuoti, ir už tai sumokėjo didžiulę kainą. Po metų ją areštavo. Ne iš karto su kitais, išėjusiais į aikštę, o po metų, baigus maitinti kūdikį. Pasodino blogiau nei į kalėjimą - ji dvejus metus buvo uždaryta kalėjimo tipo psichiatrijos ligoninėje. Tai pragaro skyrius žemėje, Nataša niekada šia tema nekalbėjo. Patyrė baisius išbandymus. Ten duodavo preparatų, nuo kurių žmogus jausdavosi lyg spirginamas ant keptuvės. Išėjusi į laisvę, Nataša gana greitai išvyko į Prancūziją. Atrodė, kad išvyksta suvisam. Gerai prisimenu aštuntojo dešimtmečio atsisveikinimus, kai žmonės atsisveikindavo labai dramatiškai, iki mirties. Bet praėjo penkiolika dvidešimt metų, atsirado galimybė pasimatyti, ir mes su Nataša vėl ėmėme bendrauti. Aš nuvažiuodavau į Paryžių, ji atvažiuodavo į Rusiją. Šie santykiai bent jau man buvo labai brangūs.

Apie gyvenimą ir mirtį

Prieš du mėnesius lankiausi Juodkalnijoje, Budvos mieste vykusiame kasmetiniame seminare, kuriuos rengia toks Vladimiras Jakovlevas. Seminarai skirti gyvenimui sulaukus penkiasdešimties. Apie tai, kaip gera gyventi senatvėje, apie pramogas, mitybą, sportą ir kitus puikius dalykus. Aš perskaičiau paskaitą apie mirtį.
Tai viena iš temų, teikiančių gyvenimui prasmę. Be mirties mūsų gyvenimas būtų kažkas visai kita. Paskaitą pradėjau nuo to, kad visi žmonės gimsta nemirtingi. Trauma, kurią patiria kiekvienas vaikas, matydamas nudvėsusią pelę, žvirblį ar neduokdie katę, yra pirmasis suvokimas, kad gyva gali tapti negyva. Po to miršta pirmas giminaitis, kaimynas... Man pirmiausia mirė bendraklasė, paskui prosenelis, nuostabiai mirė šventuolio mirtimi. Vaikas ima suprasti, kad tai gali atsitikti su juo asmeniškai. Ir visą likusį gyvenimą, nuo pirmos minties, kad tai gali atsitikti su juo, iki paskutinės valandos žmogus tam ruošiasi. Sąmoningai ar nesąmoningai.
Kartą, užėjusi į cerkvę, išgirdau frazę - prašymas krikščioniškos mirties, taikios, neskausmingos ir negėdingos. Frazė, nuo kurios prasidėjo mano susidomėjimas krikščionybe ir judėjimas link jos. Be abejo, joje buvo mirties baimė - galingiausia iš visų žmogaus baimių.

Apie išgalvotą Danieliaus Šteino mirtį

Su Danieliumi Šteinu nutiko didelė istorija.
Danielius Rufeisenas mirė nuo širdies smūgio Haifos miesto ligininėje. Bet aš sugalvojau personažui kitokią mirtį. 
Ant Karmelio kalno, toje vietoje, kur stovi vienuolynas, nutiko visiems krikščionims (ir nekrikščionims) žinomas įvykis - pranašas Elijas buvo gyvas paimtas į dangų ugnies vežime. Todėl savo personažą aš pasodinau į mašiną ir nuridenau nuo Karmelio kalno. Vietą radome važiuodamos su drauge, va čia, sakau, nutiks avarija, kurią vėliau aprašiau knygoje. Su ugnies stulpu, kuriuo virto užsidegusi mašina.
Maniau, kad sumanymas puikus, juo labiau kad knygoje pasakyta - Šteinas neprivažiavo iki namų, kur jo laukė laiškas iš Romos, draudžiantis aukoti mišias, nes jis tai darė ne visai pagal kanonus. Būdamas judėjas krikščionis, kai kurias krikščioniškas formules jis arba pakeisdavo, arba nutylėdavo. Pavyzdžiui, sakė, kad mes nežinome, koks yra dievas, ir kad Švenčiausioji Trejybė yra žmogaus idėja. Baisus akibrokštas. Bet laiško, laukusio namuose, jis taip ir negavo.
O aš buvau labai savimi patenkinta.
Atiduodama knygą į leidyklą, važiuoju į Izraelį susitikti su jaunu italų vienuoliu, atsiųstu į bendruomenę, kuriai vadovavo Rufeisenas. Simpatiškas, labai išsilavinęs žmogus, visai jaunas, kokių 35 metų. Bendraujame su juo, kalbamės, jis pasakoja man apie bendruomenę ir sako - vis dėlto kiekvienas žmogus miršta laiku. Pusantro mėnesio po jo mirties atėjo šitas laiškas.
Koks laiškas, klausiu.
Draudimas aukoti mišias. Nes jis ne visai teisingai tai darė.
Tikėjimo doktrinos kongregacijos laišką pasirašė pirmininkas vyskupas Ratzingeris, tas pats, kuris po Voitylos mirties tapo popiežiumi. Voityla buvo maksimaliai laisvas katalikų pasaulio žmogus, o Ratzingeris griežtai konservatyvus.
Buvau sukrėsta - juk tai mano sugalvota, iš kur jis galėjo žinoti?
Ko gero, šis momentas laikytinas didžiausia mano kaip rašytojos sėkme.

Apie mylimiausią poetą

Maniau, kad paklausite, ar poetas Rusijoje vis dar daugiau nei poetas. :)
Pirmas mano atrastas poetas buvo Borisas Pasternakas. Tai nereiškia, kad iki tol neskaičiau Puškino, bet Puškiną vaikystėje skaitome visiškai nesąmoningai.
Mes turėjome dvi bibliotekas, vienos senelės ir kitos, bet poezijos jose nebuvo (tiesa, viena senelė turėjo "Don Kichotą"). O mokyklos draugė turėjo gerą biblioteką, kurioje kai kurias knygas nuo vaikų nukišdavo į antrą eilę. Ir štai vieną gražią dieną ten radome iškart dvi - "Dekameroną" ir Pasternako rinktinę. "Dekameroną" greitai įsisavinome. Jis nepasirodė labai įdomus, bet, žinoma, perskaitėme. O Pasternakas buvo stulbinamas atradimas. Viena vertus, aš nieko nesupratau, bet atsipėšti nuo to buvo neįmanoma. Turbūt taip įsimylima - kai nieko apie žmogų nežinai, bet jis tave traukia su baisia jėga.
Po to atėjo Mandelštamo eilė, daugelio kitų, aš skaitau poeziją. Bet santykiai su Pasternaku liko "asmeniški", juk atradau jį pati - gana sudėtingas eiles, kurias ėmiau suprasti tik po daugelio metų.
Taigi atsakydama į klausimą apsistosiu ties Pasternaku, su kuriuo iki šiol neišsiskyriau ir kurį labai myliu.
Esu jį kartą mačiusi, Peredelkine. Ėjome su ta pačią drauge gatve, o priešais ėjo aukštas žilagalvis žmogus, su kuriuo mano draugė pasisveikino, o aš jį, žinoma, atpažinau. Mums buvo po keturiolika penkiolika metų. Turėjo būti 1958 metai, jis mirė 1960-aisiais. Draugė tuomet sakė, kad mama su juo anksčiau draugavo, o pastaruoju metu susipyko. Tik po kelerių metų supratau, kas nutiko. Tuo metu buvo išspausdintas "Daktaras Živago". Sovietiniai rašytojai su Pasternaku elgėsi labai bjauriai, net norėjo išvyti iš rašytojų sąjungos. "Susipyko", matyt, dėl daktaro Živago.

Apie sovietinius rašytojus

Nebuvau viena iš jų. Mano pirmoji knyga išėjo 1993 metais Paryžiuje prancūzų kalba. Sovietinių rašytojų sąjungos tuo metu jau nebuvo.
Bet esu gyvenusi sovietinių rašytojų namuose, nes buvau ištekėjusi už sovietino rašytojo sūnaus.
Su jais pažindinausi žiūrėdama pro langą, kaip maži žmogiukai su tuo metu madingomis kepkėmis vedžioja šuniukus. Tai buvo sovietiniai rašytojai, ir jie man labai nepatiko. Dar mažiau patiko rašytojų žmonos, kurios su šuniukais vaikščioti išeidavo vėliau.
Iš rašytojų rato draugavau tik su Julijumi Danieliu, kuris irgi nebuvo sovietinių rašytojų sąjungos narys. Vienu žavingiausių, protingiausių, inteligentiškiausių žmonių iš visų, kuriuos teko gyvenime sutikti.
Kitas žmogus iš rašytojų namų, su kuriuo bendravau, buvo Irina Erenburg.
Mėgau bendrauti su senutėmis. Nepastebimai pati tapau senute, pas kurią draugauti dabar ateina jaunos mergaitės. O tuo metu buvau jauna ir man patiko bendrauti su pagyvenusiais žmonėmis. Rusijoje tai dažniausiai senutės, nes vyrus išdaužo karai, kalėjimai ir t.t. Romanas "Medėja ir jos vaikai" didele dalimi yra padėka toms neįtikėtinoms senutėms. Irina Erenburg buvo paskutinė iš jų, mano kaimynė ir likimo dovana.

Apie dezertyrą Topočką ir Iriną Erenburg

Apsakymas "Dezertyras" yra Irinos Erenburg istorija.
Irinos tėvas Ilja Erenburgas labai mylėjo šunis. Prasidejus karui, Erenburgas malėsi priešakinėse fronto linijose kaip korespondentas, o su šuniu, kuris buvo, likdavo, žinoma, Irina. Ji, beje, prieš karą į Rusiją grįžo iš Prancūzijos, spėjusi baigti Sorboną. Ir štai atėjo šaukimas šunį nuvežti į vojenkomatą. Mobilizavo šunis. Irina sąžinigai paėmė savo spenielį (atkreipiu dėmesį, nes tai svarbu) už pavadėlio ir nusivedė į vojenkomatą. O ten, kaip visada pas mus, eilė. Joje sėdi vyras su dideliu aviganiu. Kalbasi jie, laukia, kol priims dokumentus. Ir sako Irina - štai mūsų Topočka (tai dabartinio šuns vardas, jie perduodami iš kartos į kartą) labai gerai ieškos sužeistųjų, jos tokia gera uoslė ir ji pati labai gera. Kokius sužeistuosius? - sako aviganio šeimininkas - ji bus sprogdintoja. Išmokys tampyti sprogmenis ir lįsti po tankais.
Ir Irina suprato, kad šunį ji ruošia mirčiai.
Pagriebė savo spenielį ir pabėgo. Tokiu būdu šuo tapo dezertyru. Irinos vyras Borisas Lapinas tuo metu buvo dingęs be žinios, ir ji kasdien lakstė prie pašto dėžutės, ar neatėjo kokia žinutė, o kadangi labai bijojo dėl šuns, kad neduokdie neateitų ir neatimtų, juk dezertyras, tai apsistojo pas draugę kitame Maskvos krašte, ir kadangi Maskvoje su transportu tuo metu buvo prastai, tikrinti savo pašto kasdien per visą Maskvą eidavo pėsčiomis. Žinių iš vyro nebuvo, Lapinas žuvo. Bet šunį Irina išgelbėjo.
Susidraugavome mes taip pat šunų dėka. Gyvenome vienoje laiptinėje, Irina buvo susilaužiusi ranką ar koją, nes dėl osteoporozės nuolat ką nors susilaužydavo, ir aš vedžiodavau jos šunį. Jis nebuvo to šuns palikuonis.
Sulaukusi 83-ejų, Irina Erenburg išėjo. Jos nebėra jau 20 metų.

2017/11/20

Kazuo Ishiguro "Neleisk man išeiti"


Kazuo Ishiguro romanas "Neleisk man išeiti" lietuvių kalba išleistas daugiau nei prieš dešimt metų, todėl kas norėjo, jau seniai perskaitė ir padėjo atgal į bibliotekų lentynas, bet tą dieną, kai buvo paskelbta, kad rašytojui skirta Nobelio literatūros premija, visi egzemplioriai buvo iššluoti iš tų lentynų per kelias valandas. Pagaliau ir man, retai kada spėjančiai koja kojon su leidyklų naujienomis (o dažniausiai dešimtmečiais vėluojančiai ;)), atėjo laikas susipažinti su Kazuo Ishiguro kūryba.

Rašytojas, aišku, nekaltas, kad jo romanas lietuviškai išleistas tokia negražia, dalyviais ir padalyviais įmantriai užgriozdinta lietuvių kalba. Svetima gėda, ir tiek.

Tai romanas apie išgalvotą laiką, kuris jau buvo. XX amžiaus pabaigoje Anglijoje gyvena daug žmonių, klonuotų organų donorystei, kuriai sukurta ištisa ligoninių ir reabilitacijos centrų sistema. Bet tai vėliau, o iš pradžių būna laiminga vaikystė kurioje nors mokymo įstaigoje. Keitė, pasakojanti savo gyvenimo istoriją būdama trisdešimt vienų, yra viena iš tokių klonų, kaip ir Rūta, ir Tomis, ir kiti Hailšemo auklėtiniai. Internatų vaikams-klonams Anglijoje yra ir daugiau, tačiau Hailšemas - tokia "pagerinta" mokymo įstaiga. Joje daug dėmesio skiriama ne tik vaikų sveikatai (kas savaime suprantama), bet ir sportui, mokslams, meniniam ugdymui, skatinamas kūrybiškumas. Kam? Iš esmės apie tai ir yra šitas romanas.

Tai ne pirma klonuotų vaikų karta, nors žodis "karta" nelabai tinka - klonai gali mylėtis, bet negali turėti vaikų. Tik tuoj po karo, kai suklestėjo mokslas ir pasipylė atradimai, nebuvo laiko kritiškai įvertinti padėties ir kelti protingų klausimų, o paskui, kai žmonės ėmė rūpintis, kokiomis sąlygomis gyvena šie vaikai ir ar apskritai teisingai, kad jie išvysta pasaulį, jau buvo per vėlu.
Argi kas nors būtų išdrįsęs pareikalauti, kad pasaulis, taip ilgai manęs vėžį esant neišgydomą, staiga atsisakytų išrasto gydymo metodo ir savo noru vėl nugrimztų į anas juodas dienas? Ne, kelio atgal jau nebuvo. Kad ir kaip žmones trikdė jūsų egzistavimas, vis dėlto labiausiai jiems rūpėjo, kad nuo vėžio, motorinių nervų sutrikimų ar širdies ligų nemirtų jų pačių vaikai, sutuoktiniai, tėvai ar draugai.
Bet vis dėlto atsirado Hailšemas, kuriame funkcionuoja beveik normalus gyvenimas. Čia yra vietos ir paaugliškai mergaičių draugystei, ir vaikiškiems sąmokslams, pirmai meilei bei pirmai seksualinei patirčiai. Beveik normali vaikystė ir paauglystė, skirtumas tik, kad jie žino - po to greičiausiai nieko nebebus.

Siužetas ne kartą pasisuko ne ten ir ne taip, kaip tikėjausi. Skaitydama raizgaliojau visokių nesusijusių minčių ir klausimų, kurių, aišku, neitų panaudoti VBE, jeigu imčiausi rašyti apie šitą autorių. Pavyzdžiui, galvojau apie naminius gyvulius, kuriuos šeimininkai visus metus augina, glosto, pavadina kokiomis nors ten cibutėmis ir gal net myli, o paskui tik cakt ir papjauna prieš Kalėdas. Apie žmones, augusius vaikų namuose ir paskui visą gyvenimą ieškančius artimų bruožų gatvės praeiviuose arba einančius į TV ieškoti savų. Daug ar mažai yra treji metai meilės ryšio nuteistajam mirties bausme? O gyvenimas, kuriame nebereikia ieškoti prasmės - bausmė tai ar dovana? O jeigu transplantacijos reikėtų man arba mano artimui, ar kelčiau tokius kvailus klausimus? Tokia tai ir panaši minčių raizgalynė. Ne kartą leidau neegzistuojančios Judy Bridgewater melodiją, kurią youtubėj susiranda, įtariu, kiekvienas, skaitantis 99-tą puslapį arba vėliau, kai atsiduria Norfolke, visų pamirštame užkampyje, kur atsiranda pamesti daiktai.


Įtraukė ir paskandino. Labai patiko, labai.

2017/11/12

Elena Ferrante. Dvi pirmosios tetralogijos knygos - "Nuostabioji draugė" ir "Naujoji pavardė"

Radau kaip neišmesti į balą po penkiolika eurų už knygą, jeigu jos neplanuoju skaityti antrą kartą ir laikyti namų bibliotekoje su prierašu mintyse "sentimentai". Tokių jau ir taip prikaupiau per visą sieną. :) Pagaliau praktiškai išbandžiau, kaip patogu internetu rezervuoti knygas, kurios keliauja iš rankų į rankas ir nepatenka laisvai į bibliotekos lentynas. Eilėje kartais laukia po 10 ir daugiau žmonių, o būna, kad galima paimti kitą dieną - nelygu kokia knyga ir kaip pasiseka pataikyti padaryti rezervaciją prieš kam nors grąžinant. Taip sutapo, kad beveik tuo pat metu mėnesiui gavau net keturias geidžiamas knygas, tarp jų ir abi lietuviškai išleistas Elenos Ferrante tetralogijos "Neapolietiška saga" dalis - "Nuostabioji draugė" ir "Naujoji pavardė" (kurią įkyriai norisi vadinti "svetima pavarde"). Mintis gerai sujaukė, nors ir negaliu pasakyti, kad likau apstulbinta ir visaip kitaip sužavėta, ypač kalbant apie vertimo stilių, bet į siužetą įsitraukiau nuo pirmo iki paskutinio puslapio.


Elena Ferrante - pseudonimas. Tikroji autorė arba autorius panoro likti nežinomas. Literatūros pasaulis tokį norą gerbia, bet visiems vis tiek smalsu. Italų žurnalistas Claudio Gatti nerado aktualesnės temos savo tyrimams kaip Ferrante asmenybė ir pagal įplaukas į banko sąskaitą "nustatė", kad Ferrante yra Romoje gyvenanti vokiečių kalbos vertėja Anita Raja. Tuo tarpu kompiuterininkų ir kalbininkų komanda, išanalizavusi 150 italų romanų, kuriuos parašė 40 skirtingų autorių, prieš porą mėnesių priėjo prie išvados, kad Elena Ferrante iš tiesų yra ne ji, o jis - minėtos vertėjos vyras rašytojas ir žurnalistas Domenico Starnone, gimęs 1943 metais netoli nuo Neapolio.

"Neapolietiškoje sagoje" veikėjų ir įvykių daug, bet svarbiausios dvi - Elena Greko, kurios vardu vyksta pasakojimas, ir jos draugė Rafaela Čerulo, visų vadinama Lina ir tik Elena ją vadina Lila.

Pirmosios dalies veiksmas apima laiką nuo maždaug 1950-ųjų iki merginoms sukanka šešiolika, o antrasis baigiasi, kai joms jau 23-eji, taigi kokiais 1967 metais. La Dolce vita felini antonioni sofia loren, stilingos mašinos, gražios suknelės, vienkartiniais puodeliais neužteršti miestai, asmeniškai man gražiausi XX amžiaus dešimtmečiai. Bet visai tai toli nuo to Neapolio kvartalo, kuriame gyvena Ferrante veikėjai. Tarp jų yra ir pasiturinčių (leidžiama suprasti, kad jų pinigai nešvariai uždirbti karo metais), bet šiaip bendruomenė tamsi, mažaraštė, susaistyta vienas su kitu tvirtais kaimynystės ir dar tvirtesniais šeimos pančiais ryšiais. Visi viską nori žinoti ir visame kame dalyvauti. Aistros, meilės, nuolatinės muštynės, keletas žmogžudysčių. Yra ir komunistaujančių, ir sava camorra. Kai kurie kvartalo gyventojai net nėra buvę už jo ribų ir nėra matę jūros. Dauguma vaikų baigia tik pradinę mokyklą ne tik todėl, kad tolesnis mokslas yra prabanga, bet kad jo reikšmė kvartalo gyvenime bais išskydusi. Net ir baigdama universtetą Elena dar iki galo nesuvokia, ką su tuom toliau veiks.

Tokiame štai kontekste dviejose nepasiturinčiose šeimose, durininko ir batsiuvio, auga dvi draugės Elena ir Lila, viena iš kurių kompleksuota, nelabai išvaizdi ir liguistai priklausoma nuo antrosios, o antroji graži, pasitikinti ir nevaldoma. Jų istorijos kaip svarstyklės, kurių nuo vienos lėkštės likimas ką nors nuima, kad uždėtų kitai - grožį, pasisekimą, įžvalgumą, įžūlumą, galimybę mokytis. Arba kaip puzzle, kur vienos detalės išlinkimas užpildo kitos įlinkį. Arba kaip vienos glaistas, išlyginantis kitos spragas. Viena dviejose, dvi vienoje. "Dvi draugės. Du likimai", rašoma anotacijoje. Jeigu tai draugystė, ji nėra sveika.
O labiausiai troškau pasisodinti ją šalia, pasakyti: matai, kaip mes deram, viena dviejose, dvi vienoje, ir reikliai, kaip buvau išmokusi Pizos universitete, su filologiniu įkarščiu, kurio buvau pasisėmusi iš Pjetro, jai parodyti, kaip jos vaikiška knygelė giliai įsišaknijo mano galvoje ir per ilgus metus išsivystė į dar vieną knygą, kitokią, rašytą suaugusios, mano, bet vis dar neatsiejamą nuo jos, nuo mūsų žaidimų, kieme kurptų svajonių, ji ir aš, pratęsdamos viena kitą, susiformavusios, išsibarsčiusios, pasikeitusios.
Jau geriau tegu tai būna istorija apie naujos, pokarinės italų kartos moterį, kuri stengiasi ištrūkti iš viduramžiškos gyvenimo sanklodos. Nesuprasta aplinkos, klystanti, kompleksuojanti ir nepasitikinti savo jėgomis Elena siekia mokslo neturėdama konkrečių planų, ji tik nori pabėgti iš to savo kvartalo tamsos ir svarbiausia, ji nori būti kitokia nei jos šluba, šiurkšti ir neišsilavinusi motina, kuriai per visas dvi knygas Elena neskyrė nė vieno šiltesnio žodžio anei minties, išskyrus nebent epizodą, kai motina atvyko aplankyti jos sergančios Pizoje.

O Lila tai lyg pačios Elenos kita prigimties pusė, jos stiprybė ir silpnybė, kuri įkvepia, kai reikia, o kitąkart nuleidžia ant žemės, supurto arba spiria į užpakalį. Tokia prigimties pusė, už kurios laisvai gali slėptis ir autorius vyras.

2017/10/29

Tahir Shah "Kalifo rūmai: metai Kasablankoje"


Pasakiau sau, kad kol neparašysiu apie "Kalifo rūmus", nepradėsiu skaityti naujos knygos. Tiesa, jos dar neturiu, bet pagaliau pavyko prisijungti prie savo paskyros AMB ir užsisakyti E. Ferrante ir Kazuo Ishiguro (kol nebuvo gavęs Nobelio premijos, anas nesudomino, o dabar šaukštai po pietų - lentynose viskas iššluota). Taigi stoviu nežinomo ilgumo virtualioje eilėje ir tikiuosi bet kada sulaukti žinutės iš bibliotekos, kad kuri nors iš minėtų autorių knygų atsilaisvino ir galiu paimti.

"Kalifo rūmai" grįsti realia istorija. Anotacija žada, kad tai knyga, kurią skaitant Maroko saulė nejučia nušvis kiekvieno gyvenime. ;) Autorius - Londone gimęs afganų aukštuomenės vaikas. Kai jis dar buvo vaikas, tėvas norėjo nusivežti į tėviškę, tačiau to neleido karai. Todėl autorius ir jo seserys, vos pradėję vaikščioti, dažnai būdavo susodinami į šeimos mikroautobusą ir vežami į Maroką, Atlaso kalnyną, kad pamatytų bent gabalėlį gimtinės. Vedamas šių nostalgijų, Tahiras Shahas iš ramios, nuobodžios, drėgnos ir visaip kitaip depresyvios Anglijos, kurio gėdijosi ir jo tėvas savo laiku, nors niekam to nesakė [ant Anglijos=Vakarų knygoje subtiliai pašikta kiekviena pasitaikiusia proga, smalsu, su kokia intencija - menine ar politine, Shaho veikla ir kūryba labiau nesidomėjau] su žmona ir dviem mažais vaikais išvyko gyventi ir patirti nuotykių į Kasablankoje nusipirktus potencialiai nuostabius Dar Khalifa. Visas romano siužetas apima metus nuo rūmų pirkimo iki kol šeima pagaliau galėjo miegoti savo miegamajame, "išvariusi" džinus ir priimta rūmų, sargų ir Maroko.
Aš pavargau nuo mūsų niekingos egzistencijos, nuo ankšto buto, pro kurio popieriaus plonumo sienas mus nuolat kankino besikivirčijanti kaimynų pora. Norėjau pabėgti į namą, kuriame yra kur apsisukti, fantaziją, įkvėptą "Tūkstančio ir vienos nakties", su arkomis ir kolonomis, kurio aukštos durys pagamintos iš kvapnios kedro medienos, kurio kiemuose veši slapti sodai, stūkso arklidės, fontanai, auga vaismedžiai, o kambarių jame - dešimčių dešimtys.
Romanas susiskaitė per vienos savaitės vakarus prieš miegą. Kaip jau turbūt supratote, ypatingo įspūdžio asmeniškai man nepaliko. Buvo toks labai senas tv serialas "Ir turtuoliai verkia", kuriame iš paskutiniųjų buvo bandoma įrodyti, kad gražuolė (neprisimenu jos vardo) yra labai jauna ir graži, nors nei ji ten graži, nei juo labiau labai jauna, tai "Kalifo rūmuose" panašiai persūdyta įrodinėjant, koks fainas, egzistenciškai prasmingas ir visaip kitaip nuostabus yra Marokas, trykšte trykštantis smarve, korupcija, lūšnynais, sunykusiu vakarietišku Kasablankos paveldu, nevaldomais statybininkais, dar labiau nevaldomais tarnais, džinais, egzorcistais ir t.t., su vis tuo chaosėliu autoriui tenka nepaliaujamai dealinti. Galima sakyti, Maroko turizmo reklama, nes vakariečiai gi labai ieško tokio pobūdžio autentikos ir egzotikos. Neabejoju, kad romanas paskatino turistų srautus į šią šalį.
Artėdamas prie kiemo, kuriame kabojo ožys, tolumoje išgirdau egzorcistų keliamą triukšmą. Pažvelgiau į ožio skerdieną, vis dar varvančią kraujais. Oda gulėjo apačioje, ant žemės, greta nukirstos galvos. Prie galvos gulėjo Arianė, apsivilkusi pižama.
- Baba, - tyliai paklausė jo, - kas atsitiko mano ožiukui?
Dabar jau mano akys prisipildė ašarų. Jos akys buvo sausutėlės. Atrodė, kad ji ne tiek liūdi, kiek nesupranta, kas darosi. Gyvulį, su kuriuo ji žaidė ir kurį laikė savu, nusivedė nepažįstami vyrai, jį papjovė, nudyrė odą ir nupjovė galvą. Ir tai atsitiko ne televizijoje, ne turguje, o mūsų pačių namuose.
- Baba, kodėl mano ožiuko galva guli ant žemės? - paklausė ji. - Aš nesuprantu.
Pakėliau ją ir paglosčiau plaukus.
- Aš irgi nesuprantu, - atsakiau.
Romanas parašytas puikiu stiliumi su gero humoro gabaliukais. Nors kartais atrodo, kad visos knygos geros, kol prie jų neprisiliečia vertėjai, bet Rasos Drazdauskienės vertimą skaityti buvo išties malonu.   

Tahiras Shahas, jo kalifo rūmai ir Kasablanka video:




Copyright @ Dasein. Blog Design by KotrynaBassDesign